Tabako industriją parklupdęs teisininkas kyla į naują kovą

Prieš septynerius metus M.Moore turėjo stebėti, kaip vos nemiršta jo sūnėnas – perbalęs trisdešimtmetis gulėjo svetainėje ir vos galėjo prakvėpuoti. 

M.Moore žinojo, kad jaunuolis perdozavo. 2006 metais gydytojas jam nurodė vartoti opioidinius vaistus nuo skausmo „Percocet“. Po ketverių metų jaunuolis buvo priklausomas ir gatvėje pirko fentanilį – kitą opiodinį nuskausminamąjį, vaistą, kuris nužudė atlikėja Prince. 

65 metų M.Moore, kuris 1988-2004 metais dirbo Misisipės generaliniu prokuratoru, išgarsėjo 1994 metais, kai tapo pirmuoju, paskyrusiu baudą tabako kompanijoms dėl melavimo apie priklausomybę nuo tabako ir privertusiu kompanijas mokėti už rūkalių gydymo išlaidas.

Jis pasiekė, kad visoje Amerikoje būtų pradėtos kampanijos prieš rūkymą, o tabako gamintojai taptų griežčiau kontroliuojuami.

Nuvežęs savo sūnėną į ligonine, M.Moore susipažino su nauja grėsme – opioidų epidemija. Po 16 metų darbo valstybės tarnyboje, jis perėjo į privatų sektorių, kur ir toliau teikia teisines paslaugas. Bet ramiau nepasidarė – kol rūkančiųjų pasaulyje vis mažėja, vis daugiau žmonių tampa priklausomi nuo kitų legalių, bet tikrai nenaudingų produktų – opioidinių vaistų nuo skausmo. 

Teisininkas nusprendė, kad atėjo laikas kilti į naują kovą. 

Nuo 2014 metų, dešimtys advokatų ir miestų pradėjo teisinius procesus prieš tokius vaistų gamintojus kaip „Purdue Pharma“, „Endo“, „Johnson and Johnson’s Janssen Pharmaceuticals“. 

Teisininkai teigia, kad kompanijos, nekalbėdamos apie perdozavimo ir priklausomybės rizikas, sukėlė tikrą priklausomybės nuo opioidų epidemiją. M.Moore įsitikinęs – šie vaistai žalingi ne tik vartojant juos netaisyklingai. 

2013 metais opioidų epidemija JAV kainavo 78,5 milijardus dolerių. Teisininkai įsitikinę, kad šiuos nuostolius turėtų atlyginti vaistų gamintojai. 

M.Moore dabar daro tą patį, ko ėmėsi kovodamas su tabako industrija – jis keliauja po šalį ir ieško bendražygių, kurie kartu imtųsi teisinių veiksmų. Stengiamasi, kad bent 25 valstijose atsirastų bendradarbiaujančių teisininkų – taip būtų galima padaryti daugiau spaudimo visos valstybės lygmeniu, surinkti daugiau įkalčių. 

Teisininkai tiki, kad problema tapo tokia didelė, kad jos nebegalima ignoruoti – priklausomybė nuo opioidų jau nebėra pavienių žmonių rūpestis – tai visos valstybės bėda. 2015 metų nuo opioidų Amerikoje mirė 33 tūkst. žmonių. 

M.Moore teigimu, tikslas nėra tiesiog prisiteisti iš kompanijų daugybę pinigų. Teisininkas vis dar nerimauja dėl to, kad ginčuose su tabako industrija laimėti pinigai nebuvo paskirstyti taip, kaip jam norėjosi. 

Dabar A.Moore nori tikslingos kampanijos visos šalies mastu, kuri priverstų žmones daugiau sužinoti apie opioidų grėsmę, o nuo priklausomybės kenčiantiems žmonėms sudarytų galimybes gauti pagalbą. 

Jis taip pat siekia, kad gydytojai kuo rečiau išrašytų pacientams šiuos preparatus – nors opioidų skyrimas mažėja, 2015 metais jis vis dar buvo tris kartus didesnis nei 1999 metais. 

Nors dauguma ginčų keliami prieš vaistų gamintojų grupes, viena kompanija čia minima itin dažnai. Tai „Purdue“, kuri pasitelkusi didžiulę reklaminę kompaniją įtvirtino populiariausią opioidinį preparatą - „OxyCotin“. 

1952 metais trys broliai, Arthuras, Mortimeris ir Raymondas Sackleriai, visi psichiatrai, įkūrė firmą „Purdue“. Nuo pat pradžių jie taikė aktyvias rinkodaros priemones – specialius pardavėjus vaistų siūlyti siųsdavo tiesiai į gydytojų kabinetus. 

Dar prieš 25 metus tik nedaug gydytojų ligoniams skirdavo opioidinius vaistus. Šios klasės vaistai dažniausiai būdavo skiriami tik ligoniams po operacijų ar sergantiems vėžiu. Bet aštuntajame dešimtmetyje vis daugiau gydytojų pradėjo kalbėti apie tai, kad pacientų skausmo problema tiriama nepakankamai. 

Šiomis kalbomis itin susidomėjo „Purdue“ ir per trumpą laiką nišinį produktą pavertė vienu dažniausiai išrašomu vaistiniu preparatu. 

