Sukirto rankomis su latviais – vilios turistus į kaimą

 „Dauguma kaimo turizmo sodybų siūlo ne tik nakvynę, bet ir edukacinių programų. Vienos duoną kepa, kitos amatų moko, trečios dar ką nors sugalvoja.
 
Mūsų išskirtinis bruožas  – istorija. Pasakojame lankytojams Senosios Gegužinės kaimo ir mūsų ūkio atsiradimą. Ketiname ateityje rengti ir sakralinę kelionę po kaimą supusių bažnyčių vietas.

 

Kita edukacinė tema – tai etnografinių statinių ypatybės“, – sakė architektas – etnografas Rolandas Bartkūnas. Jo etnografinė sodyba – paties projektuotas „dvarelis“ - maždaug prieš šešerius metus iškilo Kaišiadorių rajone, Senosios Gegužinės kaime.

R.Bartkūno kartu su namiškiais sukurtas Senosios Gegužinės ūkis – vienas iš 68-ių, kurie gegužės 27-28 dienomis atvers duris lankytojams.

Mat Lietuvos kaimo turizmo asociacija (LKTA), kartu su Latvijos kolegomis, abiejose valstybėse vienu metu rengia akciją „Atviros dienos kaime“. Taip bus pradėtas ir šiųmetis kaimo turzimo sezonas.

„Mūsų nė nereikėjo įkalbinėti, kad dalyvautume akcijoje. Juk apie etnoarchitektūrą svečiams ir taip dažnai pasakoju. Užsieniečiams taip pat tai įdomu apie tai pasiklausyti.

Žinot, kuo skiriasi stuba nuo trobos, gryčios ar pirkios? Tiek žodžių namui pavadinti nė viena kita tauta neturi. Tad ir ši akcija – tik dar viena proga paaiškinti žmonėms, kad senąją architektūrą galima kuo puikiausiai pritaikyti ir šiems laikams“, – sakė R.Bartkūnas.

Jo teigimu, senieji etnografiniai namai – Aukštaitijoje, Dzūkijoje, Suvalkijoje ar Žemaitijoje – turėjo savitą išplanavimą.

Senosios Gegužinės „dvarelis“ taip pat yra tipinis statinys, būdingas tiems kraštams. Tokius dvarus vieną nuo kito kažkada juk skyrė 20-30 kilometrų.

Tačiau šis "dvarelis" nebėra toks, kokį būtų galima suręsti etnografiniame muziejuje.

 

 

„Praeities nesugrąžinsi. Tad entografiniai statiniai, kuriuos statant nevengiama ir modernios statybos technologijų, tampa vis geidžiamesni.
Vis dėlto tokiais atvejais, kai iš seno daroma nauja, pridaroma daug klaidų. Žmonės gi seniau negyveno antrame aukšte – nereikėjo stogo langų. Stogo storis tarp skiedrų ar čerpių ir perdangos tesiekdavo 5 centimetrus, dabar gi – 10 kartų storesnis.

Mes su žmona projektuojame namus XXI amžiui. Šildomus geoterminės sistemos. Apkabinėjame juos antenomis ir nematome tame nieko blogo. Nevengiame modernių technologijų, bet paliekame esmę – pastato dydį, proporcijas, siluetą, spalvą, ornamentus, detales. Tai, kas būdinga lietuviškos stilistikos namui“, – kalbėjo R.Bartkūnas.

10-15 proc. Senosios gegužinės ūkio lankytojų paprastai yra užsieniečiai. Pusė jų, anot šeimininko, yra atsitiktiniai keliautojai, užsisakę kambarius per booking.com – rezervacijos sistemą internete. 

Kiti – tarptautinių renginių svečiai. Pavyzdžiui, netrukus prasidės amerikiečių džiazo dainavimo stovykla, vėliau – lietuvių, latvių, estų draugijos suvažiavimas.

Viename iš svečių kambarių stovi ir autentiškos audimo staklės. 

Tuo tarpu per booking.com užsisakančiųjų yra Rusijos piliečiai, automobiliais keliaujantys gilyn į Vakarus.

„Mes esame pusiaukelėje, ir jie pasirenka čia vietą atokvėpiui. Tačiau į šią sistemą nepatenka nei savaitgaliai, nei vasara. Jam lieka tik ne sezono laikas ir darbo dienos“, – aiškino savininkas.

Paskutinį gegužės savaitgalį duris lankytojams atvers ir 115 sodybų, ūkių, lankytojų namų Latvijoje šeimininkai.

