Jautienos išpjaustymo schema, arba Ką ir kaip žmonės valgė SSRS

Apie gyvenimą SSRS, kurį vieni prisimena kaip rojų, kiti kaip pragarą, apie tai, ką žmonės valgė visuotinio deficito laikais, televizijos kanalo „Cargrad“ interneto svetainėje „tsargrad.tv“ vaikystės prisiminimais dalijasi apžvalgininkas Jegoras Cholmogorovas. Jūsų dėmesiui – ištraukos iš jo pasakojimo.

Eilė juda labai lėtai. Negana to, kad tos eilės būdavo labai ilgos, jos dar ir judėdavo tarsi sulėtintame filme, kur kadras periodiškai stabdomas. Reikėdavo išsirinkti pageidaujamą produktą, pasakyti jo pavadinimą, atpjauti, apsibarti su pardavėja, pasverti, suvynioti į popierių, nueiti iki kasos, stoti į eilę ten, sulaukti, kol išlįs čekis (ach, kaip apmaudu, baigėsi juosta!), sulaukti, kol atskaičiuos grąžą, susirinkti smulkias monetas iš kasininkės lėkštutės, atstovėti eilėje, kad galėtum pasiimti pirkinį (jau visai nedidelėje), ir tada galėjai stoti į kitą eilę. Per tą laiką aš suspėju iškalti atmintinai kaip eilėraštį: pirma rūšis – filė, šlauninė, uodeginė, kryžinė; antra rūšis – mentė, petys, paslėpsnis; trečia rūšis – priekinis kulniukas, užpakalinis kulniukas, kaklinė.

Daugumos šio komikso personažų aš niekada nemačiau ant prekystalio, ypač pirmos rūšies. Ir, be abejo, jie niekada nesusirinkdavo kartu, matyt, niekindami sriubos kaulų ir mėlynų vištų draugiją. Todėl nesakykite man, prašau, kad vištos mėlynumas reiškia jos natūralumą ir sveikumą, skirtingai nuo sojų ir steroidų prifarširuotų šiuolaikinių paukštynų produkcijos. Aš esu kaimo vaikas, aš daugybę kartų mačiau nupeštas vištas, kurios valandą prieš tai linksmai lakstė kieme – jus apgavo, jos – ne mėlynos.

Iš privilegijuotųjų paveikslėlio personažų tarpo dažniausiai ant prekystalio pasirodydavo mentė, rečiau – krūtininė. Bet tiek vienos, tiek kitos išvaizda būdavo keista – praktiškai visas gabalas susidėdavo iš kaulo ir nesuskaičiuojamos daugybės plėvių. Kepti tokią mėsą buvo problematiška, tad belikdavo daryti kotletus. Tai, ko gero, buvo labiausiai žeminantis sovietinės mėsos prekybos ypatumas – tau atvirai rodė, kad visi kaštai – kaulai, plėvės, taukai, oda – perkeliami ant pirkėjo. Iš esmės tai buvo ne mėsa, o pusfabrikatis, iš kurio patyrusi šeimininkė galėjo išpjauti apie 60 proc. naudingojo svorio, o nepatyrusiai ne visada pavykdavo išpjauti ir 30 proc., visa kita buvo paslėptinė sovietinės maisto pramonės subsidijavimo forma.    

 

Paslėptinė sovietinės maisto pramonės subsidijavimo forma                                                                                                                                                                                
Sovietinės valstybės subsidijavimas iš jos piliečių kišenės – tai jau apskritai atskira tema. Visą laiką pabrėždama, kad čia viskas „nemokama“, valstybė iš tikrųjų nuolat naudojo tūkstančius būdų, kaip sąžiningai atimti pinigus iš gyventojų – nuo per prievartą brukamų valstybinės paskolos obligacijų, į kurias įsikūnydavo didžioji atlyginimų dalis praėjusio amžiaus 5–6 dešimtmečiuose (močiutė tas obligacijas apdairiai saugojo, nuo 9-ojo dešimtmečio vidurio jas galų gale pradėjo išpirkti, seriją po serijos), iki tau nereikalingų „priedų prie deficitinių prekių“ – žemos kokybės šlamšto, kurį ir toliau nepaliaujamai gamino lengvoji pramonė. Visi neefektyvios sovietinės materialinio techninio aprūpinimo sistemos kaštai visada guldavo ant galutinio vartotojo pečių.

