Atmetus 60 eurų konsulinį mokestį, Lietuvoje išduodama Šengeno viza trečiųjų šalių piliečiams kainuoja nuo 1500 eurų. Už tiek jau galima nusipirkti vaiduoklį primenančią apleistą sodybą, joje net nepasirodyti, užtat įgyti teisę keliauti po visą Europos Sąjungą.
Nekilnojamasis turtas ES valstybėje yra vienas iš keleto būdų gauti išsvajotąją vizą baltarusiui ar ukrainiečiui. Kiek užsieniečių tuo pasinaudoja, Migracijos departamentas tikslių žinių neturi.
Tačiau pasižvalgę po kaimus „Lietuvos ryto“ žurnalistai įsitikino, kad tokių asmenų gali būti šimtai.
Iš patikrinimo – šnipštas
Siekiantys gauti daugkartinę Šengeno vizą Baltarusijos ir Ukrainos piliečiai įsigyja Šiaurės Lietuvos kaimuose pigias trobas ar butus, kuriuose nė nemano gyventi.
Dešimtmečius neprižiūrimuose būstuose kaupiasi šiukšlės, jie griūva. Bet užsieniečiams pirkti nuošaliuose kaimuose būstus paranku, nes čia jų kainos prasideda nuo 1,5 tūkst. eurų.
Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) pareigūnai neseniai surengė tokių namų ir daugiabučių patikrinimą, tačiau migracijos srautų ir procesų kontrolė naudos davė nedaug.
„Pradėjome nuo nulio ir baigėme nuliu“, – neslėpė VSAT atstovas Rokas Pukinskas.
Mat dauguma baltarusių ir ukrainiečių, kurie yra nekilnojamojo turto Šiaurės Lietuvoje šeimininkai, net nėra matę tų namų, o kai kurie nežino ir kur jie yra. Jų tikslas – viza, suteikianti teisę išvykti į Šengeno erdvės valstybę.
Tai patvirtino ir Užsienio reikalų ministerijos atstovai: Europos Sąjungos teisės aktai numato, kad patikimumo kriterijus atitinkantys užsieniečiai, įsigiję nekilnojamojo turto Lietuvoje, gali gauti ilgiau galiojančias daugkartines Šengeno vizas.
Pastatai atrodo kraupiai
Paškučių kaime (Biržų r.) griūvančiame kolūkių laikų daugiabutyje net septyni butai iš aštuonių priklauso užsieniečiams.
Trupančios plytos, per stogą upeliais tekantis vanduo, laiptinėse nubyrėjęs tinkas, langai kiauromis akiduobėmis – akivaizdu, kad namas baigia savo amžių.
Niekas baltarusių ar ukrainiečių Paškučiuose nėra matęs.
Jų butų durys atlapotos, viduje dar likę buvusių šeimininkų senų baldų.
Ne ką geresnė būklė ir buvusios kolūkio valgyklos Mažuikiuose (Biržų r.), kurią įsigijęs užsienietis taip pat kažin ar kada pasirodys.
Tiesa, aplink daugybė tokių pat ištuštėjusių ir apgriuvusių pastatų, tad baltarusio turtas labai neišsiskiria.
Skrebiškiuose (Biržų r.) ukrainiečių būstas daugiabučiame – be langų. Viduje pilna plastikinių alaus butelių, pakampėje – du vaikiški vežimėliai. Kaimynas Arūnas patvirtino – šio buto šeimininkų niekas nėra matęs.
Priešingai nei kito namo savininkų. Turtą nusipirkę ukrainiečiai pernai bent kartą buvo atvykę kelioms paroms, nors gyveno šalia pasistatytame kemperyje.
Nuomininkas mėgina tvarkytis
Girsteikiuose (Kupiškio r.) yra bent pora namų, kuriuos nusipirkę užsieniečiai.
Viename jų ukrainietė leido gyventi jaunuoliui, tačiau šis trims mėnesiams buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę.
Matyti, kad nuomininkas buvo užsimojęs plačiai, – po gaisro tvarte, kai sudegė visos žąsys ir vištos, jis puolė statyti naujo. Tačiau jau iš tolo matyti, kad labai negrabiai.
O šeimininkę iš Ukrainos Girsteikių kaimo žmonės mato labai retai. Net su kaimynais ji ne visada spėja pasisveikinti.
Kiek ukrainietė atseikėjo už namą, vietos gyventojai nežino. Iš Vilniaus į Girsteikius persikrausčiusi šeima mokėjo 3,8 tūkst. eurų, tad panašiai turėjo kainuoti ir užsienietės pirkinys.
Girsteikiuose įsikūrę buvę vilniečiai svarstė: jeigu Lietuvos verslininkus sudomintų tokie pusvelčiui parduodami namai, jie juos nupirktų, suremontuotų, o paskui parduotų, galėtų susižerti nemenką pelną.
