– Ministre, jums – 27-eri. Esate jauniausias ministras nuo 1990 m. kovo 11 d. – vien jau tai yra gana įspūdinga. Politikoje esate visai neseniai. Esate jau apsisprendęs, kad politika yra jūsų gyvenimo kelias?
– Taip nepasakyčiau. Šiuo metu – taip, bet kaip bus ateityje – nežinau. Visgi net išbuvus ministru trejus metus man bus tik 30 metų. Jeigu būčiau perrinktas į Seimą dar vienai ar dviem kadencijoms, manau, per tą laiką pasimirštų tie darbiniai įgūdžiai, kurie labai svarbūs. Išlikti rinkoje yra labai svarbu. Todėl kol kas fokusuojuosi į darbą, kurį atlieku šiandien, bet plano išlikti politikoje visą gyvenimą tikrai neturiu.
– Pasižiūrėjus jūsų gyvenimo aprašymą, kur dirbote, jūs renkatės viešąjį sektorių: „Investuok Lietuvoje“ jūs buvote investicinės aplinkos gerinimo grupės vadovas, prieš tai dirbote „Lietuvos oro uostai“ ir „Lietuvos paštas“. Tai sąmoningas sprendimas siekiant kažkokių didesnių tikslų nei vien atlyginimas?
– Iš jūsų išvardintų pareigų akivaizdu, kad atlyginimas tikrai nėra preferencija numeris vienas. Tuo pačiu, manau, taip susiklostė ir aplinkybės. Buvau pakviestas kuruoti konkrečią sritį oro uoste, vėliau lygiai taip pat pakvietė „Investuok Lietuvoje“ į vadovaujančias pareigas. Šiuo atveju buvau pasirinktas, sakykime taip, ir pats darbo pobūdis man patiko. Visada turėjau tikslą kažką nuveikti valstybėje vietoje to, kad burnočiau ir sakyčiau, kad visa ko atskaitos taškas yra „blogai“. Tai ne mano stilius. Labiau norėjau orientuotis į tuos tikslus, kur iš tiesų galima kažką nuveikti.
– Pagal jūsų balsavimus Seime bandžiau vertinti, kokios jūsų politinės pažiūros. Jūs buvote tarp pasirašiusių dėl skandalingo pagalbinio apvaisinimo įstatymo, bet buvote ir tarp pasirašiusių už lotyniškų raidžių rašymą pagrindiniame paso puslapyje. Žinoma, tai sunkiai sulyginami dalykai, tačiau abu rodo tam tikrą pasaulėžiūrą. Kaip jūs pats save suvokiate tų klasikinių politinių pažiūrų kontekste?
– Jeigu kalbame apie socialinę politiką, tai aš greičiau kairysis, o jeigu kalbame apie ekonomiką, tai esu turbūt labiausiai liberalių pažiūrų žmogus frakcijoje ir partijoje. Visi kolegos tai žino ir aš niekada nesistengiau to slėpti.
– Ministru jau dirbate du mėnesius – laiko apšilti kojas tikrai užteko. Kokie šiuo metu jūsų trys svarbiausi prioritetai?
– Pirmiausiai svarbu išspręsti žmogiškųjų išteklių problemą. Dabar, jeigu fiksuojame šiokį tokį ekonomikos augimą, tai jis atsitrenkiantis į aiškias lubas. Kiekvieną penktadienį stengiuosi važiuoti į regionus. Ten vienas dalykas labai aiškus – trūksta žmonių. Šią problemą mes galime spręsti dviem būdais: vienas yra tai, kas įgyvendinama vyriausybės – reinvesticijų įstatymas, kitas dalykas – turime leisti žmonėms, kurie nori dirbti, užsidirbti ir šeimas auginti Lietuvoje, tai ir padaryti.
Antras prioritetas – inovacijų politika. Čia mes privalome atskirti, kas yra fundamentinis mokslas ir kas yra eksperimentinė plėtra ir inovacijos. Ar inovacijas gali kurti tik mokslininkas, ar visgi ir verslas? Iš to išplaukia ir inovatyvios įmonės, vadinamieji startuoliai. Visai neseniai atidarėme „block chain“ centrą – tai irgi labai svarbu norint, kad valstybė orientuotųsi į aukštos pridėtinės vertės darbo vietų kūrimą, kad galėtume eksportuoti aukštą pridėtinę vertę. Tai svarbu ir tuo, kad kurtume konkurencingų atlyginimų darbo vietas, o ne darbą už 400 eurų.
– Šiuo klausimu turite kažkokią ambiciją?
– Turiu labai aiškią. Visų pirma noriu, kad inovacijų politiką kuruotų Ūkio ministerija, o antras dalykas – netrukus pristatysime gana ambicingą planą, kad Lietuvoje iki 2020 m. būtų sukurta per 1000 startuolių.
