Atliekų kalne paslėpta daug tiksinčių bombų

Teršėjas moka. Tokia nuostata galioja tvarkant pakuočių atliekas visoje Europoje. Mūsų šalis – ne išimtis.

Tačiau Lietuva greičiausiai yra vienintelė iš civilizuotų valstybių, kurioje teršėjas už tą patį turi sumokėti du kartus.

Keisčiausia, kad Aplinkos ministerijai tokia tvarka lyg ir visai tinkama.

Daugiau nei prieš pustrečių metų tapo žinoma, kad bendrovė „Metrail“, turėjusi leidimą tvarkyti pakuočių atliekas, greičiausiai sukčiavo.

Dabar bankrutuojančia įmone ne veltui susidomėjo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba, Specialiųjų tyrimų tarnyba ir kitos institucijos.

Viešai paskelbta, kad ši bendrovė 2013–2015 metais nesutvarkė apie 15 tūkst. tonų atliekų, daugiausia – metalo.

Kur atliekos pradingo, teks aiškintis teismui, kai bus pradėtas baudžiamosios bylos nagrinėjimas. Nors sunku įsivaizduoti, kad tokia žaliava, už kurią perdirbėjai moka milžiniškus pinigus, galėjo atsidurti sąvartyne ar pamiškėse.

Logiškai mąstant, prisidirbusios įmonės vadovai, jeigu jų nuodėmės bus įrodytos teisme, turėtų atsakyti už tokią veiklą.

Tačiau pagal keistai sukurptus teisės aktus kalčiausi liko „Metrail“ paslaugas pirkę verslininkai, kurių yra tūkstančiai – juos jau pasiekė raginimai skubiai sumokėti aplinkos taršos mokestį, iš viso – apie 30 mln. eurų. Niekam nerūpi, kad už neva pradangintų pakuočių sutvarkymą jie buvo sąžiningai atsiskaitę.

Anot „Lietuvos ryto“ šaltinių, pastarosiomis savaitėmis regioniniai aplinkos apsaugos departamentai visas pajėgas metė šių įmonių dokumentams tikrinti.

Tuo užsiima didžioji dalis iš maždaug 600 darbuotojų, o kitoms pareigoms laiko nelabai ir lieka.

Šis atvejis akivaizdžiai įrodė, kad atliekų tvarkymo sistema mūsų šalyje yra ydinga. Mat gamintojai ir importuotojai privalo burtis į organizacijas arba asociacijas, kurios organizuoja atliekų tvarkymą.

Kita išeitis – mokėti taršos mokestį tiesiai valstybei, tačiau tai kainuoja kelis ar net keliasdešimt kartų daugiau.

Pavyzdžiui, tarifas už metalo pakuotes yra net 27 kartus didesnis nei jų tvarkymo sąnaudos.

Įsteigtos organizacijos turi Aplinkos ministerijos išduodamas licencijas ir perka paslaugas iš taip pat leidimus turinčių tvarkytojų.

Pastarieji, perdirbę ar eksportavę, tarkime, plastiko arba metalo atliekas, išrašo organizacijoms tai patvirtinančius dokumentus, o jos savo nariams išduoda patvirtinimus, kad atliekos sutvarkytos.

O kas nutiko „Metrail“ atveju? Įmonė, kaip nustatė Vilniaus regioninis aplinkos apsaugos departamentas (RAAD), pakuočių nesutvarkė, todėl jos išduotos fiktyvios pažymos buvo panaikintos.

Taip pat buvo pasielgta su gamintojų bei importuotojų pažymomis, gautomis iš atliekas tvarkyti įsipareigojusių organizacijų.

Todėl kalčiausi liko tie, kurie sąžiningai sumokėjo už šias paslaugas, – būtent iš jų dabar siekiama išlupti dešimtis milijonų eurų.

Vieni verslininkai jau pasidavė spaudimui ir sumokėjo mokestį dar sykį, kiti kol kas delsia ir ketina bylinėtis su valstybe.

Portalui lrytas.lt prisistatyti nenorėjęs verslininkas pasakojo, kad galimybė tvarkyti atliekas per tarpininkus jam nepatiko nuo pat veiklos pradžios.

