Juodi Šiaurės Korėjos pinigai: iždą pildo narkotikai, vergovė, kontrabanda

Per visą savo gyvavimo istoriją Š.Korėja priklausė nuo pagalbos iš Sovietų sąjungos, Kinijos ir kitų socialistinio bloko valstybių. Žlugus Sovietų sąjungai šalis pateko į itin sudėtingą padėtį: prekių apyvarta sumenko, įmonės liko, o gyventojai ėmė badauti.

Be viso to, nustojo veiki kortelių sistema, dėl kurios ištisą dešimtmetį šiaurės korėjiečiai už korteles gaudavo ir maistą, ir buities reikmenis. Šalyje, kur privatus verslas laikomas neteisėtu, ėmė formuotis šešėlinė rinka. Kinijos pasienyje pradėjo siautėti kontrabandininkai, vis daugiau korėjiečių važiavo į Kiniją, kur vertėsi sunkiu ir menkai apmokamu darbu.

Kitų būdų užsidirbti ir nemirti iš bado praktiškai nebuvo. Š.Korėjos vadovai į tai nekreipė dėmesio. Be davinių liko ir valdininkai, kurie išgyvendavo tik iš kyšių.

Atsiradusi juodoji rinka pamažu judino šalies ekonominę padėtį. Augant verslui Š.Korėjoje įsisteigė privačios valgyklos ir restoranai, kurie valstybei mokėdavo nustatytą procentą. Tai vyko štai kaip: investuotojas su vietos administracija sudarydavo pusiau oficialų susitarimą, pagal kurį įmonė gaudavo valstybinį statusą, o investuotojas tapdavo jo direktoriumi. Už tai jis valstybei atseikėdavo tam tikrą mokestį ir mokėjo vietos administracijai. Likusius pinigus investuotojas galėjo pasilikti sau. Panaši schema taikoma ir kitose verslo šakose Š.Korėjoje: de jure verslas – valstybinis, de facto – privatus.

Šio amžiaus pirmojo dešimtmečio pradžioje Š.Korėja suplanavo reformas. Jų tikslas – skatinti verslą ir ištraukti jį iš šešėlio. Tačiau dėl neaiškių priežasčių oficialusis Pchenjanas tokių mėginimų atsisakė. Lyg to būtų negana, Š.Korėja administraciniais draudimais pamėgino užgniaužti privatų verslą. Tik 2010 m. Š.Korėjos valdžia pripažino, kad suvaržymai didelio poveikio rinkai neturėjo, todėl grįžo prie neutraliteto politikos.

Kim Jong-uno atėjimas į valdžią sutapo su keliomis teigiamomis reformomis, tarp jų – ir agrarine, dėl kurios valstiečiams buvo leista jungtis į nedideles vienos-dviejų šeimų grupeles ir apdirbti laukus, sau pasiliekant didžiąją dalį derliaus. Kaip ir viešojo maitinimo įstaigų atvejais, didžioji dalis naudos atitekdavo valstybei. Ši sistema pakeitė fiksuotus davinius, kuriuos Š.Korėjos piliečiai gaudavo už darbą valstybinėse įmonėse. Ji turėjo užkirsti kelią badmečiui, rašo lenta.ru.

Panaši situacija – ir užsienio prekyboje. Formaliai su užsienio valstybėmis prekiauti galėjo tik valstybė, nors nuo praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigos stambios įmonės ir valstybinės institucijos gavo leidimą sukurti savo prekybos su išore organizacijas, veikusias pagal valstybines licencijas. Tačiau šie operatoriai nebuvo tikrieji produkcijos gamintojai: prieš ką nors parduodami į užsienį, jie turėjo prekes įsigyti vidaus rinkoje. Pagal nustatytą schemą, valstybė pasiima tam tikrą dalį lėšų, o tai, kas lieka – tenka operatoriui.

Taip vyko radikali Š.Korėjos ekonomikos transformacija: privatus šalies sektorius pagamina 30-50 proc. bendrojo vidaus produkto.

Svarbiausia Š.Korėjos prekybos partnerė – Kinija. Ekspertai skaičiuoja, kad 2016 m. Š.Korėja į šią valstybę išgabeno 88 proc. viso savo eksporto. Atvirkštine kryptimi – iš Kinijos į Š.Korėją – atkeliavo 90 proc. visų korėjiečių importuotų prekių. Tačiau vien Kinija Š.Korėjos eksportas neapsiriboja: 3 proc. jo keliauja į Indiją, 1,7 proc. – į Filipinus, prekių iš Š.Korėjos galima rasti Pakistane, Taivane, Šri Lankoje, Saudo Arabijoje, Nigerijoje.