Tik ar ne pernelyg naivi ta idėja – juk kas tuos namus pirktų?
Vagys nupjaustė radiatorius
Kupreliškyje (Biržų r.) apgriuvusi troba kainuoja 1,5 tūkst. eurų, todėl nuosavą kampą čia įstengia įsigyti net socialiai remtini asmenys.
Kaime sutiktas Jurgis Latvėnas mostelėjo ranka: „Tas alytnamis užsieniečio, dar du namai jiems priklauso ten toliau.“
Prieš keletą metų du namus Kupreliškyje nusipirkusi atvykėlė iš pradžių vietos gyventojams aiškino, kad nekilnojamąjį turtą perka sau, paskui – kad dukteriai, o vėliau pradingo.
Anot J.Latvėno, jeigu namus nusipirkę baltarusiai ar ukrainiečiai galvojo ilgam negrįžti, galėjo paprašyti kaimynų, kad jų būstus bent prižiūrėtų. Nes dabar „alytnamyje“ jau nupjaustyti radiatoriai, išneštas kitas turtas.
„Išnuomoti tų namų tikrai neįmanoma, nes kelias į Kupreliškį baisus, o kaime vien seneliai belikę“, – atsiduso J.Latvėnas.
Seniūno prašo pažymų
Taisyklė paprasta: kuo didesnis Šiaurės Lietuvos kaimas ar miestelis, tuo mažiau jame būstų supirkę baltarusiai ar ukrainiečiai.
Antai Papilyje namą įsigijęs vos vienas atvykėlis – dailininkas iš Ukrainos, bet jis gyvena nuolat. Tuščių namų čia nedaug.
Alizavoje (Kupiškio r.) butą nusipirkęs tik vienas baltarusis. Taip yra dėl to, kad troba bažnytkaimyje brangesnė nei nuošaliame kaime, į kurį užsieniečiai pirkėjai dažnai net neatvyksta.
Užtat Papilio seniūnijos kaimuose – net vienuolika namų, kurie priklauso Baltarusijos ir Ukrainos piliečiams.
Baltarusijos ambasados prašymu seniūnijos vadovui Renui Čygui teko važiuoti į vieną kaimą fotografuoti griūvančio namo. Mat kaimynų valstybės diplomatinė atstovybė pasidomėjo, ar jų šalies pilietis įsigijęs tinkamą gyventi būstą.
Nufotografavęs lūšną seniūnas konstatavo, kad ji gyventi seniai netinkama.
Kiek anksčiau kitas baltarusis iš Gardino kreipėsi į R.Čygą prašydamas pažymos, kad Skrebiškių kaime jo įsigytas namas tinkamas gyventi. Seniūnas netruko įsitikinti, kad užsienietis net nežino, kur yra jo troba.
Į Skrebiškius baltarusį nuvežęs R.Čygas parodė jam aplūžusią trobą, į kurią buvo pritempta kalnai šiukšlių.
Užsienietis iš pradžių žadėjo pasamdyti vietinę moterį, kad ji aptvarkytų pašalius, bet paskui pradingo taip ir negavęs pažymos, kad jo būstas tinkamas gyventi.
Pasivažinėjo po apylinkes
VSAT atstovas R.Pukinskas aiškino, kad pasieniečių reidai prie Europos Sąjungos vidinės Lietuvos ir Latvijos sienos neturėtų stebinti. Kartais taip pat tikrinami asmenys, kertantys Lietuvos ir Lenkijos sieną.
Bet asmenų, kurie neteisėtai gyvena Lietuvoje, pareigūnams rasti nepavyko.
To ir buvo galima tikėtis, nes jeigu būstus įsigiję baltarusiai ir ukrainiečiai čia ir buvo atvykę, tai prieš gerą dešimtmetį.
Vis dėlto pasieniečiai apžiūrėjo ne tik ištuštėjusius Biržų, Pasvalio rajonų kaimus, bet ir apylinkes.
R.Pukinskas tikino, kad tikslių sąrašų, kiek tose vietovėse namų ir daugiabučių priklauso užsieniečiams, pasieniečiai neturi. Tai esą Mokesčių inspekcijos reikalas.
VSAT atstovai įtaria, kad baltarusiai ir ukrainiečiai būstus Lietuvoje perka ne tik dėl Šengeno vizų.
Investavus į nekilnojamąjį turtą suteikiamas leidimas gyventi Lietuvoje, o paskui galima ir artimus, ir tolimesnius giminaičius pasikviesti.
Vadinasi, gali būti, kad Šiaurės Lietuvoje griūvančios trobos – tai baltarusių ir ukrainiečių tranzito į klestinčias Vakarų Europos valstybes pradžia.
