Šilutės rajono Sakūtėlių kaime veikianti koncerno SBA įmonė „Germanika“ garsėja kaip viena didžiausių vilktų korpusinių baldų gamintojų Europoje – čia gamybos konvejeriai nesustodami sukasi ištisą parą. Skandinavų koncernui „Ikea“ tiekiami baldai pasklinda po visą pasaulį.
Vienija ne tiktai darbas
Šiuolaikiškoje įmonėje kone visi svarbiausi technologiniai procesai yra automatizuoti, cechuose žmones jau pavaduoja ir robotai.
Kas šovė į galvą SBA baldžiams, kad jie nusprendė atsigręžti į praeitį ir savo rankomis pastatyti archajišką Kuršių marių žvejų burvaltę – kurėną?
„Įmonė įsikūrusi kaimo vietovėje, suvažiuojame dirbti iš aplinkinių rajonų, o paskui išsiskirstome. Žmones gali vienyti ne vien tik darbas, bet ir kokia nors prasminga, visus uždeganti idėja – taip kilo mintis pastatyti kurėną“, – kalbėjo „Germanikos“ direktorius Rolandas Baltuonis.
Senosios burvaltės – neatsiejama istorinio, bet jau išnykusio Kuršmarių peizažo dalis. Po Antrojo pasaulinio karo mediniai laivai, kuriais plaukiodavo Nidos, Preilos, Juodkrantės, Drevernos, Kintų, Ventės kaimų žvejai, išnyko – buvo sudeginti arba prikrauti akmenų ir nuskandinti.
Idėja įgavo sparnus
Meistrams ieškoti dirbtuvės nereikėjo – kurėnas statomas „Germanikos“ fabrike specialiai atitvertoje patalpoje.
Prieš mėnesį kibę į darbą įmonės laivadirbiai jau pasistūmėjo į priekį – pagal senovines pamario krašto žvejų tradicijas neseniai iškilmingai atidengtas kurėno vainikas.
Ant pastolių montuojamos burvaltės dugno lentose jau išraižytas ir jos vardas „Germanika“. Numatyta visus darbus atlikti iki birželio pradžios. Tuomet kurėnas bus įregistruotas ir nuleistas į vandenį Kintų (Šilutės r.) uostelyje – laivadirbiai mokysis valdyti plokščiadugnę burvaltę.
Projektu susidomėję įmonės specialistai, baigę darbus, neskuba namo. Penkis kartus per savaitę jie savo noru renkasi prie statomo laivo – vieni tašo, obliuoja, dervuoja, pjauna, impregnuoja, žymi ir jungia lentas, kiti gamina įvairias kurėno konstrukcijos detales, buriavimo inventorių.
„Net jei nesi savo rankose laikęs pjūklo, obliaus ar plaktuko, gali įsilieti į „Germanikos“ laivadirbių gretas. Viskas, ko reikia, – tik noras“, – baldininkus drąsina akcijos sumanytojai.
Marios be burių – nykios
R.Baltuonis tvirtino, kad žmonės neverčiami savanoriauti: „Nėra jokių privalomų viršvalandžių, ateina tie, kurie patys to nori, kuriems kurėno statyba – įdomus laisvalaikio užsiėmimas, praeities pažinimas. Laivadirbius aprūpiname medžiagomis, įrankiais Smagu matyti žibančias jų akis.“
Akcijos „Ko negali vienas – gali visa komanda“ iniciatoriai jau sulaukė per šimtą trisdešimt užsiregistravusių talkininkų. Visi darbuojasi pagal iš anksto sustyguotą grafiką, pasidaliję užduotimis.
Kurėno statybos eiga aprašoma internete – socialinio tinklo „Facebook“ specialioje paskyroje „Germanikos laivas“.
„Germanikos“ cechuose darbuojasi nemažai moterų. Kai kurios talkininkės įrodė galinčios ne tik arbatos išvirti – išvien su vyrais obliuoja ir tašo lentas, statybvietėje palaiko švarą ir tvarką.
Visi prie akcijos prisidėję įmonės darbuotojai – būsimieji „Germanikos“ laivo įgulos nariai. Meistrų, kurie taps jūrininkais, laukia išvykos į Kuršių marias, netikėtumai, nauji iššūkiai ant vandens.