Daugiausia iš Š.Korėjos į užsienį išvežama naudingųjų iškasenų ir mineralinių išteklių (41 proc.). Antroje eilutėje – rūbai ir baldai (20,6 proc.), trečioje – mediena ir maisto produktai, ypač – žuvis (10,3 proc.).

Į Š.Korėją daugiausia įvežama tekstilės pramonės produkcijos (24,5 proc.), maisto (16,6 proc.) ir chemijos (13,6 proc.). Be kinų savo gaminius į Š.Korėją įveža rusai, indai, tailandiečiai, prekės atkeliauja iš Filipinų, Singapūro ir Indonezijos.

Skaičiuojama, kad 2016 m. eksporto apimtys iš Š.Korėjos siekė 2,89 mlrd. JAV dolerių, importo – 3,14 mlrd. JAV dolerių. Š.Korėjos centrinis bankas skelbia kiek kitokius rodiklius: 2,82 mlrd. JAV dolerių eksportas ir 3,73 mlrd. JAV dolerių importas.

Dėl branduolinių ginklų ir vis paleidžiamų raketų Jungtinių Tautų Organizacija Š.Korėjai taiko sankcijas. Griežčiausios jų buvo įvestos 2017 m. pabaigoje. Tąsyk prie sankcijų prisijungė visos 15 JTO Saugumo Tarybos narių, įskaitant Kiniją ir Rusiją. 89 proc. sumažintos benzino, dyzelinio kuro ir kitų naftos produktų importo apimtys. Be jau anksčiau taikytų eksporto ribojimo priemonių naujasis dokumentas uždraudė ir likusių nedaugelio stambiųjų kategorijų eksportą.

Be viso to, sankcijos draudžia stabdyti, apieškoti ir sulaikyti iš arba į Š.Korėją plaukiančius laivus. Rezoliucijoje kalbama ir apie tai, kad dvejus metus nuo jos įsigaliojimo į Š.Korėją turi būti grąžinti visi į užsienį išvykę dirbti jos piliečiai.

Tačiau Pchenjanui pavyko apeiti visus draudimus ir toliau krautis milijardus iš narkotikų, falsifikuotų cigarečių ir padirbtų pinigų. Jų kokybė – neprasta, o už šias prekes gautos lėšos patenka tiesiai į „39-ąją valdybą“.

Slaptas departamentas atsirado praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, kai Š.Korėja stovėjo ant griūties slenksčio ir turėjo keblumų aptarnaujant išorinę skolą.

Svarbiausia naujosios struktūros užduotis – šalies valdžiai parūpinti užsienio valiutos. Šios lėšos keliavo armijai išlaikyti ir modernizuoti, o vėliau – ir masinio naikinimo ginklams kurti.

Kaip nurodyta 2007 m. JAV Kongresui parengtoje ataskaitoje, panašios machinacijos leido Š.Korėjai surinkti 5 mlrd. JAV dolerių fondą.

Pirmą sykį dėl narkotikų kontrabandos Š.Korėja įkliuvo 1976 metais. Tada iš Norvegijos, Švedijos, Danijos ir Suomijos už mėginimą į šias valstybes įvežti hašišo, cigarečių ir alkoholio buvo išsiųsti keli diplomatai. Tais pačiais metais incidentų su alkoholiu pasitaikė Egipte ir Malaizijoje: diplomatai naudojosi imunitetu ir savo siuntinių bei bagažo neliečiamybe.

Pchenjanas tvirtino, kad šie kriminaliniai epizodai – privačios iniciatyvos. Tačiau amerikiečių tyrėjai išsiaiškino, kad narkotikų ir kitų neleistinų prekių kontrabanda buvo kone pagrindinė Š.Korėjos diplomatų užduotis.

Aktyviai gaminti narkotikus Š.Korėja pradėjo aštuntojo dešimtmečio viduryje. Todėl šalyje imta auginti aguonas, iš kurių išgautas opiumas. Šio amžiaus pirmajame dešimtmetyje tokios aguonos augo tūkstančiuose hektarų žemės, o valstybinės cheminės laboratorijos kasmet iš 100 tonų žaliavos pagamindavo heroiną.

