Kremliaus krikštatėvis: kaip Borisas Berezovskis kūrė savo imperiją

„Borisas Berezovskis Rusijos istorijoje užima ypatingą vietą. Kadaise automobilius pardavinėjęs verslininkas privatizavo nemenką Rusijos pramonės dalį.

Jis organizavo slaptą Boriso Jelcino prezidentinės kampanijos finansavimą, o vėliau pagelbėjo renkant B.Jelcino įpėdinį – Vladimirą Putiną. Šis oligarchams paskelbė karą. Ar gali B.Berezovskis atsilaikyti prieš naują grėsmę jo turtams ir laisvei?

Žlugus komunizmui ir į valdžią Rusijoje atėjus B.Jelcinui, amerikietis verslininkas Page'as Thompsonas nuvyko į Rusiją ieškoti naujų verslinių ryšių. Praeityje P.Thompsonas buvo naftos kompanijos „Atlantic Richfield“, šiandien įeinančios į BP schemą, iždininku.

Avantiūra prasidėjo ir jo karjera buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje prekiaujant atsarginėmis automobilių detalėmis. Sėkmė netruko ateiti.

1994 m. jis sudarė sutartį su „AvtoVAZ“, pagal kurią gamykla už 4 mln. JAV dolerių pirko „Goodyear“ padangų. Gigantė „AvtoVAZ“ užėmė pusę Rusijos lengvųjų automobilių rinkos.

P.Thompsonas paprašė, kad „AvtoVAZ“ pristatytų apmokėjimą garantuojantį „Western Bank“ akredityvą. Verslininkui buvo pranešta, kad akredityvą suteiks prancūzų bankas „Crédit Lyonnais“. Vėliau šis bankas vos nežlugo dėl skandalo, susijusio su sukčiavimu ir lėšų grobstymu. Tačiau anuo metu tai buvo stabili ir patikima finansų įstaiga.

Vis dėlto reikalai netikėtai pakrypo kita linkme. P.Thompsonui pranešta, kad jis turi pasiimti akredityvą iš „Forus Services“ organizacijos, kuri įsikūrusi Lozanoje, Šveicarijoje. Biure jį pasitiko du rusai.

„Jie dirbo pustuščiame gražiame biure, kur tebuvo baldai, o darbo vietos – tuščios, – prisiminė verslininkas. – Trijuose ar keturiuose kambariuose nebuvo nė vieno žmogaus, išskyrus anuos du vaikinus ir sekretorių. Ant stalo stovėjo butelis „Jack Daniels“.

„Akredityvo dar nepristatė, ateikite po dviejų valandų“, – buvo pranešta P.Thompsonui.

Kai galiausiai jis dokumentą gavo, jame buvo nurodyti „Crédit Lyonnais“, „AvtoVAZ“ ir jo įmonės pavadinimai, tačiau „Forus Services“ nepaminėta.

„Tai buvo netikėta, – sakė P.Thompsonas. – Kai buvau „Atlantic Richfield“ iždininkas, o kompanija planuodavo pasiskolinti pinigų, skambindavau į „Chase“ banką ir sakydavau: „Mums reikia poros milijonų dolerių“, o jie atsakydavo: „Mus tai domina ir norėtume su jumis tai aptarti“. Nebuvo jokio reikalo man skambinti į kitą banką, kad galėčiau iš „Chase“ gauti finansavimą“.

Amerikietis įtarė, kad vyksta kažkas negero. Pustuštis biuras priklauso įmonei, kurią įkūrė įtakingi „AvtoVAZ“ veikėjai, kad atliktų finansines operacijas, iš „AvtoVAZ“ gautų apmokėjimą, o gautas lėšas pasidalintų. „Taip ir nesužinojau, kad jie“, – prisiminė P.Thompsonas.

„Forus Services“ 1992 m. vasario 13-ąją įkūrė Borisas Berezovskis, „AvtoVAZ“ finansų direktorius Nikolajus Gluškovas ir stambi šveicarų prekybinė kompanija „Andr & Cie“.

Oficialiai finansinė kompanija vertėsi prekyba valiuta, atidarė kreditines linijas ir sprendė kitus finansinius klausimus rusiškoms kompanijoms užsienyje. Be to, tai buvo uždaras klubas, kur buvo sunku nustatyti savininko teises.

