Kinijos komunistų partijos generalinio sekretoriaus Xi Jinpingo laikų Kinijos išorės politika kur kas aktyvesnė nei jo pirmtakų. Afrikos šalyje Džibutyje šią vasarą įkurta karinė bazė tą tik patvirtina. Tačiau aktyviai veikiantys kariniai daliniai – ne vienintelis šalies politikos skleidėjas. Tam aktyviai naudojami ir kiti, ne tokie akivaizdžiai pastebimi, instrumentai.
Vienas jų – saugos kompanijų išėjimas į užsienio rinkas. Kol kas Kinija jas pasitelkia, kai reikia apsaugoti pavojinguose Azijos ir Afrikos regionuose dirbančius savo piliečius. Reikšti pretenzijas oficialiai šalies, iš kurios atvyko privačios kompanijos vyriausybei – maža žadanti perspektyva, nors praktikoje privati karinė kompanija iš tiesų gali atstovauti vyriausybės interesams.
Vilkai kine ir gyvenime
Vienišas karys kinas vyksta į kažkurią Afrikos valstybę, kurioje siaučia pilietinis karas. Saugodamas kinus darbuotojus ir jų kolegas afrikiečius, herojus paraleliai šnipinėja tuos, kurie kalti dėl jo nuotakos mirties. Tai – filmo „Karo vilkai 2“ siužetas. Jį Kinija nominavo „Oskarams“ geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje. Ši juosta tapo vienu garsiausiu 2017 m. įvykiu šalyje.
Vien tai, kad antroji filmo dalis, priešingai nei pirmoji, išėjo ir už Kinijos ribų, byloja apie naują nacionalinių interesų suvokimą: jų neberiboja valstybės sienos, rašo lenta.ru.
Šalies karinė galybė auga, o kinai nori matyti, kaip realybėje jų armija persiginkluoja. Tai, kad filmui pavyko pajusti visuomenės nuotaikas ir užfiksuoti naująją dabartį, ir lėmė „Karo vilkų 2” sėkmę.
Šeši sulaukė dar vieno
Minėtoje nedidelėje Džibučio valstybėje, kur gyvena mažiau nei milijonas žmonių, Kinija iš tiesų įgyvendino pirmąjį globalaus plano žingsnį: 2017 m. rugpjūčio 1-ąją čia iškilmingai atidaryta pirmoji Kinijos karinė bazė užsienyje.
Oficialiuose dokumentuose tai pažymėta tik kaip punkto aprūpinimas technika ir kitomis materialiomis priemonėmis. Tačiau pagal tai, kad čia iš tiesų – ir kareivinės, ir saugojimo bei aptarnavimo punktai, ir dokai, ir nuolat gyvenantis personalas, kurio skaičius svyruoja nuo 800 iki 2 tūkst., galima pagrįstai prilyginti visavertei bazei. Analitinio „Stratfor“ centro palydovinės nuotraukos rodo, kad čia esama ir požeminių konstrukcijų.
Kinija kaip įmanydama manevruoja bandydama sukurti kiek įmanoma labiau teigiamą savo įvaizdį.
Statydama pirmąją karinę bazę Kinija užtruko dvejus metus. Objekto atsiradimą lydėjo eilė incidentų, į kuriuos įsitraukė vietos gyventojai. Vienas atvejų – kai kinai sulaikė pasivaikščioti išėjusį vietos gyventoją, iš nežinojimo užklydusį į itin saugomą būsimojo objekto teritoriją.
Iki įsikuriant kinams, Džibutyje jau veikė šešių kitų valstybių – JAV, Prancūzijos, Japonijos, Italijos, Ispanijos ir Vokietijos – karinės bazės. Joms įtiko geografinė Džibučio padėtis. Tai – stabilumo salelė nestabiliame regione. Tuo skuba naudotis įvairios pasaulio šalys. Pavyzdžiui, čia įsikūrusi stambiausia iš esančių Afrikoje nuolatinė JAV karinė bazė, kurioje gyvena daugiau nei 4 tūkst. žmonių. „Al Jazeera America“ spėja, kad tai gali būti ir slaptas Centrinės žvalgybos valdybos kalėjimas.
Aiškindama savo tikslus Džibutyje Kinija mėgsta apeliuoti į istoriją: Jungtinių Tautų Organizacijos taiką palaikančios pajėgos nuo 1971 m. vykdo skirtingas operacijas. O tai neišvengiamai siunčia signalą, kad Pekinas – afrikietiškų šalių bičiulis, darantis viską vardan jų vystymosi, o ne siekdamas užkariauti.
Daugelis ekspertų laikosi nuomonės, kad bazė Džibutyje – toli gražu ne paskutinioji Kinijos bazė. Tikrasis tikslas – apsaugoti ekonominius Kinijos maršrutus.
Šiandien nemenka dalis iš laivais plukdomų kiniškų prekių keliauja Malakos sąsiauriu. Jei kas nors stotų skersai kelio, grėstų nesklandumai santykiuose su šalimis, prie jo turinčiomis priėjimą.