Pradėti gaminti metamfetaminą Š.Korėja ėmėsi po stichijos. 1996 m. stiprios liūtys praktiškai visiškai suniokojo aguonų derlių, todėl šalis ėmė ieškoti kitų pajamų šaltinių. Pertvarkiusi jau turėtas laboratorijas ir įkūrusi naujas Š.Korėja pagamindavo 10-15 tonų aukštos kokybės metamfetamino, kurį eksportuodavo. Ir toliau tuo užsiimdavo diplomatai. Vis pasitaikydavo atvejų, kai juos pričiupdavo, todėl šalis rado kaip išsisukti – ji pasitelkė kriminalines grupuotes.

Čia praėjusio amžiaus pabaigoje svarbiausia Š.Korėjos partnere tapo japonų ir kinų mafija. Tačiau į narkotikų gabenimo grandinę pakliuvo ir kariai. 2001 m. Japonijos pakrančių apsauga nuskandino Š.Korėjos karinį laivą. Tuo metu į Japoniją patekdavo daugiausia Š.Korėjoje pagaminto metamfetamino. Spėta, kad karinis laivas į Japonijos vandenis įplaukė norėdamas jakudzoms perduoti narkotikų krovinį.

Šio amžiaus pradžioje narkotikų gamyba perėjo į privačias rankas. Pasikeitė ir narkotikų gabenimo kryptys – daugiausia jų pakliūdavo į Kiniją, Pietų Korėją ir Filipinus. Ir patys Š.Korėjos gyventojai ėmė vartoti daugiau narkotikų: kas vardan pramogos, o kas – vietoj skausmą malšinančių vaistų.

2013 m. JAV teritorijoje sulaikyti keli asmenys, kurie į Filipinus mėgino įvežti 100 kg amfetamino iš Š.Korėjos. Kontrabandininkų teigimu, Š.Korėja uždarė daugelį narkotikus gaminusių laboratorijų, iš aštuonių narkotikus platinusių grupuočių liko viena.

Atsisakiusi narkotikų, Š.Korėja ėmėsi plauti savo teritorijoje atspausdintus pinigus. Prie šio pajamų šaltinio valstybė perėjo devintajame dešimtmetyje. Tokia politika leido vienu šūviu nušauti du zuikius: gauti materialinę naudą ir pažengti į priekį ekonominiame kare su JAV. Pirmasis padirbtas „superdoleris“, kaip kad vadino Š.Korėjoje padirbtą valiutą, aptiktas Maniloje (Filipinai) 1989 metais. Vėliau jų būta ir Afrikoje, Šiaurės ir Pietų Amerikose, Europoje, Azijoje ir netgi Artimuosiuose Rytuose.

Keliama versija, kad kokybiškus padirbinius Š.Korėja spausdino japoniškomis staklėmis ant popieriaus iš Honkongo ir prancūziškais dažais. Kita versija kalba apie tai, jog šalis juodojoje rinkoje nusipirko stakles, analogiškas toms, kuriomis spausdinami tikri JAV doleriai. Vėlesnė ekspertizė nustatė, kad pinigai spausdinti ant popieriaus, identiškam tam, kuris naudojamas JAV Federalinėje rezervų sistemoje, o ir dažai buvo tie patys, kaip ant tikrųjų JAV dolerių.

Padirbtus pinigus Š.Korėja plovė per valstybines kompanijas ir nusikalstamus Azijos sindikatus. Naudojosi ir savais diplomatais. Sufalsifikuotus pinigus plovė ir Makao (Kinija) bankai. Ilgainiui padirbtų pinigų sklaidos per diplomatus buvo atsisakyta, vis daugiau kliaunantis kriminalinėmis grupuotėmis. Šio amžiaus pradžioje tokių banknotų apskritai ėmė mažėti, o jų kokybė – prastėti. Tai aiškinama ekonominėmis problemomis, kurios šaliai kilo dėl jai taikomų sankcijų. Nepaisant to, visiškai atsisakyti nei padirbtų pinigų, nei narkotikų platinimo Š.Korėja neketino.

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje Pchenjanas ėmė padirbinėti cigaretes. Jau 1995 m. Kinijoje buvo konfiskuota į Š.Korėją paruošta išsiųsti partija popieriaus cigaretėms. Popieriaus buvo tiek, kad jo būtų pakakę pagaminti cigarečių už milijardą JAV dolerių.

Jei Kinijoje cigarečių gamyklos buvo uždaromos, tai Š.Korėjoje jų skaičius tik didėjo. Šis nelegalus verslas buvo itin pelningas. Tam, kad užpildytų 12 metrų dydžio konteinerį cigaretėmis reikėdavo išleisti 70 tūkst. JAV dolerių. Realizavus prekę uždirbdavo 3-4 mln. JAV dolerių. Manoma, kad prisidengiant tikrųjų gamintojų vardais gaminamos cigaretės Š.Korėjai kasmet suneša 80-160 mln. JAV dolerių.