Kompanija „Forus Holding“ Liuksemburge valdė „Forus“ ir iš dalies priklausė fiktyviai „Anros“ kompanijai. Kitaip pasakius, mažiausiai dvi fiktyvios kompanijos dengė B.Berezovskį ir jo partnerius.

„Forus“ buvo viena kompanijų, kurias valdė B.Berezovskis Rusijoje, Šveicarijoje, Liuksemburge, Airijoje, Karibų salose ir Kipre. Tokiu atveju B.Berezovskis galėjo kontroliuoti pajamas valiuta kelių pramoninių Rusijos kompanijų. Tai buvo subtiliai apgalvotas tinklas, idealiai tinkantis pinigams iš valstybės iždo gauti, valdantis finansines įplaukas iš viso pasaulio, mokantis mažiausius mokesčius ir išvengiantis patikrinimų.

Vėliau kai kurioms šių kompanijų, įskaičiuojant ir „Forus“, Rusijoje ir Šveicarijoje iškeltos baudžiamosios bylos dėl sukčiavimo, grobstymo, mokesčių vengimo ir pinigų plovimo.

1994 m. į augančios B.Berezovskio imperijos iždą daugiausia lėšų prikapsėdavo iš valstybinės kompanijos „AvtoVAZ“. B.Berezovskio įmonė „LogoVAZ“ buvo stambiausias automobilių prekybos tarpininkas, per metus realizuodavęs 45 tūkst. „AvtoVAZ“ pagamintų mašinų. Tai – apie 10 proc. pardavimų šalies vidaus rinkoje.

Kai Rusijos ekonomika ėmė aižėti, automobilių pramonė ir toliau kilo, o jos gamintą produktą

žmonės ir toliau visai mielai pirko. Tokių „AvtoVAZ“ automobilių kaip „Lada“ ir „Niva“ paklausa nuolat viršijo pasiūlą. Dėl nedidelių žaliavų kainų ir pigios darbo jėgos (darbininkas vidutiniškai gaudavo 250 JAV dolerių per mėnesį, o alga kelis mėnesius vėluodavo), atrodė, „AvtoVAZ“ turi nešti didžiulį pelną, tačiau pinigų stigo, o skolos nuolat augo.

To priežastis – korupcija pardavimų etape. Kad parduotų „Lada“ automobilius ir atsargines dalis, buvo įsteigta šimtai nedidelių kompanijų. Jos buvo nepastebimos, tačiau priklausė atskiriem „AvtoVAZ“ vadovams.

1996 m. „AvtoVAZ“ prezidento Aleksejaus Nikolajevo paklausiau apie pardavimo sistemą. Jis atsakė, kad mašinas parduoda nuostolingai: „Vidutiniškai už automobilį gauname 3,5 tūkst. JAV dolerių. O gamyba atsieina 30 proc. daugiau – apie 4,6 tūkst. JAV dolerių“.

Kadangi daugelis tarpininkų „Lada“ automobilius parduoda po 7 tūkst. JAV dolerių ir brangiau, jie gauna 50 proc. pelno. Tai – dešimt kartų daugiau nei uždirba bet kuris automobilių prekybos agentas JAV. 1995 m. „LogoVAZ“ „AvtoVAZ“ gamyklai įsiskolino 1,2 mlrd. JAV dolerių. Arba kitaip – trečdalį jų kasmetinių pajamų.

„Tu negali paprasčiausiai pradėti prekiauti „Lada“ automobiliais, – prisiminė P.Thompsonas, kuris padangas ir automobilinę alyvą pardavinėjo keliems stambiems „AvtoVAZ“ prekybos agentams. – Jei gausi leidimą tuo užsiimti, už suteiktą privilegiją turėsi susimokėti. Gali būti, kad kas nors apsireikš ir praneš, kad pradedi dirbti su kompanionu“.

Jei prekybos agentai norėdavo automobilį įsigyti tiesiai iš „AvtoVAZ“, apeinant sudėtingą struktūrą, jiems arba iš viso nepasisekdavo įsigyti mašinos, arba ji būdavo išdaužtu stiklu, ištampytais laidais, netinkančiomis padangomis.