Nuožmūs tinklaraštininkų mūšiai „už sovietinį maistą“ įsiplieskia reguliariai, kas keli mėnesiai, vos tik atsirado runetas. Ietis iš naujo vis suremia tie, kurie teigia, kad Sovietų Sąjungoje valgyti nebuvo ko, visur driekėsi ilgos eilės, žiemą pomidorų negalėjai nusipirkti, o mėsos – apskritai niekada, ir tie, kurie primygtinai įrodinėja, kad Sovietų Sąjungoje maisto netrūko, ir jis buvo puikios kokybės, nepalyginsi su dabartiniais falsifikatais, o jei parduotuvėse nieko nebuvo, tai buvo turguose, be to, valgyti galėjai valgyklose, ir apskritai tik gyvuliai galvoja apie maistą, o sovietinis žmogus galvojo apie kosmosą ir apie tai, kaip įvykdyti penkmečio planą.

Kodėl ši tema yra svarbi? Todėl, kad maisto krizė tapo viena iš pagrindinių sovietinio modelio žlugimo priežasčių. Didžioji žmonijos dalis gali gana ilgą laiką ištverti be laisvės, be nuosavybės, kai kada kažkaip išgyvena be įstatymo ir netgi, deja, be Dievo. Bet štai be maisto žmonės miršta labai greitai, o savo gyvenimo kokybę jie vertina pagal tai, kiek daug ir kaip skaniai gali pavalgyti.

Taip, dvasine prasme žmogaus istorija yra ieškojimų ir susitikimo su Dievu kelias, bet  materialine – tai, visų pirma, maitinimosi istorija. Ir šiuo atveju, materialinė pusė yra tiesioginis dvasinės pusės tęsinys – žmogaus tragedija prasidėjo nuo uždrausto vaisiaus paragavimo Rojuje, ir tęsėsi žemei pasiųstu prakeiksmu už jos valdovo žmogaus nuodėmes: „Kadangi tu paklausei savo žmonos ir valgei nuo medžio, apie kurį tau buvau įsakęs –  nevalgyk nuo jo – prakeikta bus žemė dėl tavęs! Vargdamas turėsi maitintis iš jos visą savo gyvenimą. Erškėčius ir usnis ji augins tau, ir tu valgysi lauko augalus. Valgysi prakaitu uždirbtą duoną, kol sugrįši į žemę, ...“ (Pradžios knyga, 3: 17-19)

Pirmapradė nuodėmė žmogaus maitinimąsi susiejo su sunkiu darbu, žemės pasipriešinimu, badu ir skurdu. Didžiąją mums žinomos istorijos dalį žmonių bendruomenės buvo maltuzjamizmo (pagal žymaus anglų demografo ir ekonomisto Thomo Malthuso suformuluotą pesimistinę statiškų išteklių teoriją, teigiančią kad ištekliai yra riboti, nedidėja, ir dėl to augant žmonių skaičiui artėja katastrofa. – Red.) ciklų vergijoje, kai gyventojų perteklius lemdavo maisto trūkumą ir socialinį sprogimą, susijusį su karais, badu ir epidemijomis. Todėl vienų ar kitų žmonių bendruomenių ir valstybių kokybė neatsitiktinai vertinama būtent pagal jų sugebėjimą išmaitinti savo narius. Mes gerbiame askezę ir pasninką kaip Viešpaties ieškančių tikėjimo gynėjų žygdarbį, bet valdymo kokybę mes priversti vertinti pirmiausia pagal sotumą, pagal vienos ar kitos socialinės organizacijos meną kompensuoti pradines biblinio prakeiksmo sąlygas. 