„Tačiau kitos išeities nebuvo – arba mokame tarpininkams, arba dešimt kartų daugiau – valstybei, – kalbėjo verslininkas. – Aš manau, kad už šių organizacijų nugaros kyšo tų pačių valdininkų ausys. Gali būti, kad šios viešosios įstaigos ir buvo įsteigtos tam, kad atsirastų proga pasipinigauti.“

Pirmoji tarpininkė buvo viešoji įstaiga „Žaliasis taškas“. Pasikeitus valdžiai atsirado Pakuočių tvarkymo organizacija, atėjus į Aplinkos ministeriją kitiems veikėjams prisidėjo „Švari gamta“.

„Kai tik pasikeičia valdžia, naujas tarpininkas paslaugas ima siūlyti pigiau ir pradeda aiškinti, kad turi užnugarį“, – portalui lrytas.lt pasakojo verslininkas.

Vis dėlto už pakuočių tvarkymą atsakingos organizacijos „Metrail“ atveju mėgina apginti savo narius siūlydamos Aplinkos ministerijai sudaryti taikos sutartį. Tik kol kas tokios derybos niekur nepasistūmėjo.

Už pakuočių tvarkymą atsakingos viešosios įstaigos siūlė įvairių kompromisų, tačiau iš ministerijos atsakymo kol kas nesulaukė. Priešingai – tvirtinama, kad verslininkai, pasitikėję tarpininkais, yra patys kalti.

„Dar 2015 metais Aplinkos ministerija paviešino nusikalstamą įmonės „Metrail“ veiklą ir kreipėsi į teisėsaugos institucijas. Tačiau gamintojai ir importuotojai toliau pirko „pažymas“, įsteigė papildančią sistemą pakuotėms surinkti kartu su „Metrail“, taip palaikydami netinkamą pakuočių tvarkymo sistemą.

Aplinkos ministerijos institucijos išduoda leidimus gamintojų organizacijoms, atliekų tvarkytojams ir juos kontroliuoja. Tačiau leidimai nesilaikyti įstatymų nuostatų neišduodami“, – tvirtino aplinkos viceministras Dalius Krinickas.

Tokios iš verslo kilusios struktūros atliekų tvarkymu užsiima ir daugelyje ES šalių. Skirtumas tik toks, kad kitos valstybės tai kur kas akyliau kontroliuoja.

Lietuvoje – atvirkščiai. 2013 metais Aplinkos apsaugos agentūros direktorius Raimondas Sakalauskas, dabar einantis Aplinkos ministerijos vyriausiojo patarėjo pareigas, nusiuntė Vilniaus RAAD keistą raštą, kuriame nurodoma iš patikrinimų plano išbraukti licencijuotas gamintojų ir tiekėjų organizacijas.

Sutapimas: būtent 2013-aisiais ir vyko galimai neteisėta „Metrail“ veikla.

Šis daugeliui nesuprantamas nurodymas buvo atšauktas tiktai 2016-aisiais, kai yla jau buvo išlindusi iš maišo. Nepaisant to, R.Sakalauskas sugebėjo palypėti karjeros laiptais.

Įdomu, kad netrukus šalyje veikiančius aštuonis RAAD ketinama sujungti į vieną darinį.

„Lietuvos ryto“ šaltiniai svarstė, kad tokiu atveju Aplinkos ministerijai dar lengviau bus nurodinėti, ką ir kada reikia tikrinti, o kam duoti ramybę.

Tiek „Metrail“, tiek kitus atliekų tvarkytojus privalo kontroliuoti aplinkosaugininkai. Tačiau tai daroma vangiai – netgi prisidirbusios įmonės atveju nustačius, kad jos išduotos pažymos buvo fiktyvios, jos panaikintos ne iškart, o tik po poros metų.

„Lietuvos ryto“ šaltinių teigimu, netrukus iškils į paviršių dar daugiau aferų. Mat šiuo metu vykdomi ikiteisminiai tyrimai dėl mažiausiai dar dviejų įmonių, turinčių leidimus tvarkyti stiklo ir elektronikos atliekas.

„Šiuo metu atliekamas dar vienas ikiteisminis tyrimas, kurio pagrindinis objektas – galimai nesąžiningai atliekų tvarkymo sektoriuje veikiantys Lietuvos ir užsienio valstybių juridiniai vienetai, turintys teisę išrašyti gaminių ir pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus ir pažymas.

Tiriamos aplinkybės dėl taršos mokesčio praradimo, fiktyvūs sandoriai, kuriuose rodomas atliekų surinkimas, perdirbimas, pardavimas ir išvežimas į kitą ES šalį, dokumentų klastojimas, dviguba buhalterinė apskaita.