P.Thompsonas prisiminė vieno savo kliento, stambaus „AvtoVAZ“ platintojo Maskvoje, kompanijos “Lada Strong“, istoriją.

Automobiliai, kuriais ji prekiavo, stovėjo dviejose aikštelėse, už kurias verslininkas mokėjo dviem skirtingom kriminalinėms grupuotėm. Per klaidą vienas įmonės darbuotojų 50 mašinų pergabeno iš aikštelės A į aikštelę B. Už aikštelę A mokestį gavę banditai pagrobė darbuotoją ir laikė jį, kol savininkas nesumokėjo 50 tūkst. JAV dolerių už „įžeidimą“.

Viena P.Thompsono klienčių buvo prekybos įmonė Toljatyje, kuriai vadovavo jaunas verslininkas. „Jis buvo stambus „Lada“ automobilių, atsarginių dalių ir kitų sunkiai gaunamų prekių tiekėjas. Kai pirmą sykį atvyksti į jo biurą, matai, kad tai – tvirtų vaikinų, kurie sėdinėja ant sofų ir žiūri animacinius filmus rankose laikydami ginklus, kompanija“, – pasakojo amerikietis.

Jis su minėtu jaunu verslininku sutarė į Rusiją tiekti dėvėtus automobilius iš JAV. P.Thompsonas prisiminė, kaip rusas gyrėsi visus apvogęs ir apgavęs ir kaip kaži kas iš „AvtoVAZ“ jam perdavė kitam asmeniui priskirtus automobilius.

P.Thompsono teigimu, visas „AvtoVAZ“ buvo korumpuotas. Tarkim, jei prekybos agentas ketino organizuoti atsarginių detalių siuntimą, jis turėjo atsarginių dalių vadybininkui sumokėti kyšį.

Apie klestinčią korupciją „AvtoVAZ“ gamykloje paklausė Alaino Mayoro, B.Berezovskio partnerio iš kompanijos „Andr & Cie“. „Spėju, kad taip pat reikalai tvarkomi ir kitose rusiškose kompanijose, ne tik „AvtoVAZ“. Visa tai dėl mentaliteto: kolektyvinė nuosavybė niekam nepriklauso“, – atsakė šis.

„Andr & Cie“ kompanija buvo tiesioginė korupcijos liudininkė. 1993-1994 m. ji derėjosi su italų tarptautiniu banku dėl 100 mln. JAV dolerių paskolos kompanijai „AvtoVAZ“. Pinigai turėjo būti išmokėti per septynerius metus nuo pajamų, gautų už Afrikos rinkoje parduotus „Lada“ automobilius.

„Iš to nieko neišėjo, nes kiekvienas „AvtoVAZ“ vadybininkas turėjo savą labiau pamėgtą realizacijos sistemą“, – sakė Christianas Maret, „Andr & Cie“ Maskvos filialo vadovas.

Pagrindinė B.Berezovskio schema – reeksportas. „AvtoVAZ“ automobilių eksportui sutartyse paprastai būdavo numatytos žemesnės „Lada“ mašinų pardavimo kainos nei vidaus rinkai skirtų automobilių. Be to, prekybos agentams suteikdavo dar ilgesnius terminus, per kuriuos turėdavo būti padengtos skolos gamyklai. Šie terminai galėdavo išsitęsti ir iki metų.

B.Berezovskis mašinas parduodavo šalies viduje, nors dokumentuose būdavo nurodoma, kad automobiliai eksportuojami ir vėliau vėl importuojami į Rusiją. Tokia schema leisdavo B.Berezovskiui gauti atlygį doleriais, kai tuo pačiu metu gamyklai grįždavo vis labiau nuvertėjantys rubliai, ar, dar blogiau – įformintas skolos raštelis.

Kai A.Mayoro paklausiau, kodėl gamykla B.Berezovskiui parduodavo automobilius tokiomis sau nepalankiomis sąlygomis, išgirdau atsakymą: „Paklausykite, mesjė, 90 proc. Rusijoje automobilių parduoti lygiai tokiomis pat sąlygomis. Nėra skirtumo tarp „LogoVAZ“. Yra tik skirtingi asmeniniai santykiai su „AvtoVAZ“ vadybininkais“.