Šia prasme Sovietų Sąjunga darė įspūdį, kad tai yra bendruomenė, kuri paveldėjo pirmapradės galios Adomo prakeikimą. Sovietinis žmogus valgė prakaitu uždirbtą duoną, ir pažymėtina, kad reikėjo plušėti ne tik darbe, bet ir atstovėti eilėse ir pabėgioti ieškant parduotuvių lentynose „išmestų“ prekių. Valgė jis su liūdesiu, apimančiu tiek dėl maisto kokybės, tiek dėl menko produktų asortimento. Valgė daugiausia lauko žolę iš savo daržo ir duoną. Gal tai ir buvo tas Adomo prakeikimo išsipildymas, juk atsisakydama Kristaus sovietų valdžia tarsi pervedė mūsų visuomenę į tą epochą, kai prakeikimai, kurie dar nebuvo panaikinti Jėzaus nusileidimu į pragarą, turėjo visą galią.

Būtent kontrastas tarp išorinių išsivysčiusios visuomenės požymių, kuriuos rodė Sovietų Sąjunga moksle, technikoje, užsienio politikoje, sporte, tam tikrose kultūros srityse, ir „prakeiktos“ buities žeminamumo buvo viena iš priežasčių, kuri privedė prie galutinio sovietinės visuomenės žlugimo ir kapituliavimo prieš Vakarus, o šie demonstravo būtent tokio atotrūkio tarp pažangių pasiekimų ir vidutinio žmogaus buities nebuvimą. Tačiau šiandien, pakilus visuotinei nostalgijos posovietizmui bangai, gana plačiai paplitę bandymai vaizduoti vėlyvąją Sovietų Sąjugą ne tik kaip visuomenę, kur buvo visuotinė žmonių lygybė skurde (su kuriais sunku nesutikti – nors tai buvo lygybė tik žiūrint iš Vakarų varpinės, o žiūrint pačios sovietinės visuomenės akimis atotrūkis tarp nomenklatūros ir eilinių piliečių buvo labai didelis), bet ir kaip visuomenę, kur maisto produktų buvo apstu.

Pasitelkiami patys įvairiausi argumentai – nuo aukščiau paminėto „reikėjo vaikščioti  į turgus ir valgyti valgyklose“ iki teiginių, kad parduotuvės buvo tuščios todėl, kad žmonės viską išpirkdavo, o dabar jos yra perpildytos, nes niekas neturi pinigų. Sovietinių maisto produktų klausimu vyksta karšti mūšiai, ir pagrindinis abiejų pusių ginklas yra atsiminimų bakchanalija.

Aklai tikėti sovietų statistiniais duomenimis, kur į mėsos suvartojimą buvo įskaičiuojamos ne tik minėtos plėvės, bet net ragai ir kanopos, žinoma, negalima. Spręsti iš knygų, filmų, nuotraukų, turint galvoje sovietinę cenzūrą, yra gana sunku. Ir ta cenzūra galėjo iškreipti faktus į abi puses – pavyzdžiui, nė pas vieną iš „Likimo ironijos“ herojų (kalbama apie garsųjį Eldaro Riazanovo filmą „Likimo ironija arba po pirties“. – Red.) ant stalo nėra ikrų, nors 1975 metais, atsižvelgiant į jų geografinę padėtį ir socialinį statusą, jie lengvai galėjo sau tai leisti.

