„Mūsų rankos surištos. Negalime nė prasižioti, norėdami apibūdinti savo gaminius. Teks laukti ir žiūrėti, kuo viskas baigsis“, – mažosios bendrijos „Šušvės midus“ vadovas bitininkas Erikas Augustinavičius tik skėsčiojo rankomis.
Šią savaitę jis kartu su kolega prekiauja midumi Vokietijos sostinėje Berlyne vykstančioje tarptautinėje žemės ūkio ir maisto parodoje „Žalioji savaitė“.
Jos lankytojams be baimės, kad bus nubaustas, gali pasakoti, kaip ir iš ko šis gėrimas yra gaminamas. Tačiau sugrįžęs į Lietuvą turės pritilti.
„Nė nežinau, kaip reikės skleisti žinias apie naujus produktus. Ar apskritai kokiu nors būdu bus galima pasakyti, kokį midų gaminame?“ – gūžčiojo pečiais tradicinio amatininko statusą turintis E.Augustinavičius.
Midaus gamyba – jo šeimos verslas, plėtojamas saugant ne vieną šimtą metų siekiančias gamybos tradicijas. Bet nuo šiol net ir rengiant degustacijas savoje kaimo turizmo sodyboje greičiausiai nebebus galima minėti midaus pavadinimų.
Aludariams – ne pyragai
„Niekada mažiems aludariams nebuvo lengva. Bet dabar – ypač sunku“, – neslėpė į „Žaliąją savaitę“ pačios išvirtą alų nugabenusi aludarė iš Pakruojo Aldona Udrienė.
Ji tęsia šeimos aludarystės tradicijas, kurioms – jau pusantro šimto metų.
„Mūsų gaminys turi ir tradicinio, ir kulinarinio paveldo fondo ženklinimą, jis yra įrašytas ir į ES saugomos geografinės nuorodos registrą. O kas iš to?
Atrodo, praėjo vos trys draudimo savaitės, o apyvartos kritimas akivaizdus. Prekybos svaigalais valandos kavinėse smarkiai apkarpė klientų skaičių, tą pat padarė ir griežtesnis amžiaus ribojimas. Pavyzdžiui, Vilniuje mano verdamu alumi prekiaujama šešiose vietose, ir visose pardavimas smuko“, – kalbėjo A.Udrienė.
Šeimos įmonė negali įsiūbuoti didelės gamybos, todėl eksporto nėra, kaip ir galimybių iš kitų šaltinių surinkti prarandamas pajamas.
„2016-ųjų rudenį buvau pakviesta į JAV. Amerikiečiai norėjo nupirkti iš mūsų alaus mielių. Tokių niekur nėra, nes tai – paveldas. Ir senelis, ir mano tėvas jas išsaugojo. Žiemai užkasdavo žemėje, pavasarį – iškasdavo.
Tačiau mane jau apniko abejonės. Jei nebus kam perimti verslo, o sąlygos nepasikeis, teks jį parduoti. Esu anūką šio amato išmokiusi, bet jis vargu ar dar norės to imtis. Nes reikia ne tiktai sunkiai dirbti, bet ir verslą išmanyti, o šiuo metu jam po kaklu akmuo parištas“, – kalbėjo aludarė.
Tradicijas puoselėjantys aludariai naudoja lietuvišką salyklą, kuris yra brangus.
Antra vertus, juos prie sienos remia ir išaugęs akcizo mokestis, nors daugelyje ES valstybių mažosioms darykloms taikomas mažesnis tarifas.
Taip nuo šių metų yra net ir kaimyninėje Lenkijoje.
„Pavyzdžiui, už 50 litrų alaus anksčiau mokėdavome 11 eurų akcizą, šiuo metu – 22 eurus. Taigi vien akcizo važiuojant į parodą „Žalioji savaitė“ teko sumokėti per tūkstantį eurų“, – skaičiavo A.Udrienė.
Dalies pirkėjų neliko
Panevėžyje esanti bendrovė „Piniavos alutis“ verda tiktai tokį alų, kuris yra laikomas tautinio paveldo produktu, ir turi tai liudijantį sertifikatą.
„Dėl to mums gal šiek tiek paprasčiau – nepajutome, kad pardavimas smarkiai būtų susitraukęs. Kita vertus, praėjo dar labai nedaug laiko.