Savanorių iniciatyvą patiems pasistatyti kurėną R.Baltuonis vertina kaip „Germanikos“ pastangas gaivinti Mažosios Lietuvos laivybos paveldą: „Kai burvaltes pakeitė motoriniai laivai, liko tik prisiminimai ir ilgesys. O juk Kuršių marios be kurėnų ir burių – kaip žmogus be sielos.“
Patarinėja garsus statytojas
Baldžius konsultuoja garsus laivadirbys rusniškis Simas Knapkis, atkūręs keliasdešimt senovinių laivų. Tarp jų yra ir „Vytautas Didysis“ – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų vytinė, kuria pernai vasarą Lenkijos vandenis raižė televizijos projekto „Nacionalinė ekspedicija“ dalyviai.
Savanoriai gamins „Germanikos“ laivo vairą, šonines šliūžes, irklus, tašą, stiebus, šprintus, grindų luotukus.
Kitas svarbus etapas – rangauto ir takelažo montavimas, lynų pjovimas, burių siuvimas. Nepavyks išsiversti be kalvių pagalbos – prireiks nemažai vinių, metalo apkaustų.
Paklausiusi S.Knapkio patarimų „Germanika“ nusprendė statyti aštuonių metrų ilgio burvaltę. Rusniškis šio laivo atvaizdą aptiko sklaidydamas senus vokiškus leidinius. Pasak jo, tokios konstrukcijos kurėno replikos Lietuvoje ir kituose kraštuose niekas dar nėra atkūręs.
„Išliko tik graviūra, bet pagal ją galima atkurti visą laivą. Istoriniai šaltiniai byloja, jog Kuršių mariose, o galbūt ir Aistmarėse, tokiais kurėnais plaukiojo „fišmeisteriai“ – rūstūs žvejybos prievaizdai. Jie buvo šiek tiek greitesni nei tradicinės žvejų valtys“, – pasakojo S.Knapkis.
Nori buriuoti be variklio
S.Knapkis žavisi kurėnais – Kuršių mariose šimtmečiais naudotais saugiais ir patikimais žvejų laivais. Tokiems nebaisios pusantro metro aukščio bangos, jie nesubyrės įstrigę nendrynuose arba užšokę ant smėlio seklumų. Burėms subliūškus kurėnus galima valdyti irklais.
„Germanikos“ kurėnas statomas iš pušų medienos, nes burvaltėms tinkančių ąžuolų Lietuvos giriose, pasak S.Knapkio, jau beveik neliko – viską išgraibstė koplytstulpių drožėjai. Patyręs laivadirbys dėl to nė kiek nesisielojo: „Verčiau gera pušinė lenta nei prasta ąžuolinė.“
Kuršmarių burvaltės nuo kranto buvo atpažįstamos iš vėtrungių stiebuose – tarpukariu kiekvieno pamario kaimo žvejai naudojo išskirtinę ornamentiką, simbolius, savitas medžiagas ir spalvas.
Tęsdami senąsias tradicijas „Germanikos“ laivadirbiai irgi pasirūpins originaliais skiriamaisiais ženklais – savąjį kurėną jie papuoš spalvingais vėjarodžiais ir vimpelais.
Romantiškos praeities dvasios kupini socialinės akcijos dalyviai nenori naudotis motoriniu varikliu – įsitikinę, kad senovinis laivas turi atrodyti taip, kaip anksčiau, ir plaukti be degalų.
Kurėnai džiugina akį
Prieš kelis dešimtmečius nidiškis tautodailininkas Eduardas Jonušas ir klaipėdietis restauratorius Henrikas Mališauskas pirmieji pagyvino Kuršių marių peizažą, atkūrę senovinį kurėną. „Kuršio“ vardu pavadinta vienuolikos metrų ilgio kiudelinė burvaltė iki šio raižo Nidos pakrantes.
Kiek vėliau Lietuvos jūrų muziejaus istorikai pasitelkė nagingus stalius ir pastatė kitą autentišką kurėną – „Zud-1“. Sunkvežimiu nugabenę repliką į Amsterdame vykusią istorinių laivų parodą muziejininkai pribloškė olandus – tokios bradinės burvaltės jie dar nebuvo regėję.