Cigaretes su tokiais prekės ženklais kaip „Marlboro“, „Crown“, „Dunhill“ ir „Mild Seven“ korėjiečiai gamina iš vietinio tabako. Gaminys iš pažiūros visiškai nesiskiria nuo originalo. Kad tai – padirbinys, išduoda pakuotė, kuri klijuojama rankomis, be įspaudų, dažai – ne taip gerai atspausti. Kartais ir cigarečių filtras būna trumpesnis, nei tikrųjų gamintojų.

Šio amžiaus pradžioje Š.Korėjoje veikė 12 gamyklų, kurios tuo ir vertėsi – gamino pasaulinių prekės ženklų cigarečių padirbinius, kuriuos siųsdavo net į JAV.

Iš pradžių padirbtas cigaretes plukdydavo jūra į Azijos uostus. Tačiau dalis konteinerių su prekėmis būdavo sulaikomos Kinijoje ir Filipinuose, o 2006 m. Graikijoje areštavo partiją padirbtų cigarečių, kurių vertė – 3,5 mln. JAV dolerių. Po šio įvykio schemą pakoregavo: dabar krovinius gabena maži laiveliai ir juos pristato tiesiai į krantą.

Pchenjanas neapleido ir dar vienos srities – užsidirba pardavinėdami padirbtus vaistus. Jei dešimtojo dešimtmečio pradžioje Š.Korėjos diplomatus Egipte sugaudavo gabenant 500 tūkst. rohipnolio, tai 2004-aisiais JAE korėjiečiai įkliuvo su 150 tūkst. tablečių klonazepamo. Tais pačiais metais Turkijoje sulaikė grupę žmonių, gabenusių Š.Korėjoje pagaminto fenetilino tabletes, kurių vertė – 7 mln. JAV dolerių.

Įsibėgėjus 2000-iesiems Š.Korėja susidomėjo „Viagra“. Seule (Pietų Korėja) sulaikė vietos gyventoją, kurį apkaltino 4 tūkst. padirbto vaisto tablečių pardavimu. Už vieną tabletę jis prašė 5 JAV dolerių, kai originali „Viagra“ vertinama 15 JAV dolerių.

Š.Korėja pajamų gauna ir iš ginklų pardavimo. Praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pradžioje šalis aktyviai eksportavo balistines raketas ir kitus ginklus. Tačiau po dešimties metų persigalvojo: balistines raketas nustūmė į antrąjį planą, tačiau ėmė prekiauti raketų komponentais.

Per pastarąjį dešimtmetį Š.Korėja persiorientavo į ginklų eksportą į Afriką ir Artimuosius Rytus. Tarp populiariausių prekių – tankai, priešlėktuvinės gynybos sistemos, artilerijos įrenginiai, sviediniai ir šaudmenys. Korėjiečiai įgudo prekiauti šifruoto ryšio sistemomis, valdomomis raketomis.

JAV išaiškino daugybę schemų, kaip Š.Korėja apeina JTO sankcijas. Dažniausiai pakeičiami užrašai ant dėžių, o kroviniai pervežami padedant visam tinklui tarpininkų. Pavyzdžiui, ginklus į Afriką Š.Korėja tiekia laivais, plaukiojančiais po visai kitos valstybės vėliava. 2016 m. egiptiečiai sulaikė Š.Korėjos laivą, kuriame buvo iškelta Kambodžos vėliava. Dešimtys tūkstančių ginklų slėpti po geležies rūda, kuri ir buvo oficialus laivo krovinys.

Š.Korėja ginklus tiekia Somaliui, Ugandai, Iranui, Sirijai, Mongolijai. Tačiau tikrąją šių sandorių vertę sudėtinga apskaičiuoti, nes stinga informacijos. Be to, kartais atsiskaitoma barteriu.

Įdomu tai, jog ekspertai teigia, kad Š.Korėja turi beprecedentį patyrimą remontuodama ir modernizuodama sovietinius ir kinų ginklus. Daugelis jų ir šiandien naudojami vargingų valstybių.

Š.Korėjoje dar 1998 m. buvo suformuotos struktūros, kurių užduotis – rengti kibernetines atakas ir, pasinaudojant programišiais, sukaupti pinigų. Pradžioje minėtoji struktūra rengdavo atsitiktinius įsilaužimus į užsienio valstybinių institucijų ir bankų tinklapius. Tuo laiku programišiai pinigus užsidirbdavo, pavyzdžiui, kurdami piratines videožaidimų versijas.

