– Kas „Misija: dirbame sau“ filmavimų metu Jums padarė didžiausią įspūdį?
– Negalėčiau sakyti, kad vienur patiko labiau, kitur mažiau. Tačiau nustebinusių istorijų tikrai netrūko. Štai Mažeikiuose dirbanti įmonė „Gudragalvis“, rengianti ugdymo priemones vaikams, man tikrai tapo siurprizu. Atrodytų, nedidelis miestelis, Lietuvos pakraštys, o sugeba pasiūlyti kažką unikalaus ne tik nacionaliniu, bet ir tarptautiniu mastu.
Dalis „Gudragalvio“ yra mokytojai, netekę darbų, nes uždarytos jų mokyklos, kurie sugebėjo panaudoti turimas žinias, kad sukurtų vaikams išties reikalingų dalykų. Ir dabar gamina įvairiausias mokymo priemones bei žaislus Latvijai, Lenkijai, Rusijai ir kitoms šalims. Tokie žmonės tik įrodo, kad ne nuo miesto didumo priklauso tavo galimybių ribos. Juk Rusijos rinkoje konkurencijos tikrai netrūksta. Bet verslus žmogus vis tiek randa kelią, kaip sukurti naują idėją ir ja sudominti net visko mačiusius.
– Vis minime žodžių junginį „verslus žmogus“. Kaip atrodo šis verslumas? Jei patys verslininkai skirtingi, ar verslumas yra visuose vienodai matoma savybė, ar kiekviename kitaip pasireiškiantis talentas?
– Visi kalbinti verslininkai skirtingi – ir net labai. Juos visus jungia drąsa kartais imtis avantiūros ir ne vien sugalvoti gerą idėją, bet ja ir pasitikėti.
Pavyzdžiui, paskutinė filmuota laida yra apie įmonę „Virtualios realybės vaizdai“. Šeimos verslas prasidėjo paprasčiausiai nuo to, kad dukroms, dešimties metų mergaitėms, labai patiko virtualios realybės krėsluose žiūrėti filmukus. Tuomet jos pačios pradėjo kalbinti tėvus tuo užsiimti – juk jei patinka joms, jei patinka jų draugams, toks dalykas tikrai patiks ir visiems kitiems vaikams.
Tėvai, iš kredito unijos gavę lengvatinę paskolą (red. pagal priemonę „Verslumo skatinimo fondas 2014-2020, finansuojamas iš Europos socialinio fondo“), supirko reikalingą įrangą, ir sūnus, tuo metu jau emigravęs į Didžiąją Britaniją, nusprendė, kad nori prisidėti ir grįžo į Lietuvą. O juk nei tėvai, nei sūnus prieš tai su virtualia realybe nedirbo. Nepasakysi, kad tai karštakošiškumas, greičiau pasitikėjimas savo pačių jėgomis.
– Čia kalbame apie verslo pradžią. Kokios savybės padeda tą idėją iš tiesų išvystyti?
– Tam kaip pavyzdį pateikčiau įmonę „Pramuštgalvis“, veikiančią jau daugiau kaip du dešimtmečius. Jie pasakojo apie tikrai didelius pokyčius, apie būtinybę keisti senus darbo metodus. Bet kai kalbiesi su jų darbuotojais, sunku rasti tokį, kuris ten dirbtų mažiau nei dešimt metų. Matyt, įmonėje egzistuoja požiūris, kuris leidžia keistis ir tobulėti.
Kartais gali turėti puikią idėją, brandinti ją metų metus ir vis tiek jos neišvystyti. Gebėjimas žengti į priekį, net jei nesi tikras, kad viskas pavyks, verslininkams turbūt yra viena iš svarbiausių savybių. Manau, kad verslus žmogus – ne tas, kuris turi šimtus idėjų, o tas, kuris vieną iš jų sugeba paversti kažkuo tikru. Turbūt šiuos talentus jungia gebėjimas matyti savo tikslą ir jo nuosekliai siekti negailint savęs.
– Su kokiais kilusiais iššūkiais dalijosi Jūsų kalbinti verslininkai?
– Buvo visokių istorijų, juk dirbant pasitaiko ne tik pakilimų, bet ir nusileidimų. To paties „Pramuštgalvio“ vadovas Darius Balčiūnas pasakojo, kaip per krizę privalėjo atleisti žmones. Ne todėl, kad jie blogai dirbo – tiesiog buvo sudėtingas metas. „Virtualios realybės vaizdai“ sunkiai ieškojo ir iki šiol ieško sau vietos, kur įsikurti, plėstis. O maitinimo įstaigų Radviliškyje savininkai prisimena laikus, kai jiems, įsisukus į darbus, vaikai skelbė tėvams ultimatumus, nes šie tiesiog visą laiką dirbo. Problemų turi, matyt, kiekvieni jų, tik skirtumas greičiausiai tas, kad sėkmingas verslas randa, kaip jas įveikti.
– O tai, greičiausiai, yra požiūrio klausimas?
– Bent jau mano akimis, šių laidų ir žiniasklaidos dėmesio jaunam verslui dėka galbūt atsiranda daugiau pozityvumo ir mažiau ašarų. Nėra tokio dalyko kaip sėkmė be jokios kainos. Telšiuose savo sporto klubą įkūręs Stasys Mankevičius įgyvendino savo svajonę. Nuo vaikystės pats sportuodavęs vadinamose štanginėse, dabar vyriškis turi klubą su modernia įranga. „Neįsivaizduojat, ką man tai reiškia“, – džiaugėsi pokalbio metu. Bet šis pasiekimas tikrai nėra toks jau paprastas. Verslininkas čia pat prisipažino ir apie bemieges naktis, kai jaudinosi kurdamas klubą – juk problemų buvo visokių. „Tačiau ryte pabundi, pagalvoji – o kas padarys, jei ne aš? Ir – pirmyn.“ Problemų yra, bet sėkmingi verslininkai labiau linkę žiūrėti pozityviai, ieškoti įvairių galimybių, juk visi iš kalbintų vienaip ar kitaip pasinaudojo ir ES investicijomis, kurios bent kiek palengvino jų finansinę naštą. Pavyzdžiui, jau minėtas sporto klubas džiaugėsi galėję kompensuoti dalies darbuotojų darbo užmokestį (red. priemonė „Parama darbui“, finansuojama Europos socialinio fondo lėšomis) ir susigrąžinti dalį sumokėtų paskolos palūkanų (red. priemonė „Dalinis palūkanų kompensavimas“, finansuojama Europos regioninės plėtros fondo lėšomis). Bendraudama su vadovu Stasiu įsitikinau, kad jam, kaip jaunam verslininkui, tai buvo labai rimta paskata judėti pirmyn. Tad panašu, jog galimybių yra, tereikia jų ieškoti.
– Koks įvykis ar kokia žinutė Jums pačiai įstrigo labiausiai?
– Turbūt viena istorijų apie „Pušku pušku“ pradžią. Įsirenginėjanti namus pora sumanė, kad jų namai bus kitokie ir sumanė įsigyti sėdmaišius. Pasirodo, jų Lietuvoje – nė kvapo! Siųstis iš užsienio – brangu, tad ėmė ir pasidarė. Žinoma, teko susirasti siuvėjas, sėdmaišiai ne iš karto pavyko tokie, kokių norėjosi. Tačiau taip, žingsnis po žingsnio, pasigaminęs sėdmaišius sau, dabar sėdmaišių verslo karalius juos gamina visiems. Tad turbūt sekasi tiems, kurie nesigaili dėl nesėkmių, o sugeba matyti tai, ką padarė gerai, ir ištaiso tai, ką padarė prasčiau.