Beje, aš aptikau įdomius skaičiavimus: pasirodo, kad Leningrado mokytojos Nadios naujametis stalas (nugarinės kepsnys, šamas drebučiuose, „Olivjė“ salotos, kiaušiniai su majonezu, šprotai) tais metais jai atsiėjo ketvirtį atlyginimo, o jei ji būtų nusprendusi patiekti į stalą tuos pačius produktus šiandien, tai šie „Ipolito valgiaraščio“ patiekalai jai būtų kainavę tik 9 proc. atlyginimo (vidutinis mokytojo darbo užmokestis Sankt Peterburge – 40 tūkst.   rublių. – Autoriaus pastaba) (565 Eur). Taigi, atmintis, deja, ir toliau išlieka tam tikra prasme patikimiausiu mūsų žinių apie tai, kaip ir ką valgydavome SSRS, šaltiniu. Ką gi, šių eilučių autorius yra pasirengęs įnešti savo kuklų indėlį į šią prisiminimų istoriją, rašo J.Cholmogorovas ir tęsia savo pasakojimą.

Pagal šeimos legendą, mano gyvenime, kuris prasidėjo 1975 metais Maskvos šiaurės rytuose, buvo trumpas, nuo gimimo iki trejų metų, „auksinio amžiaus“ laikotarpis – mano močiutė dirbo sovietinėje prekyboje, ir mane kiekvieną dieną maitino kuo nors skaniu – tai ikrais, tai braškėmis, „kol neišlįsdavo diatezė“ (organizmo polinkis sirgti kai kuriomis ligomis. – Red.). Aš negaliu pasakyti nieko aiškaus apie šį laimingą laikotarpį, kadangi buvau per mažas, bet aš mielai tikiu, kad taip ir buvo.

Pagrindinis sovietinių mitybos grandinių bruožas buvo tas, kad norint gerai maitintis svarbiausia buvo turėti prieigą prie skirstymo tinklo – prekyboje dirbančių giminaičių ar bent jau pažįstamų. Jei jūs gaudavote didelį atlyginimą, bet neturėjote pažįstamų pardavėjų, jūs buvote niekas. O štai dirbdamas prekyboje, tai yra, turėdamas galimybę „palikti po prekystaliu“ maisto produktų, jokiu būdu jų nevogdamas, o tik paprasčiausiai legaliai įsigydamas jų iš savęs už valstybines kainas, galėjai maitintis labai ir labai neblogai.

Likusiems žmonėms vienintelė galimybė prisijungti prie šios „šešėlinės“ paskirstymo ne per parduotuves sistemos buvo „užsakomieji maisto produktai“. Per visą sovietinį laikotarpį mano mama reguliariai gaudavo šių užsakomųjų produktų, o prieš Naujuosius metus – būtinai. Paprastai ten būdavo marinuotų agurkų ir pomidorų, šprotų – rūkytų ir užpiltų aliejumi brėtlingių (absurdiškas sovietinio dirbtinio skurdo produktas – pasirodo, kad pigiausios rūkytos žuvytės, paskandintos tirštame aliejuje, buvo delikatesas ir svarbus naujamečio stalo patiekalas), labai dažnai – raudonieji ikrai, kartais rūkytos dešros, serverelato galas.

Ir, vos nepamiršau, „indiška arbata“ – keistoki neaiškios rūšies milteliai, supakuoti ir įdėti į geltoną dėžutę, kur ant mėlyno dramblio jojo žmogus su turbanu. Kaip man neseniai teko skaityti, tai buvo kupažas (mišinys), kur importinė indiška arbata sudarė 15 proc., o daugiau kaip 50 proc. masės buvo paprasta gruziniška arbata. Vieną kartą mes gavome gražią skardinę dėžutę tikros indiškos arbatos. Kai ji visa buvo išgerta, ši dėžutė taip ir liko kaip tara arbatai – geltonųjų dėžučių turinys būdavo perpilamas į ją, ir susidarydavo iliuzija, kad produktas yra geresnės kokybės, nei buvo iš tikrųjų. Beje, sovietinė arbata, palyginti su apskritai netinkama vartoti sovietine kava, buvo nebloga, ir didžiąją savo gyvenimo dalį aš buvau arbatos maniakas. Vaikystėje, kadangi  mano vartojimo apimtys buvo didelės, arbatos trūkdavo, ir aš užplikydavau arbatinuke tas pačias arbatžoles tris ar keturis kartus, kol jos nuo vandens visiškai suirdavo.