Tad ieškodami naujų kelių ir investuodami didžiulius pinigus kinai nori apsaugoti savo investicijas. Tai paskatina Pentagono kalbas apie eilę būsimų Kinijos punktų, išsidėsčiusių nuo Džibučio iki Pietų Kinijos jūroje, kur jau dabar palydovo darytose nuotraukose matyti, kaip pilamos dirbtinės salos. Šie punktai gavo „Perlų vėrinio“ vardą. Tikėtina, kad į jį pateks bazės Pakistane, Bangladeše, Mianmare, Šri Lankoje, Tailande ir kitose šalyse, turinčiose priėjimą prie Indijos vandenyno.
Nematomo fronto kariai
Savo piliečius ir interesus įvairiose pasaulio šalyse patikimai saugo privačios karinės saugos kompanijos.
Per karą Ukrainoje ir Sirijoje pagarsėjo ir tuo užsiimančios Vagnerio grupės (pilnas dalinio pavadinimas – „Čiastnaja vojenaja kompanija Vagnera“). Jos, nepaisant netgi savo dviprasmio juridinio statuso, buvo apdovanotos Kremliuje. Iš Sirijos Vagnerio būriai persikėlė į Sudaną.
Tokios karinės grupės oficialiai draudžiamos ir Kinijoje, todėl formaliai jos registruojamos kaip saugos tarnybos.
Neretai tokius būrius pasitelkia amerikiečiai. Garsiausias jų – „Academi“, anksčiau vadintas „Blackwater“, tačiau priverstas pakeisti pavadinimą dėl kilusių skandalų. Jų slaptos karinės operacijos, nusikaltimai prieš gyventojus, dalyvavimas kampanijose Irake („The Washington Post“ vertinimu, prie to prisidėjo daugiau nei 100 tūkst. „Blackwater“ narių) ir Afganistane suformavo didžiulį privačių karių kritikų būrį. Nepaisant to, vienintelis Pentagono atsakas į tai buvo teiginys, kad kitaip užtikrinti saugumą karštuose taškuose neįmanoma.
Vienas tikslų, kodėl samdomi privatūs kariai, iš esmės yra siekis sumažinti oficialių armijos netekimų skaičių, o tai šalims, kuriose išsivysčiusi pilietinė visuomenė, labai svarbu.
Apie pirmąją Kinijos privačią asmens sargybinių kompaniją, išėjusią į užsienio rinkas, pasaulis išgirdo 2004 metais. Tai turėjo savo kainą. Pavyzdžiui, 2012 m. Sudane buvo pagrobta 12 kinų, daugiau nei šimtas sužeista 2014-aisiais Vietname per protestus prieš Kiniją.
„Saugos paslaugų paklausa didžiulė. Tai ypač ryškėja užsienyje daugėjant kiniškų kompanijų. Ketiname savo verslą plėsti Pakistane ir Butane“, – taip dar 2015 m. kalbėjo vienos stambiausios saugos kompanijos vadovas bulvariniam leidiniui „The Global Times“.
Viena garsiausių neformalių saugos kompanijų iš Kinijos — „Shandong Huawei Security Group“. Nuo 2010-ųjų ji užsienyje įdarbina buvusius karius, ypatingųjų padalinių darbuotojus ir policininkus. Pagrindinės rinkos, kuriose veikia „Shandong Huawei“ — Irakas ir Afganistanas, kur kinų kompanijos specializuojasi išgaudamos naftą, dirba statybų bei komunikacijų srityje.
Anksčiau kinų verslininkams tekdavo samdyti privačias užsieniečių saugos tarnybas. O tai turėjo savų trūkumų. Saugojami savo tautiečių, pirmiausia kinai sutaupo, nes amerikiečių ir britų paslaugos kur kas brangesnės. Be to, svarbūs čia ir kultūros, kalbos, mentaliteto niuansai, tarkime, jei užsienio kompanijų apsaugininkams pabėgimas – normali išeitis iš pavojaus, kinams tai – neorus elgesys.
2017 m. kinų samdomi saugos būriai ne tik Irake ir Afganistane saugojo savo piliečius, bet ir teikė tokias paslaugas Kenijoje, Eritrėjoje, Etiopijoje ir Nigerijoje.
Saugok, bet nešaudyk
2016 m. liepos 8-osios vakare Pietų Sudane nuaidėjo šūviai. Tuo baigėsi trapus paliaubų laikotarpis. Į realų pavojų pateko 330 kinų. Kinų saugos tarnybos „DeWe Security“ biuro telefonai sprogo nuo skambučių – žmonės teiravosi, kaip jiems elgtis. Dėl išmintingų „DeWe“ instrukcijų žmonės buvo saugiai evakuoti į Keniją. Apsauga veikė be ginklų, nes, pagal Kinijoje galiojantį Baudžiamąjį kodeksą, privačių kompanijų darbuotojai, kurie nešiojasi ginklą tiek būdami Kinijoje, tiek ir už jos ribų, gali septyneriems metams sėsti už grotų.
