Buvo sudegę Lietuvos kooperatyvų sąjungos sandėliai, o dabar – naujas Vievio autocentras, jungiantis detalių parduotuvę, servisą bei plovyklą.
Tai – Gintaro ir jo 28 metų sūnaus Karolio Šumskų verslas.
Maždaug per pusantrų metų apleistą teritoriją pavertę naujomis automobilių remonto dirbtuvėmis vyrai jau suspėjo pelnyti Vievio vairuotojų pasitikėjimą. Ir ne tik jų – konkurencingos kainos vis dažniau į servisą privilioja klientų iš Elektrėnų ir Vilniaus.
Kita vertus, Vievyje nė nebuvo normalaus autoserviso. „Elektrėnuose jų gal ir yra pakankamai, o pas mus buvo tik „garažėliai“ – mašinas meistrai taisydavo garažuose įrengtose dirbtuvėse.
Ištyrėme rinką – paklausa buvo, kainas taip pat nustatėme tokias, kad būtų vietos žmonėms priimtinos. O kadangi savo gyvenime patyriau begalę konkurencijos, manęs ji nebegąsdina“, – pasakojo G.Šumskas.
Dirba visi namiškiai
Šiuo metu sūnus labiau rūpinasi servisu, tėvas – detalių tiekimu ir vis dar nesibaigiančiomis statybomis.
Abu dirba laiko neskaičiuodami – Karolis septintą ryto jau atrakina serviso duris, o darbo dieną baigia artėjant nakčiai.
Lapkritį, per patį padangų keitimo įkarštį, K.Šumskas beveik neatsitraukė nuo naujosios montavimo ir balansavimo įrangos.
„Esu radioelektroninės aparatūros konstruktorius, „Elfos“ gamykloje Vilniuje dirbau tol, kol, atkūrus nepriklausomybę, ji subyrėjo. O po to 25 metus sukausi automobilių versle.
Savo prekybos aikšteles turėjome ir Marijampolės, ir Kauno automobilių turguje. Bet atėjo laikas, kai prekyba sustojo, tad reikėjo galvoti, ko toliau imtis.
Dar iš tų laikų turiu daug draugų Danijoje, Anglijoje. Vakaruose automobilių servisai yra šeimos verslas. Manau, kad ir Lietuvoje einama šia linkme. Surasti gerų darbuotojų iš pašalės nėra paprasta“, – kalbėjo G.Šumskas.
Sukūrė darbo vietų
Automobilių remonto paklausa nemenksta. Tam įtaką daro ir ekonominės sąlygos. Vievyje, pasak K.Šumsko, žmonės retai kada atsinaujina mašinas – remontuoja jas tol, kol įmanoma.
Šiuo metu Vievio autocentre dirba 6, kartais 7 žmonės. Šįmet, tikėtina, darbo vietų skaičius ūgtelės iki dešimties. Vadybininkės darbą šeimos galva ketina patikėti ir žmonai, kuri iki šiol neišsižadėjo siuvėjos amato.
O kaip pavyko surasti daugiau patikimų darbuotojų? Prisivilioti algomis?
„Priėmiau du žmones – abu iš Darbo biržos ir kol kas nesigailiu. Vienas jų turėjo solidžios darbo patirties – atnaujindavo padangas ir jomis prekiavo. Kitas buvo ką tik baigęs profesinę mokyklą“, – kalbėjo G.Šumskas.
Pastarasis – dvidešimtmetis Karolis Akulevičius, Vievio autocentre mechaniku įsidarbinęs 2017-ųjų rugsėjį.
„Baigiau Vilniaus automechanikos ir verslo mokyklą, bet sostinėje nebuvo lengva rasti darbo, nes dažniausiai neturinčių patirties savininkai nenori. Daug jos neturėjau.
Mokydamasis taisydavau ir savo BMW, ir motorolerius“, – kalbėjo vaikinas.
Kiek galima užsidirbti baigus mokslus? „Viskas priklauso nuo darbų kiekio. Man pavyksta per mėnesį užsidirbti kokius 500–600 eurų. Bet juk dar esu žalias, reikia įgyti ir patirties“, – svarstė K.Akulevičius.
Nuo emigracijos Šumskai išgelbėjo ir giminaitį, kuris darbą kelininkų įmonėje buvo iškeitęs į darbo vizą Vokietijoje. Tačiau po pusmečio sugrįžo ir šiuo metu dirba Vievyje.
Pirmiausia – minimumas
Ne tiktai uždarbis pririša žmones prie darbo vietos. Tuo neabejojo automobilių remonto įmonės Vilniuje „Subarita“ savininkas ir vadovas Gedas Petrošius.
„Buvo nemenka žmonių kaita, kai įmonėje buvo daugiau akcininkų. Tuomet tarp mūsų buvo daugiau trinties ir darbuotojai tai neišvengiamai jautė. Tačiau viskas baigėsi 2015-aisiais, kai mes, akcininkai, išsiskyrėme. Nuo tų metų servise dirba tie patys vyrai.
Juk ne tik alga turi įtakos, ar darbuotojas nesuskubs ieškoti kitos darbo vietos, bet ir elementarus rūpinimasis žmonėmis“, – sakė G.Petrošius.
Tačiau jis neslėpė, kad pradedantis automechanikas uždirba minimalią algą. O toliau viskas priklauso nuo to, ar žmogui sekasi. Jei taip, tokie serviso darbuotojai užsidirba neprastus pinigus.