B.Berezovskis, stambiausias „AvtoVAZ“ atstovas, sukūrė artimiausius įmanomus santykius. Ypač po to, kai „AvtoVAZ“ pirmininkas, finansų direktorius ir parduotų automobilių aptarnavimo skyriaus vadovas įsigijo stambų „LogoVAZ“ akcijų paketą. Kitais žodžiais tariant, „AvtoVAZ“ mašinas nuostolingai parduodavo B.Berezovskiui, o tos pačios gamyklos aukštas pareigas užimantys darbuotojai iš to sėmė naudą būdami „LogoVAZ“ akcininkais.

Tuo metu, kai B.Berezovskis sau krovėsi kapitalą, mašinų gamykla nesustabdomai ritosi bankroto link. Gamyklai trūko grynųjų, nebuvo iš ko mokėti skolas, dengti sąskaitų už elektrą ir mokėti atlyginimų.

P.Thompsonas nenutraukė darbinių santykių su „AvtoVAZ“. Jam pavyko sudaryti kelis sėkmingus sandorius, kiti nebuvo tokie nusisekę. Amerikietis apsisprendė sustoti.

„Aš netekau dviejų partnerių, – pasakojo jis. – Vieną mano „AvtoVAZ“ partnerių nužudė biure Biškeke. Partneris Toljatyje buvo rimtas nusikaltėlis. Supratau, kad žaidimas nevertas prizo“.

„AvtoVAZ“ prezidentas Aleksejus Nikolajevas, paklaustas apie nusikalstamas grupuotes, kontroliuojančias jo pardavimų tinklą, sutiko, kad tokios problemos būta.

1994 m. buvo nužudytas Radikas Jagutianas, Samaros prokuratūros tardomojo skyriaus vadovas. Greičiausiai nusikaltimas turi būti siejamas su tuo, kad R.Jagutianas ėmėsi tirti „AvtoVAZ“ situaciją.

1997 m. Vidaus reikalų ministerija įvykdė stambiausią per B.Jelcino vadovavimą operaciją „Ciklonas“. Į reidą „AvtoVAZ“ gamykloje pasitelkta 3 tūkst. Vidaus reikalų ministerijos operatyvininkų, prokuratūros ir mokesčių tarnybų specialistų. Jie blokavo visus išėjimus iš mašinų gamyklos ir konfiskavo kompiuterių duomenis. Per reidą surinkta informacijos, kad su „AvtoVAZ“ susiję banditai užsakė 65 įmonės vadybininkų, agentų ir konkurentų žmogžudystes.

1999 m. vasarį gaisras sunaikino Samaros srities Vidaus reikalų ministerijos vyriausios valdybos biurą, buvusį atsakingą už „AvtoVAZ“ bylos tyrimą. Sudegė visi dokumentai, ugnis pražudė daugiau nei 50 žmonių. Maskva tuoj pat įvykį paskelbė nelaimingu atsitikimu. Vis dėlto po kelių dienų byla dėl neteisėto mokesčių slėpimo buvo iškelta.

Tokioje atmosferoje, kurioje negaliojo įstatymai, B.Berezovskis statė savo imperiją. Sunku buvo įsivaizduoti, kad technikos mokslų daktaras turės įtakos kriminalinėje srityje. Vis dėlto jis nebūtų įsitvirtinęs šiame versle, jei nebūtų sugebėjęs apsaugoti savo pelno nuo nusikaltėlių.

Kol Rusijos valdžioje karaliavo chaosas, efektyviausią apsaugą verslininkams teikdavo kriminalinės grupuotės. Kai kurie aukštas pareigas einantys teisėsaugininkai tvirtina, kad B.Berezovskis „LogoVAZ“ statė saugomas čečėnų grupuotės – vienos pavojingiausių organizuoto nusikalstamumo grupuotės Rusijoje.

Vienas pirmųjų pasikėsinimų į B.Berezovskį įvyko 1993 m. liepos 19-ąją. Tą dieną Igorio Ovčinikovo vadovaujami nusikaltėliai užgriuvo kino teatrą „Kazachstan“. Trijomis mašinomis atvykę banditai iš pradžių šaudė į langus, po to – į pastate buvusius žmones. „LogoVAZ“ apsaugininkai atsišaudė. Per kelias sekundes žuvo trys žmonės, šeši buvo sužeisti.