– O kiek dabar yra?
– Skirtingais duomenimis dabar jų yra nuo 360 iki 400.
– Tai jau įskaitant tuos 350, siekiate, kad atsirastų dar apie 650?
– Taip. Iš esmės tiek, kiek sukūrė per visą laiką, turėtų susikurti kasmet. Tam, žinoma, reikės ir valstybės paskatų, ir politinės lyderystės, ir susitelkimo. Bet aš labiau džiaugiuosi, kad labai aktyvi yra pati startuolių bendruomenė. Mes turime kasmėnesinį susitikimą su manimi, dabar yra paskirtas viceministras, kuris kas savaitę susitinka ir dėliojasi tuos klausimus, kuriuos mes teiksime jau šio pavasario Seimo sesijoje.
– Įdomus dalykas, prie jo dar grįšime. Koks trečiasis jūsų prioritetas?
– Turbūt pats sektorius – pati ministerija, jos struktūra. Ji yra sena ir neadaptuota šiai dienai. Technologijos judėjo į priekį, taigi ministeriją reikėtų peržiūrėti. Kitas labai svarbus dalykas – valstybinės įmonės, kurias ministerija kuruoja. Kalbame apie 68 įmones ir dabar įgyvendinama urėdijų reforma, kuria 42 įmonės sutraukiamos į 1, kelių įmonės susitraukė iš 11 į 1. Dabar ministerija dar pristatė planą, pagal kurį liktų 5 valstybinės įmonės statusą turinčios įmonės. Bet aš manau, kad jeigu norime iš tiesų įgyvendinti kažkokį pokytį – tai tokio statuso kaip „valstybės įmonė“ turėtų iš viso nelikti.
– Turite omenyje, kad nebeliktų tvarkos, jog vadovą skiria ministras, kur priskiriamos papildomos funkcijos? Bendrovės veiktų pagal priimtas žaidimo taisykles: būtų akcinės bendrovės arba uždarosios akcinės bendrovės?
– Taip, arba viešosios įstaigos, jeigu jos negeneruoja pelno. Tam didesnių įstatymų pakeitimų nereikia. Yra kuruojančios ministerijos ir jos turi apsispręsti dėl įmonių statuso. Šiuo atveju, manau, svarbu nuspręsti, kokį statusą turėtų turėti miškai. Bet šiuo atveju aš matau aiškią galimybę, kad tai būtų UAB, kuri yra įtraukta į strateginių įmonių sąrašą ir niekas jos neliestų ir neprivatizuotų. Su „Regitra“ ir „Registrų centru“ yra šiek tiek sudėtingiau, nes jų veikimas nėra toks aiškus kaip kitų įmonių. Visgi jei liks tik dvi – mes tikrai rasime sprendimą. Tai, manau, būtų drąsi įgyvendinta reforma.
– Valstybinė įmonė apskritai skamba kaip sovietmečio reliktas.
– Taip ir yra. Valstybinių įmonių yra labai keistų. Aš tikrai džiaugiuosi kai kurių ministrų iniciatyvumu, kad jie priėmė tą planą ir kai kurias įmones jungia, kai kurias net naikina. Džiaugiuosi ir kad premjeras tą drąsų planą palaimino – jis vyriausybėje kol kas skinasi kelią.
– Grįžkime prie startuolių. Jūs sakėte, kad ambicija – 2020-iais metais turėti 1000 startuolių. Tai pažangių įmonių, kurios užsiima inovacijomis. Minėjote, kad dabar tokių yra beveik 400. Kiek vienoje įmonėje vidutiniškai dirba žmonių?
– Vidutiniškai vienoje įmonėje dirba apie 7–10 žmonių. Ten yra mokami gana neblogi atlyginimai, todėl mes turime spręsti: ar yra galimybė duoti darbo užmokesčio apmokestinimo lengvatą, ar vis dėlto spręsti opcionų klausimą. Opcionas yra kai, pavyzdžiui, sukuriu startuolį ir kviesdamas jus dirbti perrašau dalį akcijų už 1 eurą. Po penkių metų, jeigu mūsų startuolis išauga į laibai didelį, vienos akcijos vertė gali būti, pavyzdžiui, 1000 eurų, jūs vis tiek turite galimybę tą akciją išsipirkti už 1 eurą. Šiuo atveju startuolis turi galimybę galbūt už mažesnius pinigus pritraukti talentą. Lietuvoje šis klausimas, deja, dar nėra išspręstas – šį sprendimą taip pat teiksime pavasario sesijoje.
– 650 startuolių per mažiau nei dvejus metus. Vadinasi, į šį verslą jūs norėtumėte grynai fiziškai pritraukti apie 6500 darbuotojų – tai realu?
