Sugniaužta sauja ryžių
Stereotipiškai galvojant, Šiaurės Korėjos ekonomika – neišsivysčiusi ir visiškai neturinti eksporto rinkų, čia gyvuoja tik žemės ūkis, o visa pramonė nukreipta armijos ir karinio laivyno reikmėms tenkinti.
Daugeliu atžvilgių šis piešinys teisingas, tačiau čia auga ne vien ryžiai, o ekonominiai ryšiai siekia ir užsienio šalis.
Suprantama, įprasta ekonomika Š.Korėja negali pasigirti. Ir tai lemia ne vien ideologija bei saviizoliacija. Kalbant šiuo aspektu, ne mažiau svarbu ir tai, kad agrarinės šalies modernizacija pradėta tik praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje. Vadinasi, nuo išsivysčiusių valstybių atsiliekant kone 200 metų, o nuo besivystančių – 50-čia.
Tačiau, skirtingai nei kaimyninė ir ideologiškai artima Kinija, kuri pastaraisiais dešimtmečiais demonstruoja tikrą ekonominį stebuklą, Š.Korėjai nepavyko įsiterpti tarp besivystančių šalių.
Dar daugiau: per pirmąjį pramonės modernizavimo dešimtmetį šalis stovėjo ant griūties slenksčio. Ūkį neigiamai veikė dėl aštuntojo dešimtmečio naftos krizės stipriai susitraukusi Š.Korėjos prekių paklausa užsienyje.
Galiausiai devintajame dešimtmetyje užsienio kreditoriai Š.Korėją pripažino bankrutavusia. Skola Vakarų valstybėms siekė milijardą JAV dolerių, o socialistinio lagerio šalims – apie 2 mlrd. JAV dolerių.
Tai prabudino tautos tėvą Kim Ir-seną, kuris 1982 m. paskelbė naują planą, kaip ekonomiką pastatyti ant kojų. Jame svarbiausias uždavinys buvo vystyti žemės ūkį. Iš esmės tai turėjo būti daroma melioruojant žemes. Tautos tėvas taip pat plane nurodė plėtoti valstybinę infrastruktūrą – kelius, elektros tinklus ir panašiai.
Tačiau sumanymams įgyvendinti turimų resursų nepakako, todėl jau 1984 m. priimtas įstatymas dėl bendrų įmonių, turėjusių išspręsti išorės investicijų ir naujų technologijų importo į Š.Korėją trūkumo problemą.
Ši priemonė menkai tesuveikė. Investicijų iš esmės sulaukta tik iš Kinijos ar Sovietų Sąjungos. Todėl, kai didysis šiaurinis kaimynas žlugo, dotacijų upė nedelsiant išdžiūvo.
Šalis vėl susidūrė su realiais sunkumais. Didžiausi jų buvo dešimtajame dešimtmetyje. Kadangi nėra prieinamos statistikos, suskaičiuoti realius per šį laiką patirtus praradimus sudėtinga. Tarptautiniai ekspertai skaičiuoja, kad 1992-1998 m. Š.Korėjos ekonomika susitraukė dvigubai.
Liūdniausia buvo tai, kad deficitas palietė ir maisto produktų rinką. Pavyzdžiui, kruopų, pirmiausia, ryžių, trūkumas siekė milijoną tonų per metus. Prasidėjo badas, dėl kurio mirė apie pusė milijono žmonių.
Nekeista, kad 2000-aisiais Š.Korėjos vidaus skola, įskaitant delspinigius ir baudas už pradelstas paskolas, siekė 10-12 mlrd. JAV dolerių.
Minimaliai, bet apsirūpino
Susiklosčiusi situacija, suprantama, nedžiugino tautos lyderio. Todėl 2002 m. respublikos įkūrėjo sūnus Kim Jong-ilas paskelbė apie rinkos perorganizavimą. Svarbiausia naujove tapo ūkiskaita („chozrasčiotas“).
Vėlgi dėl tos pačios priežasties – oficialių statistinių duomenų stygiaus – pasakyti, kokį tai poveikį turėjo ekonomikai, sudėtinga. Tačiau žinoma, kad investicijų iš Kinijos apimtys nuo milijono JAV dolerių 2003-aisiais per metus išaugo iki 200 mln. JAV dolerių. Tai leidžia kalbėti apie tai, jog Š.Korėjos ekonomika ėmė tolti nuo dešimtojo dešimtmečio krizės.
