Nuostolinga prievolė
Greta prekystalio – maišas tuščių plastikinių alaus ir kitokių gėrimų butelių. O iš Utenos rajone, Vyžuonų miestelyje, esančios parduotuvės vienas po kito vis traukia alaus bambaliais nešini vyrai. Pakuotes sugrąžina, o atsiimtą užstatą vėl išleidžia gėrimams.
Tai – kiekvienos gyvenvietės ar bažnytkaimio parduotuvės kasdienybė. Jų savininkai tvirtina, kad prievolė surinkti tarą jiems nuostolinga.
Tiesa, miestelių parduotuvėms vis dar taikoma išimčių. Mat tos, kurių plotas mažesnis nei 300 kv. metrų, turi teisę taros ir nepriimti.
Padaugėjo darbo
Bendrovės „Aldmaris“ vadovas Aldevinas Siriūnaitis dvi maisto prekių parduotuves yra įsteigęs Jurbarko rajone – Šimkaičių kaime ir Vadžgirio miestelyje. Dar pora parduotuvių – kitame rajone.
„Kol kas specialiai neskaičiavome, ar atsiperka sąnaudos, patiriamos tvarkant surenkamą tarą.
Niekur nedingsi: tai daryti būtina. Bet faktas – tarifai per maži“, – sakė A.Siriūnaitis.
Per mėnesį visose keturiose jo parduotuvėse surenkama apie 25 tūkst. pakuočių. Stiklinius butelius reikia išrūšiuoti rankomis, sukrauti į dėžes.
„Darbuotojams tai sukelia daug nepatogumų, ir laiko daug reikia.
Bet sistema yra sistema. Kaip liepiama, taip ir darome“, – kalbėjo A.Siriūnaitis.
Per maži tarifai
Šiuo metu visoms kaimo parduotuvėms, nesvarbu, koks jų dydis, galioja prievolė surinkti visas gėrimų pakuotes. Išimčių taikoma tik miestelių parduotuvėms, jei jų prekybai skirtas plotas yra mažesnis nei 300 kvadratinių metrų.
„Trečius metus kalbame, kad tarifai už surenkamą vaisvandenių, vandens, alaus ar kitų gėrimų tarą per maži.
Nuo kiekvienos pakuotės mes patiriame maždaug 2 euro centų nuostolį.
Bet smulkiųjų verslininkų, turinčių parduotuves kaime, niekas nenori girdėti“, – piktinosi Jurbarko rajono verslininkų organizacijos tarybos pirmininkas, Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos narys Gintaris Stoškus.
Jis pats Jurbarko rajone turi tris kaimo parduotuves, dar vieną – Viešvilės miestelyje. Iš jų nė vienoje nėra taromato – tam jos per mažos.
„Apskritai reta kuri miestelio ar gyvenvietės parduotuvė juos turi, daugelyje pakuotės tvarkomos rankomis – skenuojamos, kraunamos į maišus, sunešamos į sandėlius“, – aiškino G.Stoškus.
Priskaičiavo ir muilą
Anot jo, kaimo parduotuvėje, kurios apyvarta per mėnesį sudaro apie 10 tūkst. eurų ir kurioje surenkama apie 3 tūkst. vienkartinių pakuočių, vienos tvarkymo sąnaudos sudaro 3,63 euro cento.
„Skaičiuodami vertinome įvairias išlaidas – darbo užmokesčiui, elektrai, vandeniui, šiukšlėms išvežti, patalpoms saugoti, rankų valymo servetėlėms, skystam muilui ir kt.
Iki šiol tų mūsų skaičiavimų niekas nenuginčijo, juos esame pateikę ir Vyriausybei, ir Seimo Aplinkos komitetui.
Pavyzdžiui, kaimo parduotuvėms už taros vienetą buvo mokama 1,5 euro cento (be PVM), turinčioms taromatus – 2,8 euro cento. Bet po pernai rudenį atlikto audito buvo patvirtinti nauji, bet dar mažesni įkainiai“, – aiškino verslininkas.
Pasak G.Stoškaus, plastiko taros tarifas sumažėjo 1,5 euro cento – iki 0,0138 euro, metalinių pakuočių susitraukė 4 centais – iki 0,0118 euro.
Kitąmet bus pokyčių
Kitais metais planuojama tam tikrų užstato sistemos pokyčių. Priimti teisės aktų pakeitimai numato tam tikras išlygas.
Pavyzdžiui, šiuo metu dalyvauti užstato sistemoje privalo visos kaimo parduotuvės, net jei jų plotas sudaro vos 25–30 kvadratinių metrų.
Bet planuojama, kad 2019-ųjų pavasarį jau galės būti taikoma išimtis toms prekybos vietoms, kurių plotas mažesnis kaip 60 kvadratinių metrų.
Kitos permainos susijusios su miesteliuose esančiomis maisto parduotuvėmis. Šiuo metu toms, kurių plotas mažesnis kaip 300 kvadratinių metrų, daroma išimtis – jos gali nedalyvauti užstato sistemoje.
Kitąmet kartelė bus pakelta aukščiau, todėl taros galės neberinkti tiktai tos miestelių maisto parduotuvės, kurių prekybos plotas yra mažesnis nei 60 kvadratinių metrų.
Prekybininkų sąnaudas apskaičiavo auditoriai
Gintaras Varnas
Viešosios įstaigos „Užstato sistemos administratorius“ vadovas
„Kartu su Lietuvos prekybos įmonių asociacija 2017-aisiais užsakėme auditą, kurį atliko tarptautinė bendrovė „Ernst &Young Baltic“. Buvo svarbu, kad auditoriai tiksliai įvertintų, kokių sąnaudų patiria parduotuvės, surinkdamos gėrimų pakuotes. Pavyzdžiui, buvo matuojama, kiek laiko užtrunkama priimant tarą, kiek kvadratinių metrų ji užima.
Prekybininkai taip pat dalyvavo šiame procese, auditą stebėjo ir Aplinkos ministerijos atstovai. Taigi kokias parduotuvių išlaidas nustatė auditoriai, pagal tokius tarifus mes ir mokame, nes teisės aktai mus įpareigoja padengti pakuočių surinkimo sąnaudas.
Ko gero, Lietuva yra vienintelė užstato sistemą turinti šalis, kuri taip stropiai apskaičiavo sąnaudas, nes valstybėse paprastai dėl tarifų sutariama derantis.
Šiaip įprasta girdėti kalbų, kad jie per maži. Tačiau administratorius neturi galimybės jų nei apskaičiuoti, nei vertinti sąnaudų. Jei prireiks, bus galima iš naujo atlikti auditą.
Lietuva ir šiaip yra pasukusi liberaliu keliu. Pavyzdžiui, Norvegijoje nėra jokių išimčių. Jei jau parduotuvė prekiauja gėrimais, nesvarbu, kokio ji dydžio, tarą surinkti yra privalu. Tad Norvegijoje yra per 10 tūkst. parduotuvių, kuriose ji surenkama rankomis.“