– Žinoma. Mes turime pakankamai jaunų, iniciatyvių žmonių universitetuose. Mes taip pat žvalgomės ir kitur.
– Turite omeny žvalgotės startuolių užsienyje, kuriuos galima būtų pirkti?
– Galbūt ne pirkti, o pervilioti. Sukurdami geresnes sąlygas jiems kurtis Lietuvoje, mes iš tiesų turėtume galimybę juos persivilioti iš regiono, iš kaimyninių valstybių: Ukraina, Baltarusija, Rusija ir kitos. Žinoma, šiuo klausimu mes turime turėti efektyvų migracijos departamentą ir startuolių vizą. Su ja procedūros yra pakankamai greitos ir lengvai suprantamos jaunam verslui. Dabar labai dažnai įvyksta taip, kad tiesiog yra advokatų kontoros, kurios siūlosi padėti. Tai nėra didelė problema, bet vis tiek tai yra sąnaudos ir kainuoja kelis tūkstančius eurų.
Aš nesuprantu, kodėl reikalingi kažkokie tarpininkai valstybėje, kai galima viską padaryti be jų. Migracijos departamentas privalo atlikti patikrinimą – žinoma, nes bus tokių, kurie bandys piktnaudžiauti. Visiškai su tuo sutinku. Bet tos procedūros, pažiūrėjus kitų valstybių kontekste, yra tikrai per ilgos. Pavyzdžiui, Lenkija, kuri tikrai labai aktyviai dirba tiek įsivežant darbo jėgą, tiek traukiant talentus, tai su ja lyginant mes esame absoliučiai nekonkurencingi.
– Daug kas, kas užsiima startuoliais ar kuria jiems infrastruktūrą, kalba, kad vis dėlto Lietuva nepakankamai konkurencinga savo mokesčių įstatymais. Jūs galvojate apie mokesčių pakeitimus šiuo klausimu?
– Žinoma. Dabar yra dėliojamas planas ką mes iš tiesų galime pasiekti. Didžiausia problema Ūkio ministerijoje, kad mes, žinoma, norėtume iš karto pažadėti mokesčių lengvatas, bet čia turime kalbėti ir su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, ir su Finansų ministerija. Visgi turime akcentuoti vieną dalyką – jeigu mes pažiūrėsime į rytojų, tai matome, kad to mokesčių mokėtojo nebus.
– Tai labai svarbus atskaitos taškas – ar mes taikome lengvatas jau veikiančioms įmonėms, ar tokiu būdu viliojame naujas, kurios dar nėra jokie mokesčių mokėtojai.
– Būtent. Šiuo atveju labai svarbu taikyti tą kriterijų, kad jeigu mes norime būti patrauklūs ir prisivilioti, jeigu norime būti regiono centru ir atsirasti žemėlapyje, kur mūsų, tiesą sakant, nėra, – tai mes privalome būti lankstūs ir investuoti, sukurti tam tikrą inkubacinį periodą. Mes turime skaičiuoti į priekį. Jeigu mes fokusuosimės tik į tai, ką surenkame šiandien, tai turėsime didelę problemą. Ir tai aktualu ne tik startuoliams.
Kalbant apie smulkaus ir vidutinio verslo įmones apskritai, kas irgi yra mūsų dėmesio centre, tai per penkerius metus vos 4 proc. įmonių išgyvena. Vadinasi, yra didelės problemos su kuriomis jos susiduria. Jeigu mes turime pirmus metus, kuomet įmonės atrodo dar iš tiesų neblogai, tai nuo antrų metų jos pradeda mirti ir lieka vos 4 proc. Vadinasi, vos 4 proc. darbo vietų, vos 4 proc. sumokėtų mokesčių ir t.t.
Valstybei labai svarbu peržiūrėti tas priežiūros institucijas, nes jeigu pirmais metais įmonės yra tik konsultuojamos ir bent jau dauguma supranta ir nebaudžia įmonių, tai antrais metais jau prasideda labai griežtas reguliavimas ir baudos. Nemanau, kad valstybė turėtų priežiūros institucijoms pirmiausiai nustatyti tikslus, kad kuo daugiau įmonių peržiūrėsi ir nubausi, tuo, vadinasi, geriau dirbi. Būtent taip, deja, kol kas ir yra. Šiuo atveju labai svarbu, kad tos įmonės turėtų kelių metų adaptacijos galimybę ir, jeigu tai nėra piktnaudžiavimas, gautų konsultacijas iš valstybės, o ne baudą. Tai padarė Lietuvos bankas su „Fintech“ ir mes matome „Fintech“ startuolių suaktyvėjimą Lietuvoje.