Po kelių dienų Maskvoje dirbęs generolas Vladimiras Rušailo įvykį pakomentavo: „LogoVAZ“ turi savo saugos tarnybą, o kita grupuotė atvyko reikalauti pinigų. Rezultatas buvo nuspėjamas“.

Susišaudymas kino teatre tebuvo pradžia. 1993 m. rugsėjį „LogoVAZ“ mašinų aikštelėje įvyko mažiausiai du užpuolimai su granatomis. Laimei, per juos niekas nenukentėjo. Rusijos žiniasklaida citavo tyrėjus. Vienas jų pasakė, kad visa tai, kas įvyko – yra nusikalstamų grupuočių kova dėl galios automobilių rinkoje.

Kompanija “Andr & Cie“ nenutraukė reikalų su verslo partere Rusijoje. 1993-1994 m. žiemą, kai Maskvoje siautėjo banditų karai, didžiąją laiko dalį B.Berezovskis praleido užsienyje. Kai tik jis sugrįžo į Maskvą, išsyk buvo surengtas pasikėsinimas jį nužudyti. Prie B.Berezovskio kambario durų buvo padėtas sprogmuo, kuris nesuveikė.

Besibaigiant 1994 m. birželio 7-ajai B.Berezovskis išėjo ir naujojo kompanijos „LogoVAZ“ biuro Maskvos centre ir sėdo ant galinės mersedeso sėdynės. Šalia vairuotojo įsitaisė apsaugininkas. Mašinai pajudėjus, nugriaudėjo sprogimas. Siauroje gatvėje stovėjo „Opel“ markės automobilis, kuriame buvęs sprogmuo detonuotas nuotoliniu valdymu. B.Berezovskio vairuotojas žuvo, apsaugininkas liko be akies, o pats verslininkas stipriai apdegė.

Po kelių dienų sprogo B.Berezovskiui priklausęs „Objedinionyj bank“. B.Berezovskis dėl išpuolio apkaltino savo konkurentus iš prekybos automobiliais.

Tie, kas suorganizavo sprogimus „LogoVAZ“, nebuvo surasti. Komentuodamas kitą kriminalinių nusikaltėlių išpuolį, kovos su organizuotu nusikalstamumu skyriaus pareigūnas, generolas V.Rušailo, komentavo: „Daugelis tikisi, kad verslininkus žudo tik dėl to, kad jie – verslininkai. Tačiau taip kiek kitaip. Tiriamos užsakomųjų žmogžudysčių bylos parodė, kad aukos vienaip ar kitaip buvo susijusios su tai tais asmenimis, kurie užsakė jų nužudymą ar jį įvykdė. Niekas nežudo įstatymų paisančių piliečių. Tie, kas pažeidžia įstatymus, moka aukštą kainą“.

1994 m. kovą B.Berezovskio investicinis fondas „Avva“ padėjo pinigus į „Mostorg bank“ ir įsigijo du vekseliu po 500 mln. rublių. „Mostorg bank“ kontroliavo žinomas nusikaltėlis Sergejus Timofejevas, vadinamas Silvestro pravarde. Šio bankas laiku skolos nepadengė, nes pinigus pervedė į užsienį.

Po sprogimų „LogoVAZ“, B.Berezovskis pateko į pirmuosius laikraščių puslapius. Tai privertė netgi prezidentą B.Jelciną prabilti apie „nusikalstamą purvyną“, griaunantį Rusiją. Po to „Mostrog bank“ galiausiai grąžino pinigus „LogoVAZ“ ir dar pridėjo procentų.

Banditų karai tebesitęsė. Ankstų 1993 m. rugsėjo 13-osios rytą sprogo 600-asis mersedesas. Iš po nuolaužų buvo ištrauktas Silvestro kūnas. B.Berezovskis, kuris tuo metu grįžo į Maskvą iš Šveicarijos, neilgai buvo įtariamųjų sąraše. Silvestras turėjo daug priešų, o šis nusikaltimas taip ir nebuvo išnagrinėtas. Po Silvestro žūties nusikaltėlių išpuoliai prieš „LogoVAZ“ baigėsi".