Bendrovė tikino medikus, kas opioidai nėra kenksmingi, nesukelia priklausomybės ir net sugalvojo tokį dalyką kaip „pseudo-priklausomybė“. Jie teigė, kad simptomai, kurie dažniausiai susiję su priklausomybėmis nuo vaistų, iš tikro reiškia, kad pacientui jų reikia ne mažiau, o dar daugiau. 

Ši taktika pavyko. „OxyContin“ pardavimai nuo 45 milijonų 1996 metais išaugo iki 1,5 milijardo 2002 metais, nepaisant to, kad nemažai gydytojų įsitikinę, kad opioidai, gydant skausmą, yra labiau kenksmingi nei naudingi. 

Skirtingos valstijos kovoti su opioidų reklama bando nuo 2001 m., bet ankstesni ginčai apsiribodavo nedidelėmis baudomis. 

Pats M.Moore civiliname lygmenyje padėjo ne vienam teigiančiam, kad jo artimieji tapo priklausomi nuo opioidų, nors vartojo juos taisyklingai. 

2007 metais „Purdue“ ir kiti opioidų pardavėjai buvo pripažinti naudoję neteisingą reklamą ir turėjo sumokėti 6302 milijonų dolerių baudą. Kompanijos taip pat turėjo pripažinti, kad jos specialiai apmokydavo savo pardavėjus skleisti neteisingą informaciją apie rizikas, susijusias su opioidais. 

„Prisiimame atsakomybę dėl savo praeities veiksmų ir gailimės, kad jie buvo padaryti“, - tuomet kalbėjo kompanijos atstovai. 

Vis dėlto, problema nieko nedingo. 

„Dešimtmetis nieko nepakeitė. Kai kurie advokatai užsidirbo, kai kurios valstijos papildė savo biudžetus, bet problema dabar opi kaip niekada“, - kalbėjo kitas teisininkas A.Woodas. 

Dabar dauguma teisinių ginčų nutaikyti į stambesnes vaistų pardavėjų grupes. Teigiama, kad nors neteisingą reklamą pradėjo naudoti „Purdue“, šios kompanijos metodais ėmėsi naudotis ir kiti pardavėjai. 

Kilusią krizę pripažįsta net patys vaistų pardavėjai. Tiesa, jie teigia, kad ribojimai nieko neišspręs. 

„Mes tikime, kad mums metami kaltinimai yra nepagrįsti. Kompanija visuomet elgėsi atsakingai prieš pacientus ir gydytojus“, - teigė kompanijos „Janssen“ atstovas Williamas Fosteris. 

„Purdue“ su žiniasklaida nesikalba ir atsisako duoti komentarus šia tema, nors metė nemažas pajėgas bendravimui su advokatais. Žinoma, ši kompanija turi daugiausia ką prarasti – daugiau nei pusė kompanijos pelno gaunama būtent iš opioidų pardavimų. 

Pagrindinė vaistų gamintojų gynyba – teiginiai, kad per tą laiko tarpą, kai pagaminamas vaistas ir kai jis padaro žala, veikia daugybė kitų subjektų – vaistinės, gydytojai ir nelegalūs tablečių platintojai. 

„Ginklų gamintojai neturėtų būti atsakingi už tai, kad kažkas jų produktais naudojasi neteisėtai“, - teigia jie. 

M.Moore sūnėnas, kuris nepanoro atskleisti savo vardo, su opioidais susidūrė būdamas 26 metų, kai pabudo iš 4 dienas trukusios dirbtinės komos, kuri buvo sukelta, kai vaikinas buvo pašautas. 

Kol jis gulėjo ligoninėje, vaikinui buvo leidžiamas morfinas, bet gydymuisi namuose buvo paskirti opioidiniai vaistai. Su laiku vaikinas pastebėjo, kad pradėjo vis greičiau suvartoti mėnesio vaistų dozę – pirma per tris savaites, paskui per dvi. Jo tolerancija vis augo ir greitai vaikinas jau klaidžiojo po gatves, ieškodamas kas galėtų jam parduoti vaistų. 

Vieno apsilankymo metu vaikinas užsiminė apie tai gydytojui, bet šis pasakė, kad vaikinui „pseudo-priklausomybė“ ir net išrašė jam dar daugiau vaistų. 

Po 7 metų, persikėlęs į Misisipę, kad būtų arčiau šeimos, vaikinas nuo priklausomybės išsigydė. Tiesa, tam prireikė ne vieno apsilankymo ligoninėje ir kelių atvejų, kai jis buvo atsiradęs šalia mirties. 

M.Moore teigia suprantantis prie jo sūnėno ir kitų amerikiečių priklausomybės prisideda ir silpna vaistų reguliacija,  ir gydytojų praktikos ir piknaudžiavimas vaistai. 

„Bet didele dalimi prie to prisideda ir gobšios kompanijos. Jiems vis neužtenka pinigų, reikia vis daugiau ir daugiau“, - sakė jis. 

Teisininkas įsitikinęs, kad opioidų industrijos atstovai bus priversti sėsti prie derybų stalo taip pat, kaip tai turėjo padaryti tabako kompanijos. 

„Tikroji kova dar net neprasidėjo. Ateityje mes nematysime jų kaip verslininkų. Jei atrodys kaip tie, kurie pasinaudoję proga uždirbo milijardus, nepaisant daugybės žmonių, kurie dėl to mirė. Ir jie gali kalbėt iapie piknaudžiavimą kiek tik nori – aukų tiesiog per daug“, - kalbėjo M.Moore.