Mūsų alus brangesnis nei didžiųjų daryklų verdamas „craft“ tipo alus. Jaunimas jo neįpirko anksčiau, neįperka ir dabar. Pagrindiniai klientai yra vyresni žmonės, kurie ir ateina į mūsų barą Panevėžyje. Kita kategorija baro lankytojų – studentai, kurie savaitgaliais grįžta iš universitetų namo.
Dabar, kai parduoti alų galima tik vyresniems nei 20 metų, išties dalies jų nebeliko“, – sakė „Piniavos alučio“ direktorius Vidmantas Perevičius.
Jo teigimu, visa laimė, kad apribotas prekybos svaigalais laikas didelės įtakos apyvartai nepadarė. Mat paprastai baro lankytojai alaus išsinešti neperka, o užsukančių jo tik nusipirkti ir anksčiau nebuvo gausu.
„Mūsų produktais prekiaujama ir poroje aludžių Vilniuje, bet tai vietos, kurios nėra patrauklios jaunimui“, – aiškino pašnekovas.
Spjaudosi ir vyndariai
Viena ranka duoda, kita – atima. Taip dabartinę padėtį įvertino vyndariai, pagal senąsias gamybos tradicijas brandinantys naminį vyną.
„Mūsų šalies valdžia pati sau prieštarauja.
Viena vertus, tradiciniai amatininkai yra tautinio bei kulinarinio paveldo puoselėtojai, todėl privalo gauti valstybės paramos. Bent jau taip numato Tautinio paveldo produktų įstatymas. Pagal jį valstybė amatininkams turi padėti propaguojant, populiarinant, reklamuojant gaminius.
Tačiau dabar reklamuoti gaminius uždrausta ne tiktai stipriųjų, bet ir silpnųjų alkoholinių gėrimų gamintojams. Tradicinį kulinarinį paveldą puoselėjantys vyndariai – ne išimtis“, – stebėjosi tautinio paveldo gamybos sertifikatą turintis Kretingos krašto vyndarys Vytautas Kanapka.
Nepakelia reikalavimų
Lietuvoje naminio vyno gamintojai prekybai privalo išsirūpinti licenciją. Tačiau tai padaryti pavyko vos vienam kitam.
„Savo gaminiais galime tik vaišinti arba juos dovanoti. Užtat kaimyninėje Latvijoje viskas kitaip. Ten paprastesnė pagal kulinarinio paveldo tradicijas gaminamo vyno licencijavimo tvarka, leidžiama prekiauti tokiu vynu.
Konkursuose latvius smarkiai pranokstame savo gaminių kokybe, tačiau sąlygos tokiam mažam verslui – visiškai skirtingos.
Nors mūsų vyndarių asociacijos vadovai ir bando perkelti latvių licencijavimo patirtį, vis labiau abejojama, kad esant dabartinei reklamos ir visų kitų draudimų situacijai tai pavyks padaryti“, – svarstė V.Kanapka.
Vyndariai yra apskaičiavę, kad siekiant licencijos įrangai ir leidimams išrūpinti prireikia kone 87 tūkst. eurų.
Apie 200 eurų kainuoja ir vienos vyno talpyklos laboratoriniai tyrimai, o tirti ją būtina kiekvieną, nesvarbu, kokio dydžio ji būtų.
„Kad investicijos į įrangą atsipirktų, ne vienus metus vyno reikėtų gaminti mažiausiai po 10 tonų. O kaip jį parduoti, jei ir prekyba suvaržyta, ir reklamuoti draudžiama?“ – svarstė V.Kanapka.
Informacija - tik apie istoriją ir gamybą
Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas,
Tabako ir alkoholio kontrolės skyrius
"Pasisakome už Lietuvos istorijos atminimo bei tradicijų išsaugojimą, todėl norėtume pažymėti, kad amatininkai, puoselėjantis tautinio kulinarinio paveldo tradicijas, turi teisę skleisti objektyvią ir su konkrečiais alkoholiniais gėrimais bei jų gamintojais ar platintojais nesusijusią informaciją apie alkoholinių gėrimų istoriją, gaminimo procesus, technologijas ir pan.
Tačiau taip pat norime pažymėti, kad jeigu skleidžiamoje informacijoje nurodomi konkrečių alkoholinių gėrimų prekių ženklai ar pavadinimai, garsinami jų gamintojų ar platintojų pavadinimai ar prekybos vietos, tai tokia informacija būtų traktuojama kaip uždrausta alkoholio reklama.
Ar konkrečios informacijos pateikimas yra alkoholio reklama, Departamentas kiekvienu atveju vertina individualiai."