Tai vienas pirmųjų tokio pobūdžio tarpvalstybinių ikiteisminių tyrimų, susijusių su Europos Sąjungos sunkių organizuotų nusikaltimų užkardymu aplinkosaugos ir atliekų tvarkymo verslo srityje“, – „Lietuvos rytui“ pranešė Lietuvos kriminalinės policijos biuras.

Tą patį patvirtino ir FNTT atstovai.

Ką tai reiškia? Ogi tai, kad greičiausiai vėl bus panaikinti atliekų tvarkymo dokumentai, o už tai jau susimokėjusioms bendrovėms dar sykį bus apskaičiuoti mokesčiai už taršą.

Dalis įmonių paprasčiausiai bankrutuos, o tuo metu kitos bus priverstos kelti produkcijos kainas, kad išvengtų nuostolių.

„Atliekų tvarkytojai buvo netinkamai kontroliuojami, dalis jų atliekų realiai nesutvarkydavo. Tebuvo klausimas, kada juos pričiups“, – teigė advokatų profesinės bendrijos „Greenlex“ partneris Robertas Klovas.

Tačiau, anot advokato, nusikalstamas veikas padariusių atliekų tvarkytojų veiklos valstybė iš esmės reguliuoti nesiėmė.

„Nelabai ką čia gali padaryti gamintojai ir importuotojai. Jei vertintume verslo ir valstybės turimas galimybes tikrinti, kaip atliekų tvarkytojas realiai atlieka savo darbą, santykis būtų vienas prieš dešimt.

Kad verslas čia visiškai nekaltas, yra sakęs ne vienas teisininkas. Tačiau blogiausia, kad 50 ar 100 tūkst. eurų sąskaitos, kurias reikia apmokėti paskiriems verslininkams, gali būti mirtinos.

Yra tikimybė, kad tai verslą sužlugdys“, – kalbėjo R.Klovas.

Advokato nuomone, jei įmonės, kurios dabar spaudžiamos antrą sykį sumokėti milžiniškus mokesčius, pateiktų ieškinius atliekas tvarkyti įsipareigojusioms organizacijoms, šios išnyktų nuo žemės paviršiaus, nes tokių sumų, kokias verslas gali siekti prisiteisti, jos tiesiog neturi.

Todėl ne veltui jau senokai sklando idėja, kad pakuočių tvarkymą garantuoti turinčios asocijuotos struktūros galėtų kurti specialius garantinius fondus, iš kurių būtų padengiami nuostoliai paaiškėjus nesąžiningos veiklos atvejams.

„Pakuočių atliekų tvarkymo sistemą numatoma tobulinti“, – teigė Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Kęstutis Mažeika. Anot jo, viena naujovių yra bendra Gaminių, pakuočių ir atliekų apskaitos sistema (GPAIS).

Seimas su šia sistema susijusius teisės aktus priėmė dar sausį, tačiau paliktas pereinamasis laikotarpis iki birželio 30 dienos, kad verslas prie to įprastų. Mat skaičiuojama, kad GPAIS naudosis apie 25 tūkst. šalies įmonių.

Šioje sistemoje realiu laiku bus sekamas visas pakuočių judėjimo kelias – nuo patekimo į rinką iki atliekų sutvarkymo.

Anot Aplinkos ministerijos, pradėjus veikti GPAIS, nebeliks galimybių piktnaudžiauti. Tačiau sistemą išmėginusios įmonės ne sykį skundėsi, kad ji yra pernelyg sudėtinga.

„Galbūt ir yra pernelyg griežtų reikalavimų, tačiau toks įrankis reikalingas. Nes kai atsakomybė išsklaidyta tarp gamintojų, organizacijų ar atliekų tvarkytojų, tai būna taip, kad nebelieka jokios atsakomybės“, – aiškino K.Mažeika.

Paklaustas apie „Metrail“ ir galbūt dar kilsiančius skandalus, K.Mažeika atsakomybę krovė verslui: „Įmonės, kurios pasitikėjo atliekų tvarkymą prižiūrinčiomis organizacijomis, patyrė žalos. Tačiau jos yra tų pačių organizacijų dalininkės ir turi labiau jas kontroliuoti, stebėti ataskaitas. Kištis į asocijuotą veiklą valstybė iš esmės negali.“