Apie galimybę saugos darbuotojams taikyti išimtį Kinijoje kol kas tik diskutuojama, todėl šios srities specialistams tenka ieškoti išeičių. Oficialiai kinų apsaugos darbuotojai šias paslaugas teikia tik konkrečios įmonės teritorijos viduje, o už jos ribų saugumas patikėtas vietos apsaugininkams, turintiems teisę nešioti ginklą.
Išeitis nerandant darbo
Samdomų karių skaičiaus Kinijoje augimui įtakos turi ir demografija: šalyje apie penktadalis 21-25 m. aukštųjų mokyklų absolventų neranda darbo pagal specializaciją. Štai dėl ko kai kurie tvirti jauni žmonės siekia karjeros tokiose srityse.
Neramiame Kinijos Sindziango rajone samdytų karių būriai saugo net ir policijos pareigūnus, prieš kurių punktus neretai vykdomi išpuoliai.
Daugelio prie Kinijos kompanijų prisijungusių saugos darbuotojų istorijos panašios į vieno karių, kuris tarnavo šturmo padalinyje „Snieginis leopardas“, viename elitinių antiteroristinių Liaudies ginkluotosios milicijos padalinių.
Pasitraukęs iš tarnybos po Pekino olimpiados 2008-aisiais, jis buvo pakviestas į prisijungti prie saugos tarnybos Irake, kur kaip sykis buvo pradėtas statyti naftos gavybos kompleksas.
Pirmiausia jį įkurdino 10 km nuo JAV bazės ir nurodė nuo visų grėsusių pavojų saugoti kinų valstybinės naftos kompanijos CNPC dukterinės įmonės darbuotojus. Du sykius jam teko atsidurti labai arti sprogimų, tačiau vyras nenukentėjo ir galiausiai grįžo į gimtinę. Jis pasakojo, kad gyvenimas buvo sunkus, todėl daugelis samdomų karių ieškojo atgaivos žaisdami futbolą su vietiniais. Tai buvo kone vienintelė prieinama pramoga.
Kinų nepageidauja
2015 m. kinų valstybinė kompanija „China Overseas Ports Holding“ iš Pakistano 43-ejiems metams išsinuomavo 152 ha žemės Gvadaro uoste, esančiame prie Arabų jūros. Tai – galutinis taškas Kinijos-Pakistano ekonominiame koridoriuje, kuris prasideda vakarinėje Kinijos provincijoje. Tuo metu tas pats „Global Times“ išspausdino straipsnį, kuriame kalbinti kinų specialistai aiškino: pasikliauti pakistaniečiais negalima, kinų saugumu turi rūpintis patys kinai, galbūt ir pasitelkti samdomus karius.
Į tai sureagavo Pakistano ministras Ahsanas Iqbalas. „Kinų saugos kompanijų atvykimas į Pakistaną nepageidautinas, todėl, kad tarp jų ir vietos gyventojų gali kilti įtampa. Norėtume, kad čia saugumu rūpintųsi pakistaniečiai. Taip būtų galima išvengti konfliktinių situacijų“, – teigė ministras.
Samdomais kinų kariais nepasitiki ne tik Pakistane. Jei kinai išmintingai nedirbs su gyventojais, panašios nuotaikos trukdys jiems užsienyje užimti svarią saugos tarnybų rinkos dalį. Be asmeninio neigiamo nusiteikimo jaučiama gyventojų baimė dėl to, kad ten, kur šiandien įsikuria samdomi karių būriai, rytoj atsiras kinų armijos punktas.
Dar vieną rimtą rūpestį kinai turi Mianmare. Čia vykstantis konfliktas tarp vyriausybės ir musulmonų rohinjų turi ir ekonominį matą. Nuo 2013 m. veikia dujotiekis „Mianmaras-Kinija“, kuriuo per metus tiekiama 12 mlrd. kubinių metrų dujų. Be to, didžiausi naftos ir dujų telkiniai Mianmare taip pat yra kaip sykis Rachinų valstijoje, kur gyvena rohinjų etninė grupė. Kad apsisaugotų nuo diversijų, valstybinė naftos kompanija CNPC galvoja samdyti kinų saugos tarnybas.
Kinų saugos kompanijų įsiveržimas į pasaulinę rinką – tempą įgaunantis procesas. Tačiau kol kas apie realią konkurenciją Vakarų samdomiems kariams kalbėti per anksti: šiandien kinai iš esmės tik, perimdami svetimą patirtį, kaupia savąją. Tačiau strateginė plėtra turint politinį užsakymą gali privesti prie to, kad bus sukurtas vienas pačių kovingiausių privačių agentų tinklas, kurį gali pasitelkti apsaugant ir kur kas platesnį nacionalinių interesų spektrą bet kuria Pekinui parankia prasme.
