O kas gi rūpėti labiau nei maisto kainos? Ypač Vokietijoje, kur „Žaliosios savaitės“ parodoje lankytojai daugiau nieko neveikia, tik valgo ir geria?
Biržose pinga, o parduotuvėse?
Pienininkai nenuleidžia akių nuo grietinėlės kainų pasaulio biržose. O šiuo metu skaičiai jose jau klykauja apie tai, kad šių gyvulinės kilmės riebalų tonos kaina per mėnesį nukrito kone perpus: maždaug nuo 3 tūkst. eurų už jos toną kone iki 1,7 tūkst. Vadinasi, sviestas pagaliau turi atpigti.
Tačiau žmonės parduotuvėse dar nepajuto, kad sviesto 200 g pakuotės kaina nuo 2,2 euro būtų sustitraukusi, tarkim, iki 1,2 euro. Nors kai kurie prekybos tinklai jau pasėjo žinių, kad pigina sviestą.
Tokios geros žinios paties pieno lentynas aplenkė. Atvirkščiai, po Naujųjų 3,2 proc. riebumo pieno litras tetrapake „sumanė“ kainuoti 0,99 euro – dešimtadaliu brangiau, nei prieš Naujuosius.
O kaip kainos mainosi pas kaimynus? Ir ne tik pieno produktų, bet ir gėralų, kuriuos pastaruoju metu taip ir graibsto Latvijoje Lietuviai?
– Gal kartais paskaičiavote, kiek gi lietuviai atvežė į Latviją pinigų, pirkdami alų kaimynų pusėje esančiose pasienio parduotuvėse? – paklausiau parodoje viešinčio Latvijos žemės ūkio ministro Janio Dūklavio. Mat kaimynai latviai visada ir „Žaliosios savaitės“ parodose įsikuria mūsiškių kaimynystėje.
– Oi ne, aš tuo nepasidomėjau. Nemanau, kad tai turėjo labai didelės įtakos biudžeto įplaukoms.
– Svaigalų kainų žirklės šiemet šiek tiek sumažės. Latvijoje gi akcizas alui didėja 50 proc., vynui – 18 proc. Taigi pastarasis vidutiniškai kainuoja 12 euro centų brangiau nei pernai, alus – 7 euro centais brangiau. Bet ar latviams pikta, kad brangsta svaigalai?
– Kiekvienam produktui – skirtingas ir akcizas. Kyla jis ir degalams, ir stiprieji gėrimai šiemet jau maždaug puse euro brangesni. Bet viskas buvo suplanuota. Čia gi ne staigmenos.
Vis dėlto pas mus patys didžiausi svaigalų pirkėjai yra estai. Nėra net ko lyginti su lietuviais.
Pagrindinė vieta, kur stipriuosius alkoholinius gėrimus šluoja estai – tai šalies šiaurėje esanti Valka. Ten yra pastatytas prekybos centras, kurio metinė apyvarta, berods, sukasi apie 10 mln. eurų.
– „Lietuvos geležinkeliai“ paleido šeštadieninį traukinį iš Vilniaus į Daugpilį. Atrodo, kad Latvijos prekybininkai sulauks dar daugiau svečių.
– Tai geras sprendimas. Juk žmonėms įdomu atvykti pas kaimynus, nebūtina traukti į kitą šalį vien tik apsipirkti. Daugpilis – miestas, kuriame yra ką turistams pamatyti. Jau vien senoji tvirtovė verta dėmesio.
– Praėjusi vasara smarkiai nuniokojo grūdų derlių. Ar tai turėjo įtakos duonos kainoms?
Duonos kepėjai susiras miltų už tolią kainą, kokia jiems priimtina. Juk ir gero derliaus metai nereiškia, kad kepyklos privalo pirkti miltus tik iš vietos malūnų.
– Latvijoje yra nemažai stiprių pieno kooperatyvų, gaminančių produktus. Tad gal jums nereikia taip smarkiai išlaidauti kasdienėms prekėms, ypač pienui? Lietuvoje litras pieno jau kainuoja eurą.