2011 m. į valdžią atėjo Kim Jong-unas, kuris tęsė tėvo pradėtus darbus. Vėl paskelbtos eilinės ekonominės reformos, kurių pavyzdžiu tapo kinų liaudies ūkio modelis.
Sustiprintas privataus verslo vaidmuo, pramonei vystyti imtos steigti specialios ekonominės zonos. Manoma, kad dėl to šiandien Š.Korėjoje veikiantis privatus verslas sukuria 30-50 proc. bendrojo vidaus produkto.
Tokios sėkmės anksčiau griežto komunizmo šalyje pavyko pasiekti dėl žemės ūkio reformos, kurios esmė – perėjimas prie grandininės, nuoseklios tvarkos, iš tiesų buvusios šeimynine.
Galimybę sukurti minimalų rangos vienetą – mažąją grandį – gavo pavienės šeimos arba kaimynystėje gyvenančios šeimos. Kiekvienai grandžiai būdavo skiriama žemės auginti žemės ūkio produkcijai, jos galėjo pasilikti didžiąją dalį derliaus, o juk anksčiau kaip atlygį už darbą valstiečiai tegaudavo fiksuotą davinį.
Reformų efektas buvo justi kone išsyk: jau po metų, 2013-ųjų rudenį, Š.Korėja nuėmė jai nemenką grūdų derlių – apie 5,04 mln. tonų. Tai buvo 25-erių metų rekordas. Tiesa, užsienis reformų sėkme nepatikėjo, o derlių nurašė geram orui.
Tačiau kitąmet, 2014 m., Š.Korėją nualino sausra. Kim Jong-uno tėvo ar senelio valdymo laikotarpiu tokia stichija sukėlė visuotinį badą, tačiau 2014-aisiais nieko panašaus neįvyko. Pirmą kartą Š.Korėja apsirūpino maisto produktais, nors ir minimaliai.
Prasimušė per uždangą
Be žemės ūkio, Š.Korėjoje veikia ir pramonė. Daugiausia ji verčiasi laivų ir mašinų statyba. Laivų statybos pramonė paprastai galima laivus-šaldytuvus, tralerius, žvejybos tinklais laivus.
Pastaraisiais metais šalyje vystosi elektros technikos pramonė, kuriai užduota sukurti bazę lengvajai pramonei. Juda ir chemijos pramonė, iš kurios tikimasi preparatų, padėsiančių vystyti žemės ūkį.
Tačiau tai Š.Korėjos ekonominį išsivystymą kilsteli tik labai neaukštai. JAV centrinės žvalgybos valdybos duomenimis, Š.Korėja – viena skurdžiausių pasaulio šalių. Pagal BVP ji pasaulyje užima 213-ąją vietą iš 230-ies.
Vienaip ar kitaip, ekonominio pagerėjimo užuomazgos leidžia Š.Korėjai prekiauti ne tik šalies viduje. Eksporto rodikliai gana stabilūs. Skaičiuojama, kad pastarąjį dešimtmetį jie svyruoja nuo 3,2 iki 4,4 mlrd. JAV dolerių per metus.
Pagrindine partnere, kuriai kliūva 60 proc. viso eksporto, yra Kinija. Į trejetuką patenka ir Brazilija (6,2 proc.) bei Nyderlandai (4,4 proc.). Pastaroji šalis kaip eksporto partnerė liudija apie ofšorines zonas, nevengiančias bendradarbiauti su Š.Korėja, nepaisant jai taikomų sankcijų.
Š.Korėja daugiausia eksportuoja jūros gėrybių (24,4 proc.), tekstilės (21,6 proc.), elektrotechnikos (15,1 proc.), metalų (9,3 proc.), naudingųjų iškasenų (7,8 proc.), chemijos pramonės produkcijos (6 proc.). Kai kurie šaltiniai mini ir prekybą ginklais, kuriuos Š.Korėja parduoda trečiosioms šalims, kurioms taip pat taikomos sankcijos.
Totalitarizmas nebrangus
O štai britų žurnalistai Š.Korėjoje rado dar vieną eksporto kryptį: prekybą ideologiniais produktais.
Pavyzdžiui, šalies sostinėje Pchenjane yra studija, siurrealizmo braižu gaminanti statulėles, gobelenus ir mozaikas, vėliau pardavinėjamas tiek vidaus, tiek užsienio rinkose. Ypač sėkminga prekyba šia produkcija Afrikos valstybėse.
