Geležinių paukščių mirtis. Štai kas atsitinka su nurašytais lėktuvais

„Padangių karaliene“ („Queen of the Skies“) pramintas orlaivis užbaigė originalių milžiniškų reaktyvinių orlaivių dominavimo erą, rašo portalas „indianexpress.com“ ir primena šio lėktuvo sukūrimo istoriją.

Leidinys atkreipia dėmesį, kad 1969 metai užima ypatingą vietą Amerikos istorijoje. Jie buvo paženklinti įsimintinais įvykiais, kurie savo pėdsaką įspaudė visame pasaulyje.

Nors pirmasis nusileidimas Mėnulyje ir Vudstoko festivalis prisimenami kaip svarbūs 1969 metų įvykiai, dar vienas ne mažiau svarbus tų metų įvykis buvo vasario 9 dieną iš Everete įsikūrusios gamyklos išriedėjęs pirmasis „Boeing 747“.

Po metų jis jau atliko pirmąjį komercinį skrydį.

Ir štai dabar šis lėktuvas sako sudie – oro uostuose jo daugiau nebematysime.

Koks gi metalinių paukščių likimas, atitarnavus jiems skirtą laiką?

Oro bendrovės „Transaero“ keleivinio lėktuvo žūtis, kai jį tiesiog per pusę perplėšė buldozeris, šokiravo socialinių tinklų vartotojus – sunku patikėti, kad tokios brangios ir gražios mašinos gyvenimo pabaigoje tinka tik keliauti į metalo laužą.

Televizijos kanalo „360“ interneto svetainė nusprendė sužinoti, kur atsiduria lėktuvai, kai išmuša jų paskutinė valanda, rašo šioje svetainėje Aleksejus Jiesodas.

Brutalūs vaizdai, kuriuos praėjusių metų rudenį nufilmavo „Instagramo“ vartotojas Pavelas Korotkovas, tiesiog apstulbino– lainerį „Boeing 777-200“ pamažu „sumalė į mėsą“, palikdami korpuse baisias skyles, laužydami lėktuvo uodegos plokštumas ir perpjaudami per pusę keleivių saloną.

Oro bendrovės „Transaero“ lėktuvų parke buvusio orlaivio likvidavimo priežastis – komercinė: bendrovė bankrutavo, ir mašina buvo grąžinta lizingo bendrovei. Savininkai nerado, kur ją vėl galėtų pritaikyti, ir nutarė „nelikvidą“ utilizuoti – iš to nauda didesnė, negu parduoti ar išnuomoti išsipirktinai.

Pasak garsaus Rusijos lakūno Jurijaus Sytniko, tapti buldozerio verstuvo auka gali net tinkami naudoti orlaiviai.

„Iš užsienio pas mus dažniausiai patenka ne patys „šviežiausi“ lėktuvai. Jei nutinka taip, kad aviakompanijoms jie tampa nebereikalingi, jie gali kokius trejus–penkerius metus praleisti ant žemės – paprastai kaip atsarginės dalys paimami visi veikiantys mazgai nuo variklio iki elektronikos ir galiausiai lėktuvas išgabenamas utilizuoti", – sakė pilotas.

Pasak jo, visa tai daroma dažniausiai nekreipiant dėmesio į nustatytas taisykles. Jei viskas būtų atliekama taip, kaip reikalaujama, tada medžiagas tektų rūšiuoti: aliuminį, plieną, duraliuminį, spalvotuosius metalus.

Netgi sovietinio „Il-86“ nurašymas gali kainuoti kelias dešimtis milijonų rublių. Pasak J.Sytkino, nesąžiningiems utilizuotojams į šias taisykles nusispjauti, orlaiviai pjaustomi kaip spalvotasis metalas perlydymui. 

Pavyzdžiui, toks likimas ištiko 22 keleivinius lėktuvus „Il“, kurie priklausė skrydžių bendrovei „Vnukovskije Avialiniji“ („Vnukovo Airlines“). 2001 metais ji bankrutavo, ir ją perėmė oro bendrovė „Sibirj“.

Dalis įspūdingo laivyno, sudaryto iš sovietinės konstrukcijos mašinų, buvo supjaustyta į metalo laužą, nepaisant to, kad orlaiviai buvo dar visiškai tinkami skrydžiams.

Su ypatingu kartėliu Jurijus kalba apie „Il-86-082“ sunaikinimą – šiuo lėktuvu jis daug skraidė ir iki šiol prisiminimai jam kelia sentimentų. 