– Tas pats ir pas mus. Tai ne mūsų ir jūsų šalies, bet visos Europos kainos. O ką kooperatyvai? Juk prieš juos visada stovi prekybos tinklai. Jie dievagojasi, kad jų antkainis pieno produktams esą nedidesnis nei 20 proc. Bet kai mūsų žmonės pasižiūri, kiek kainuoja, tarkim, kietasis sūris, netrunka įsitikinti, kad jo antkainis siekia ir 400 proc.
Manau, reikia žiūrėti į visą maisto tiekimo grandinę, o tai nėra paprasta. Juk ir ūkininkas, kuris pats gamina pieno produktus, nediktuoja iš akies kainų, o pasižiūri, kiek ir kas kainuoja parduotuvėse. Niekas už savikainą gaminių nepardavinėja.
O šiaip, manau, be 20 eurų iš jos neišeisi, jei jau į pirkinių krepšelį įsidėjai duonos, varškės, pieno, sviesto – kasdienių paprastų produktų.
– Kiek eurų prireikia pietums darbe pavalgyti?
– Dažniausiai pietauju ministerijos valgykloje. Trijų patiekalų pietūs kainuoja apie 5 eurus, bet yra ir paprastesnių komplektų, kuriems pakanka 2,35 arba 3,4 euro.
– Mėsos kainos ar labai kandžiojasi?
– Na, čia aš laikausi tokios taisyklės: jei dešra su mėsa, tai jos kilogramo kaina negali būti mažesnė už 5-6 eurus. Bet jei dešros kilogramo kaina tesiekia 1,5 ar 2 eurus, mėsos joje geriau neieškokit.
Esu girdėjęs, kad vyresni žmonės pas mus ne tik kad žvejoja akcijas, bet dar ir susižino, kada jos bus taikomos. Jis geriau jau palaukia kelias dienas, kol atsiranda nuolaidos gaminiui, kurio jam reikia. Arba patikrina kainas visuose prekybos tinkluose. Manau, kad pas jus tokie patys įpročiai.
Reikia dar vieno kainų karo?
Bronius Markauskas,
Lietuvos žemės ūkio ministras
„Visus vartotojus kainos šokiruoja, aš nesu išimtis. Mano šeima – Klaipėdoje, aš pats – Vilniuje, retai, bet vis tiek tenka užsukti į maisto parduoduves. Žinodamas, kiek ūkininkai gauna už litrą pieno, negaliu džiūgauti jose esančiomis kainomis.
Pavyzdžiui ūkininkams mokama natūralaus pieno supirkimo kaina yra apie 30 euro centų už litrą, bazinių rodiklių pieno – 22 euro centai už litrą. Ir tai niekaip netelpa į logikos rėmus.
Kita vertus, pieno produktų kainos parduotuvėje nėra grynas rodiklis, nes dar yra kainos eksporto rinkose, žaliavos kainos biržose.
Galima baksnoti į perdirbėjus ar prekybininkus, kad jie „tokie ar anokie“, bet tai verslas. Ūkininkai patys „žiopli“, kad nesikooperuoja, kad nesiima patys perdirbti pieno. Patys eksportuotų – nereikėtų verkti.
Agrarinės ekonomikos institutas nuolat skaičiuoja, kiek pinigų, pardavus, tarkim, litrą pieno, atitenka ūkininkui, perdirbėjui, pardavėjui. Aišku, susipina daugybė dalykų, pavyzdžiui, yra įstatymas, reglamentuojantis atsiskaitymą už žemės ūkio produkciją. Jame prieš keletą metų bandyta nurėžti rėžį, kad prekybos tinklai negalėtų nustatyti papildomų mokesčių, pvyzdžiui, lentynos, rampos ir kitų.
Tada nepavyko – atsirado ilgas papildomų mokesčių sąrašas.
Dabar vėl grįžtama prie to klausimo. Žinoma, lengviausia būtų surikiuoti viską įstatymu, ypač esant krizei. Gal ir būtų gerai, kad teisės aktai reguliuotų kainų santykį viso maisto grandinėje. Bet tai – labai jautru. Sunku tikėtis, kad Seime būtų priimtas toks teisės aktas.
Tačiau yra ir kitokių galimybių. Pavyzdžiui, mokesčių mažinimas“.