Pagardintas didžiuliu cukraus kiekiu šis „gėralas“ (kaip ją pavadino kai kurie mano pažįstami) buvo ta priežastis, dėl kurios aš niekada taip ir nepamėgau subtilesnio skonio arbatos rūšių nei Assamo, nekalbant jau apie kinišką. Nors būtent arbata iš Kinijos, įsigyjama Kiachtos mugėje (Kiachta – miestas pietų Buriatijoje, kur po pasirašytos sutarties prasidėjo prekyba tarp Rusijos ir Kinijos. – Red.) buvo Rusijos imperijos arbata, prie kurios Europa ir Didžioji Britanija ilgą laiką neturėjo tiesioginės prieigos (tai ir paskatino britus Indijoje įkurti arbatos plantacijas). Susipykusi su kinų komunistais sovietų valdžia visiškai uždarė sau prieigą prie kiniškos arbatos ir perėjo prie minėto indiškos ir gruziniškos arbatos kupažo.

Iš „užsakomųjų“ produktų ir būdavo formuojama didelė dalis ritualinio naujamečio stalo: į specialias formas iškrauti šprotai su citrina ir ikrai, griežinėliais supjaustytas servelatas ir kokia nors sprandinė arba, jei pasiseks, „buženina“ (keptas kiaulienos kumpis be kaulų. – Red.), „Olivjė“ salotos (baltoji mišrainė) su nepamainoma virta dešra, „šaltiena“, kitaip tariant, drebutiena iš kiaulių kojų (negalėdavau jos pakęsti), kokia nors žuvis tešloje – mama paruošdavo ją stebėtinai skaniai, ir kalėdinis žąsies pakaitalas – višta su bulvėmis ir grietine, kepta orkaitėje. Prie to dar prisidėdavo saldainiai –  vienas didžiausių Sovietų maisto pramonės pasiekimų, jei neprisimintume, kad didžiąją metų dalį mes nematydavome jokių „Meškučių“ ir „Voveraičių“, geriausiu atveju apsiribodami „Kregždutėmis“ ir „Audrapaukščiais“, o taip pat tortas. Tortą mes darydavome patys – orkaitėje iškepdavome biskvitą, perpjaudavome skersai į dvi dalis, sutepdavome iš vidaus uogiene arba kondensuotu pienu, sutepdavome taip pat iš viršaus ir pabarstydavome grūstais trupiniais iš nupjautų pridegusio biskvito kraštų.

Toks buvo naujametis stalas gerais metais, taip sakant, gero gyvenimo vainikas ir vitrina. Tačiau tokie geri metai pasitaikydavo ne visada, ir aš prisimenu kur kas kuklesnius devintojo dešimtmečio naujamečius stalus.

Bet reikia suprasti: kad galėtum surinkti visą šį puikumėlį, nepakako vien tik užsakomųjų maisto produktų, dar tekdavo kaip reikiant palakstyti po miestą, kad galėtum „išsirūpinti“ produktų. Produktų „išsirūpinimo“ ritualas buvo pats archajiškiausias, perkeliantis į pirmykštę bendruomeninę santvarką ir labiausiai žeminantis maitinimosi Sovietų Sąjungoje reiškinys. Prieš jį buvo lygūs visi, išskyrus patį sovietų elito žiedą, nepriklausomai nuo to, ar tu buvai kiemsargis ar sargas, montuotojas ar frezuotojas, majoras ar mokslų daktaras, kovinio lazerio išradėjas ar žmogus, sugebėjęs iššifruoti nežinomą senovės kalbą – vis tiek tu turėjai iškišęs liežuvį lakstyti iš vieno taško, kur „išmetė“ produktų, į kitą. Pats „išmetimas“ buvo nepavaldus jokiems socialiniams dėsniams, primindamas stichinį gamtinį procesą.