„Ši mašina, kurioje aš degiau, kuri mane išgelbėjo ir man padėjo, ir 400 žmonių ji išgelbėjo – ilgą laiką stovėjo Vnukovo aikštelėje, o šiais metais buvo supjaustyta. Su ja buvo skrista tik 22 tūkstančius valandų, o galėjo išskraidyti 50 tūkstančių – kitaip tariant, neišnaudojo nė pusės savo resurso, ir štai dabar ją supjaustė!“ – liejo apmaudą J.Sytnikas.

„Lėktuvo nužudymo“ priežastis yra banali – orlaivio „įdaras“ kainuoja labai daug pinigų. Jis pilna to žodžio prasme gali būti aukso vertės. „Tu-22“ – tai: 10 tonų juodųjų metalų, 31 tona spalvotųjų metalų, 15 kilogramų sidabro ir 160 gramų platinos. Ir tuo pat metu tai yra vienas iš pirmųjų šios klasės serijinių pavyzdžių. Kas turi didesnę vertę?“ – tokį klausimą iškėlė aviacijos temomis rašantis portalas „Avia.pro“.

„Labai retai, bet nurašytiems lėktuvams pasiseka, – televizijos kanalui „360“ suteikė viltį šakinio portlo „Avia.ru“ vyriausiasis redaktorius Romanas Gusarovas. – Jie tampa paminklais, keliauja į muziejus, ant postamentų“.

Tiesa, pasak eksperto, čia taip pat gali kilti keblumų – lėktuvai juk ir toliau sensta. Pamažu jie surūdija, tampa avarinės būklės ir yra sunaikinami.

Daugelis maskviečių prisimena lėktuvo „Tu-154“ likimą – jis buvo vienas iš pagrindinių Visasąjunginės liaudies ūkio pasiekimų parodos simbolių. 2008-ųjų rugsėjį jį sulaužė ekskavatoriumi, stebint dideliam būriui žmonių. Buvo paaiškinta, kad eksponatas labai susidėvėjęs. Pasak liudininkų, kai kurie žmonės minioje verkė, matydami kaušą, kuris naikino legendinį lėktuvą.

„Jak-42“, antrasis lėktuvas, toje pačioje aikštelėje kol kas tebestovi. Jo salonas dažnai naudojamas konkursams, parodoms rengti ir kitiems projektams.

Kitas neįprastas lėktuvo „gyvenimo po mirties“ pavyzdys, kai jis tampa įžymybe – aviakompanijos „Poliarnyje avialiniji“ lėktuvas „An-26“. 2016 metų spalio mėnesį jis pateko į avariją viename iš Jakutijos rajonų. Ekipažas ir keleiviai buvo saugiai evakuoti, o orlaivis liko vietoje, ir netrukus Indigirkos upės vanduo jį apsėmė.

Pasak svetainės „Jakutsk.ru“, lėktuvo „An-26“ nuspręsta neliesti – jam yra lemta amžinai tapti technologiniu paminklu ant Sibiro upės kranto.

Yra ir trečias variantas, kuris leidžia išvengti barbariško kažkada padanges raižiusių mašinų sunaikinimo ar laipsniško trūnijimo. Tai lėktuvų kapinės.

Didžiausiomis pasaulyje lėktuvų kapinėmis paprastai vadinama Daviso-Montanos bazė, įsikūrusi JAV Arizonos valstijoje. Čia savo paskutinę poilsio vietą rado daugiau kaip keturi tūkstančiai orlaivių, rašė BBC.

Dėl sauso, karšto klimato mašinos yra maksimaliai apsaugotos nuo rūdžių, o kadangi gruntas yra kietas, nereikia joms įrengti brangių platformų.

Rusijoje yra savi technikos „nekropoliai“ – labiausiai žinomi Uljanovske ir Pamaskvyje.

Uljanovsko civilinės aviacijos muziejus yra panašus į Daviso-Montanos, jame saugoma apie keturi tūkstančiai eksponatų. Daugybė orlaivių ir sraigtasparnių stovi aikštelėje netoli Baratajevkos aerodromo 18 hektarų plote.

Ne mažiau įdomus yra Karinių oro pajėgų muziejus Monino kaimo rajone prie Maskvos. Jį sunku pavadinti kapinėmis, nors ten esanti aviacijos technika niekada nebepakils į orą.

Nuo 1958 metų čia renkama ir rūpestingai saugoma visų rūšių tėvyninės gamybos skraidymo aparatų kolekcija – nuo galingų kovinių mašinų iki mažyčių vienviečių sklandytuvų. Kasmet šį muziejų aplanko 150 tūkstančių žmonių, o bendras lankytojų skaičius viršijo 3 milijonus, – taip baigė savo straipsnį A.Jiesodas.