1959 m. įkurta „Mansudae Art Studio“ šiandien – vienas stambiausių profesionalių dailininkų susivienijimų pasaulyje. Joje dirba daugiau nei 4 tūkst. žmonių. Studijos produkcijos laukia ne tik socialistinių šalių, tokių kaip, tarkime, Kambodžos, muziejai. Nestinga ir užsakovų iš kapitalistinių valstybių. Pavyzdžiui, „Benetton fashion family“, kuriai „Mansudae Art Studio“ gamino didžiulį siuvinį.
Labiausiai korėjiečių menininkų darbų laukia Afrikoje. Ši meilė prasidėjo praėjusio amžiaus devintąjį dešimtmetį, kai Š.Korėjos broliai įteikė diplomatinių dovanų socialistinėms Afrikos šalims. Vėliau tai peraugo į verslą.
„Mansudae Art Studio“ dailininkai dirba Angoloje, Benine, Čade, Demokratinėje Kongo Respublikoje, Pusiaujo Gvinėjoje, Etiopijoje, Toge.
Vietos žiniasklaida skelbia, kad specialioje saugykloje Zimbabvėje yra du didžiuliai prezidento Roberto Mugabe paminklai. Juos dėkingi piliečiai turėjo pastatyti po politiko mirties. Tačiau politikas neseniai atsistatydino, todėl šie kūriniai greičiausiai dienos šviesos neišvys.
Viena žinomiausių studijos skulptūrų atidengta 2010-aisiais. Tai – 49 m paminklas atgimusiai Afrikai. BBC vertinimu, už jį „Mansudae Art Studio“ specialistai iš Senegalo gavo dešimtis milijonų dolerių. O sumokėta nekilnojamuoju turtu: korėjiečiai už savo darbą gavo žemės, kurią ten pat ją pardavė, rašo lenta.ru.
Sukalbamumą dėl kainos britai vadina viena svarbiausių korėjiečių sėkmės priežasčių. Antroji priežastis – stilius, nes rusai ir kinai tokio stiliaus daiktų nebegamina, o paklausą korėjiečių studijos darbai turi. Štai dar vienas jų projektas: tai 11 metrų aukščio nežinomo kario obeliskas Namibijoje. Beje, kario bruožai labai primena šalies prezidento Samo Nujomos. Tačiau paminklo dėmesiu nelepina nei vietos gyventojai, nei turistai,
Vienintelis priekaištas, kurį užsakovai išsako Š.Korėjos dailininkams, yra tai, kad kartais statulos turi pernelyg daug azijietiškų bruožų. Tačiau studijos darbuotojai visuomet pasišovę klaidas ištaisyti.
Po grūdelį...
Kultinis menas, daugelio tapatinamas su totalitariniu, visais laikais paklausus.
Fizinių sandorių skaičius meno rinkoje pakilo nuo 500 tūkst. pokariu iki 70 mln. 2015-aisiais. Plečiasi ir geografija: jei anksčiau meno kūrinius daugiausia pirkdavo europiečiai ir amerikiečiai, tai dabar kolekcionierių esama ir Azijoje, Pietų Afrikoje, Indijoje, Artimuosiuose Rytuose ir Lotynų Amerikoje.
Šiuolaikinis menas populiarus tarp investuotojų. Portalas „Artguide“ skaičiuoja, kad darbai, už kuriuos perkant sumokama daugiau nei 20 tūkst. JAV dolerių, pabrangsta vidutiniškai 9 procentais.
Šiuolaikiniam menui į naudą ir tai, kad nyksta supratimas, jog geras dailininkas – miręs dailininkas. Tad aukcionuose 2016 m. buvo parduodi 55 tūkst. šiuolaikinio meno darbai, o tai 4,7 karto daugiau nei 2000-aisiais. Rinkos apyvarta per šį laikotarpį išaugo 1370 procentų.
Užsieniečių susidomėjimas proletariniu menu išaugo pertvarkos metais. Šis interesas jaučiamas ir antikvarinėse parduotuvėlėse, pardavinėjančiose sovietinės tematikos kūrinius.
Visa tai dėl to, kad revoliucinės temos dėl jose slypinčio protesto, artimos žmonėms. Diktatūros slegiamose valstybėse, jos būtinos, kad palaikytų piliečių savivoką.
Socrealizmas tam labai tinka: galingi torsai ir valingi veidai priverčia diktatūrinių šalių piliečius patikėti šviesia ateitimi. Štai čia ir atsiveria galimybės dailininkams iš Š.Korėjos, kurie šioje rinkoje dabar – faktiškai monopolininkai.