Pasak LKTA vadovo Lino Žabaliūno, atvirų durų savaitgalis – tai ilgalaikio projekto startas. Netrukus „Circle K“ – buvusio „Statoil“ prekės ženklo degalinės bus dalinami Lietuvos – Latvijos žemėlapiai, kuriuose nurodyti lankytini ūkiai. 

Tuo pačiu kviečiama lankytojus pasilikti ir pernakvoti akcijoje dalyvaujančiose agroturizmo sodybose – jos specialia siūlys menkesnes nakvynės kainas.

 

 

 

„Mūsų sumanymas – kad žmonės ir keliautų po Lietuvą bei Latviją ir susipažintų su ūkiais bei agroverslą puoselėjančiomis kaimo turizmo sodybomis.

Kol kas tai – savaitgalio akcija, kurią pakartosime ir kitąmet. Tačiau planuojame, kad 2019-ųjų viduryje jau bus per 50 ūkių, kurie bus nuolat atviri lankytojams. Ir kad juose visuose bus galima įsigyti ir jų gaminamų ar auginamų produktų“, – sakė L.Žabaliūnas.

Tikisi lankytojų gausos

Manoma, kad tai turistams bus patrauklu. Ir tai pagausins sodybose besilankančių žmonių skaičių. Pavyzdžiui, pernai vietinį turizmą pasirinko apie 2,5 mln. žmonių, iš jų apie 700 tūkst. nakvojo sodybose arba viešbučiuose. „Ir dalį tų keliaujančių žmonių srauto norime nukreipti į žemės ūkio sektorių“, – užsiminė L.Žabaliūnas.

Šiuo metu Lietuvoje veikia 665 kaimo turizmo sodybos, iš jų LKTA vienija 412. Kol kas tik menka dalis yra smulkūs ūkiai, turintys po keletą įvairių gyvulių. Tačiau norima, kad ir stambėlesni ūkininkai daugiau dėmesio skirtų savo lankytojams.

Pasak L.Žabaliūno, tikimasi, kad abejose valstybėse per metus projekte dalyvaujančius ūkius aplankys apie 300 tūkst. žmonių.

Pernai Lietuvos kaimo turizmo sodybose nakvojo apie 320 tūkst. žmonių. Tačiau dar tik rengiama metodika, kaip gi suskaičiuoti ir vienadienius, nakvynei nepasiliekančius lankytojus.

„Šiuo metu peržiūrime Lietuvos kaimo plėtros 2014 – 2020 metų programos tam tikras priemones, kad būtų galima kuo daugiau paramos skirti vadinamoms trumposioms maisto grandinėms.

Nes tam tikroms žemės ūkio sritims parama jau beveik baigėsi, kitų – lėšų poreikis daug didesnis, nei jų atseikėta. Pavyzdžiui, projektams verslui kaime sukurti skirta 3 mln. eurų, o paraiškose jos prašoma net 8 mln. eurų. Reikia atrinkti projektus – juos išgryninti. Svarbu, kad neatitektų parama tiems, kurie sumanė ja papiktnaudžiauti.

Mažiesiems ūkininkams verkiant reikia paramos kad ir nedidelėms investicijoms. Jos turi būti skiriama ne tik perdirbimo įrangai įsigyti, bet ir logistikai organizuoti.

Nes ūkininkui ir gaminti produkciją, ją perdirbti ir dar realizuoti – viskam neužtenka laiko. Galvosime, kaip padėti organizuojant ne tik tiekimą, bet ir mažų ūkininkų produkcijos parduotuvių tinklą. Dėl jo reikės ir su savivaldybėmis kalbėtis.

 Nes vien turgaviečių nebeužtenka. O žmonės nori vienoje vietoje nusipirkti kuo įvairesnių žemės ūkio produktų. Jie nenori „chemijos“, todėl tikimės, kad, kuriant trumpąsias maisto gamybos ir tiekimo grandines, šis verslas bus pelningas“.
 
Tai – vienas paramos kaimui prioritetų. Neseniai viešėjome Kinijoje. Nenorėčiau, kad Lietuvoje būtų toks žemės ūkis, kaip toje valstybėje. Kita vertus, kinai ir neturi kitos išeities – jie kuria ir milžiniškus ūkius, ir milžiniškas fermas. Aprūpinti savo gyventojus tokiais maisto produktais, kokius gamina smulkieji Lietuvos ūkiai, jie neturi jokių galimybių.

Bet ir Lietuvoje auga karta, kuri nežino, iš kur atsiranda pienas ar iš ko kepama duona. Mūsų misija – parodyti tai ir padėti apsilankyti ūkiuose. Verkiant reikia vartotojų ryšio su gamintojais.“