Programišių padėtis iš esmės pasikeitė, kai 2011 m. į valdžią atėjo Kim Jong-unas. Jis suvokė, kad programišių atakos gali nešti daugiau finansinės naudos, todėl ėmė gerinti jų padėtį: kelti algas, skirti elitinį būstą. Spėjama, kad dabar kibernetiniame padalinyje dirba nuo 1,8 iki 6 tūkst. programišių. Tai asmenys, kurie baigė mokslus Pchenjano universitete, o Rusijoje, Kinijoje ir Irane įgavo papildomą išsilavinimą.

Programišių atakas Š.Korėja rengia ir iš Kinijos bei Tailando – šalių, kur geresnis interneto ryšys. 2011 m. Pietų Korėjoje sulaikė penkis asmenis, kurie bendradarbiavo su programišiais iš Š.Korėjos ieškodami būdų, kaip per internetinius žaidimus pavogti milijonus JAV dolerių. Dar viena iškalbinga istorija: 2016 m. iš Bangladešo centrinio banko Š.Korėjos programišiai pavogė 81 mln. JAV dolerių.

O paskutiniu metu jie susidomėjo skaitmeninėmis valiutomis. Šios patrauklios tuo, kad tranzakcijos – anonimiškos.

Būtent Š.Korėjos programišiai surengė viruso „WannaCry“, kuris reikalavo mokėti išpirką bitkoinais, ataką 2016 m. gegužę. Nuo to meto stipriai padaugėjo mėginimų įsilaužti į Pietų Korėjos kriptovaliutų biržas. Viena atakų buvo sėkminga: per ją pavogta 3,8 tūkst. bitkoinų. O šių metų pradžioje Š.Korėjos programišiai ėmė platinti užkratą, kuris verčia svetimus kompiuterius vogti iš kriptovaliutų kasyklų.

Š.Korėjai pinigus krauna ir geresnio gyvenimo ieškančios moterys. Jas į vergovę Kinijoje pardavę tarpininkai korėjiečiai savo šalies valdžiai sumoka nustatytą procentą.

Dešimtajame dešimtmetyje už vieną merginą vidutiniškai mokėdavo 3 tūkst. JAV dolerių. Tačiau dabar už jas neduoda daugiau nei 200-300 JAV dolerių.

Š.Korėjos valdžia ne šiaip prekiauja žmonėmis, bet net ir skatina tokią veiklą. Darbo jėgą tiesiogine to žodžio prasme parduodama Rusijai, Jemenui, Omanui, JAE, Katarui, Mongolijai, Afrikai, Rytų Europai – daugiau nei 40 pasaulio šalių. Š.Korėja sudaro dvišalę sutartį, pagal kurią antroji pusė įgyja teisę išnaudoti darbininkus iš Š.Korėjos.

Skirtingais vertinimais, visame pasaulyje dirba 100-200 tūkst. korėjiečių. Prekyba darbo jėga Š.Korėjai sukrauna 1,3-2,3 mlrd. JAV dolerių per metus.

Pernai nuskambėjo atvejis, kai paaiškėjo, jog „Zenit Arena“ stadioną Sankt Peterburge (Rusija) stato daugiau nei 100 darbininkų iš Š.Korėjos. Jų darbo sąlygos – vergiškos: žmonės gyveno krovininiame konteineryje keli šimtai metrų nuo statybų, dirbo po 17 valandų per parą neturėdami jokių poilsio dienų, o kone visus uždirbtus pinigus perdavė režimui. Pasaulio futbolo čempionatui 2022-aisiais besiruošiantis Kataras taip pat naudoja pigią korėjiečių darbo jėgą. Tokie žmonės neturi jokių teisių: iš jų atimami pasai, juos laiko pusiau alkanais, apgyvendina antisanitarinėmis sąlygomis, o bet kokie skundai kenkia jų Š.Korėjoje likusioms šeimoms.

Tačiau privačiame Pietų Korėjos „Kookmin“ universitete dėstantis Andrejus Lankovas pasakojo, jog korėjiečiai nesibaido darbo užsienyje. Priešingai, palyginti su uždarbiu, kurį jie gauna savo šalyje, užsienyje jie uždirba daugiau. Kad galėtų pretenduoti į darbo vietą už Š.Korėjos ribų, šios šalies gyventojas turi sumokėti kone 700 JAV dolerių ir neturėti neigiamų atsiliepimų.