Mažai kas iš sovietinių žmonių gali pasakyti, kad apskritai niekada neragavo deficitinių maisto produktų – krabų, buženinos, ananasų, bananų, juodųjų ikrų. Apie jerubes nemeluosiu, tačiau jerubių, skirtingai nuo šernų, stirnių, putpelių ir kitų laukinių žvėrių ir paukščių mėsos, ir dabar kažkodėl rinkoje nepasirodė. Bet gąsdindavo tas jų atsiradimo mūsų gyvenime nereguliarumas ir slėgdavo tai, kad paskui jie ilgam dingdavo.

Nieko iš to, kas paminėta, negalėjai nusipirkti tada, kada panorėjai. Visokiausių gardumynų galėjai įsigyti ar gauti atsitiktinai, jų atveždavo pažįstami, ir juos turėjai valgyti „kol duoda“. Kartais – valgyti springdamas, jei produktai būdavo greitai gendantys. Tokių vienetinių delikatesų, kurie pabuvojo pas mus, mano atmintyje išliko nemažai – ypač įstrigo į atmintį omulio ikrai. Tačiau kartais šių gėrybių turėjimas būdavo susijęs su rizika –  kartą mano mamą užpuolė ir iš užpakalio smogė į galvą tiesiog mūsų skersgatvyje, kad atimtų kažkieno iš pacientų padovanotą raudonąją žuvį.

Apskritai, tai tema, kurios stengiamasi neprisiminti iš gėdos – reguliarios maisto produktų vagystės. Vogdavo ne kokie benamiai ir vargetos, o patys paprasčiausi sovietiniai žmonės, kurie stovėdavo vienas šalia kito eilėje ir kartais nepasidrovėdavo patyliukais ištraukti iš tavo regztuko limonado butelį ar duonos kepalą. Senelė mažiausiai kartą per metus skųsdavosi, kad ją tokiu būdu apvogė. Nesaugu būdavo ir pakabinti regztuką su maisto produktais už lango, ypač gyvenant pirmame aukšte – ir ne tik pirmame. Kartą močiutė rėkdama nubaidė vyrą, kuris lipo gaisrinės kopėčiomis į aukštą mūsų antrą aukštą, taikydamasis nugvelbti tinklelį su maisto produktais (mano nuomone, jis galėjo nusisukti sprandą, bet gal tai buvo akrobatas?).

Tokį regztukų su maisto produktais pakabinimą už lango žiemą nuolat praktikuodavo net šaldytuvus turintys žmonės, kadangi sovietinių šaldytuvų šaldymo kamerose vietos buvo labai mažai, o produktų, jei pavykdavo „išsirūpinti“, būdavo labai daug, nes žmonės stengdavosi sukaupti jų atsargas gana ilgam laikui. Kartą močiutei kažkaip pavyko nupirkti didžiulį gabalą kepenų, ir mes tik jomis maitinomės ištisas dvi savaites – į šaldymo kamerą visas gabalas tiesiog netilpo, nemaža to gabalo dalis, suvyniota į laikraštį, kabojo už lango regztuke. Kitą kartą tokiu pat būdu buvo įsigytas didžiulis jaučio liežuvis, kuris vizualiai užėmė pusę šaldytuvo – dvi savaites aš pjausčiau jį sumuštiniams, apibarstydavau druska ir buvau kaip niekad laimingas...

Sovietų Sąjunga, apskritai kalbant, buvo Konservų imperija. Visi sovietmečio produktų gausumo vaizdai, periodiškai rodomi nuotraukose – tai būtent neparduotų įvairių rūšių konservų, daugiausia žuvų, gausa.