Lietuvos vidaus vandenis raižo ir daugiau laivadirbių atkurtų senovinių burvalčių. Jų savininkų įsteigta Istorinių laivų asociacija kiekvieną vasarą Kuršių mariose organizuoja nuotaikingas „Burpilio“ regatas, per Jūros šventes savo flotilę eksponuoja Danės laivų paraduose.
Burvalčių meistras S.Knapkis pastebi, kad prie vandens telkinių gyvenantys žmonės, užuot pirkę prabangias jachtas ir katerius, domisi etnokultūra – statosi kurėnus. Nemunu ir Vysla senoviniais laivais plaukęs rusniškis džiaugiasi „Germanikos“ entuziastų pasiryžimu įsilieti į šį sąjūdį.
Ant vandens – viskas kitaip
Istorinių laivų mėgėjai burvaltes apibūdina kaip tinkamiausius laivus turistinėms išvykos ir vandens pramogoms. Plokščiadugne vytine ir kurėnais plaukę „Nacionalinės ekspedicijos“ dalyviai įsigudrino sėkmingai įveikti solidžius atstumus, daug pamatyti, patirti įvairių nuotykių.
Kurėnuose burių nedrasko škvalai, jų neblaško klastingos srovės, įgula dugne gali užsikurti ugnį. Tokiais laivais galima išplaukti į potvynių užliejamas Nemuno žemupio lankas.
„Tvirtai suręsta ąžuolinė arba pušinė burvaltė – tarsi kranto gabalas“, – kurėnų privalumus vardijo laivadirbystės tradicijų puoselėtojas S.Knapkis.
„Germanikos“ iniciatyva nustebino ir Lietuvos jūrų muziejaus Laivybos skyriaus vadovą Romualdą Adomavičių: „Smagu, kad kranto žmonės stato ne vežėčias, o tikrą istorinį laivą. Kai visi darbai bus baigti, išplaukę į marias jie pamatys kitokius vaizdus, atsivers kitoks gyvenimas.“
Mintyse – burvalčių flotilė?
Sudėtingiems kurėnų ir kitokių istorinių burlaivių atstatymo projektams prireikia nemenkų investicijų ir laiko. Užsienio šalyse įprasta, kai nykstančios arba prarastos jūrų kultūros paveldo vertybės atkuriamos visuomenės pastangomis – į pagalbą pasitelkiami savanoriai.
„Negirdėjau apie tokias akcijas Lietuvoje. „Germanika“ rodo išties gražų pavyzdį“, – kalbėjo kito unikalaus švietėjiško projekto „Kurėno sugrįžimas“ iniciatorius istorikas R.Adomavičius.
Žinios apie „Germanikos“ statomą laivą socialiniais tinklais pasklido po visas SBA įmones – galimybėmis pratęsti įdomią akciją jau domisi ir kitų koncerno padalinių darbuotojai.
„Pastatysime dar ne vieną kurėną, jeigu nebijosime iššūkių, – reikia tik noro. Keldami bures žmonės gali suteikti daug džiaugsmo sau, artimiesiems ir bičiuliams“, – šypsojosi R.Baltuonis.
Sutelkė meno galeriją po atviru dangumi
Koncerno SBA įmonė „Šilutės baldai“ įgyvendino dar vieną unikalų projektą – suvienijo žmones, kurie grafičio piešiniais ištapė gamyklos teritoriją juosiančią pusės kilometro ilgio betono sieną.
Nuostabus kūrinys „Šilutės siena“ išgarsėjo kaip ilgiausias Europoje vizualinis metraštis. Meno galerija po atviru dangumi primena miesto įvykius, žmones, jų nuopelnus amžių tėkmėje.
Darbus finansavęs koncernas SBA į Šilutės 505 metų jubiliejui skirtą socialinį projektą įtraukė rajono valdžią, vietinės meno mokyklos pedagogus ir auklėtinius, baldų įmonės darbuotojus.
Sukurta 120 įvairaus stiliaus siužetų ir eskizų. Juos ant 500 kvadratinių metrų betono sienos ištapė profesionalūs dailininkai, jiems talkino savanoriai – krašto praeičiai neabejingi miestiečiai.
Kai kurie patriotai ir šviesuoliai prie tapomos sienos darbavosi šeimomis, pasikviesdavo draugų. Prie šio projekto vienaip ir kitaip prisidėjo apie tris tūkstančius šilutiškių.