Sovietų valdžia įsigudrino, aišku, padaryti neįmanoma – priversti rusus, upinės civilizacijos tautą, nebemėgti žuvų. Padaryti tai buvo ne taip paprasta – pakeisti upių žuvis, nustojusias veistis hidroelektrinėmis užtvertose upėse, į jūros ir vandenyno žuvis, o ir tas blogai paruošti, kaip reikiant nepasūdant ar persūdant, su kremzlėmis ir oda, kepant šlykščiame aliejuje.

Mano asmeninės neapykantos čempionas buvo aliaskinių rudagalvių menkių kepenys. Šios žuvies kvapas mane tiesiog persekioja, nes būtent ja mes šėrėme savo pirmąjį katiną. O štai menkių ikrus aš labai mėgau – mažai sūdyti, „pertrinti“ (rus. „probojnaja ikra“; iš pradžių ikreliai (ikrų grūdeliai) būna ikrų plėvelėje (jie išimami iš žuvies kartu su jų plėvele); norint atskirti ikrus nuo plėvelės jie pertrinami per specialų sietą – kretilą ir gaunami pertrinti ikrai. – Red.), ir jeigu jie nesuzmekdavo į šlykščius gumulus ir grūdeliai neperdžiūdavo, o išlikdavo taki biri masė, jie būdavo nepaprastai skanūs. Kiti pasibjaurėjimo objektai buvo „saira aliejuje“ ir „kilkės pomidorų padaže“ – ritualinis sovietinių alkoholikų užkandis. Šiame fone anksčiau minėti šprotai, o juo labiau „natūrali kuprė“ iš tikrųjų atrodė delikatesai.

Beveik niekada ant stalo nepasirodydavo raudonosios ir baltosios žuvys. Pagrindinė jų buvimo mūsų gyvenime forma – sumuštiniai teatruose ar specialiose kulinarijos parduotuvėse. Netoli nuo mūsų namo, „Viešojo maitinimo muziejaus“ pastate (kiek mes juokaudavome dėl šio pavadinimo, sakydami, kad maisto muziejuje tik ir galima rasti), buvo „Restorano „Slavianskij bazar“ kulinarijos parduotuvė“. Nieko slaviško ten parduodamose rinktinėse prekėse nebuvo – viščiukas tabaka, kupatai (gruziniškas patiekalas: maltos kiaulienos dešrelės, pradžioje apvirtos, o po to pakeptos riebaluose. – Red.), sumuštiniai su raudona ir balta žuvimis, su ikrais. Kai kada mama jų pirkdavo, kad palepintų mane ir nereikėtų gaišti laiko prie viryklės.

Pagrindinė konceptuali sovietinio kasdienio maitinimosi problema buvo ta, kad žmogus buvo priverstas daug laiko praleisti prie viryklės. Norėdamas pavalgyti turėjai kažką pasigaminti. Labai retai galėjai įlįsti į šaldytuvą, kad pasidarytum kokį nors sumuštinį ar ką nors išsivirtum. Paprastai tai būdavo koldūnai ir dešrelės – šiuos produktus galėjai greitai išvirti.

Dešrų, juo labiau kumpio, bent jau mūsų šeima praktiškai negalėjo nusipirkti iki pat 1987 metų, kol mūsų skersgatvio kampe neatsidarė „kooperatinė“ parduotuvė (ne Gorbačiovo laikų, bet sovietinė vartotojų kooperatyvų parduotuvė), kurioje iš tikrųjų buvo gana daug įvairių dešrų, „pusrytinių kumpių“, vyniotinių ir kitų dalykų, bet mums kainos buvo labai didelės (po to, kai mes likome su mama ir močiute trise, mūsų šeimos pajamos neviršijo 250 rublių), bet svarbiausia – tekdavo atstovėti labai ilgas ir varginančias eiles. Nuo aušros iki sutemų ši parduotuvė buvo ištisa eilė, kurioje aš praleisdavau mažiausiai 3 valandas per savaitę...