Dešimtis milijonų eurų kainuosiančias ir šimtus darbo vietų sukursiančias gamyklas jau stato „Dovista“, „Hollister“, „Hella“. Vokietijos automobilių pramonės gigantas „Continental“ irgi investuos 95 mln. eurų į Kaune planuojamą statyti gamyklą, kurioje dirbs apie tūkstantį darbuotojų.
Daugeliui žmonių visiškai nerūpi, kokią vietą „Doing Business“ skirs Lietuvai, bet valdžia ir verslas negali numoti ranka į tokius tarptautinius reitingus. Mūsų maža atviros ekonomikos šalis labai smarkiai priklausoma nuo užsienio investicijų – juk nepritraukus jų neįmanoma kelti produktyvumo, didinti žmonių pajamų.
Ar gali padėti aukštesnis „Doing Business“ reitingas? Būtų naivu tikėtis stebuklo – pakilus per penkias vietas investicijų liūtis Lietuvoje neprapliups, nes privilioti kompanijas trunka keletą metų. Bet geresnis tarptautinis įvertinimas yra neabejotinas mūsų šalies laimėjimas.
Mat panašaus dydžio kaip Lietuva šalys dėl savo menkos rinkos jau savaime atsiduria tokių ekonominių galiūnių kaip JAV ar Vokietija šešėlyje, sunku lygintis ir su Lenkija, todėl itin svarbu atkreipti į save investuotojų dėmesį verslui sukurtomis geromis sąlygomis.
Žinoma, tarptautinės bendrovės nesprendžia, kur investuos užmetusios akį vien į tarptautinius reitingus, bet „Doing Business“ vertinimai laikomi autoritetingais, todėl turi įtakos verslininkams sudarant būsimoms investicijoms pasirenkamų šalių platųjį sąrašą.
Tolesnį apsisprendimą lemia jau konkrečių sąlygų analizė, skaičiavimai, kandidačių gebėjimai įpiršti save kaip geriausią vietą investicijoms, bet tokia mažai žinoma šalis kaip Lietuva gali net nepakliūti į tarptautinių bendrovių akiratį, o aukštesnė vieta „Doing Business“ reitinge jau didina galimybes.
Lietuvą į aukštesnę vietą 190 šalių reitinge kilstelėjo vos keturi, atrodytų, ne tokie ir esminiai verslo sąlygų patobulinimai: sutrumpinta statybų leidimo išdavimo trukmė, trumpesnis prisijungimo prie elektros tinklų terminas, išmaniosios mokesčių sistemos įdiegimas ir išplėstos smulkiųjų akcininkų teisės.
Visada aukštesnes vietas nei Lietuva užima Skandinavijos šalys, net trys jų pakliuvo į pirmąjį reitingo dešimtuką, nors šis regionas išsiskiria itin dideliais mokesčiais. Matyt, verslui tai nėra svarbiausias rodiklis apsisprendžiant, kur investuoti.
Ko gero, daugiau įtakos daro teisinės sąlygos, infrastruktūros lygis ir ypač šalies darbo ištekliai, darbuotojų kvalifikacija, švietimo kokybė.
Vadinasi, „Continental“ ar kitos įmonės, pasirinkdamos Lietuvą, įžvelgė mūsų šalies darbo rinkos, infrastruktūros, teisinės aplinkos privalumų.
Pastarosios minėtos bendrovės nėra pirmosios tarptautinės kompanijos, ateinančios į Lietuvą. Bet šis proveržis yra išskirtinis ir vienas svarbiausių per visą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį.
Antai „Continental“ atveju tai itin stambi plyno lauko investicija. Pagal reikšmę ji lyginama su britų banko „Barclays“ įkurtu technologijų centru.
Negana to, jei „Continental“ investuoja Lietuvoje beveik 100 mln. eurų, vadinasi, planuoja čia dirbti ilgai ir pasitiki mūsų šalies galimybėmis garantuoti geras veiklos sąlygas ir tolesnėje ateityje. Tai gali paskatinti ir kitas tarptautines bendroves susidomėti Lietuva.
Kita vertus, jei pati „Continental“ įsitikintų, kad plėtrai čia tinkamos sąlygos, ilgainiui šios kompanijos įtaka ekonomikai gali tapti milžiniška. Juk, pavyzdžiui, Rumunijoje ji sukūrė apie 20 tūkst. darbo vietų.
Pritraukiant šiuos investuotojus daug lėmė ir agentūros „Investuok Lietuvoje“, ir Kauno miesto bei rajono savivaldybių pastangos, ir tai, kad šiame mieste rengiami pramonei būtini technologijų profilio specialistai.
Apskritai Lietuvoje pramonė – stambiausias ūkio sektorius, jame dirba apie 240 tūkst. darbuotojų, 17,5 proc. šalies dirbančių žmonių, tai net šiek tiek daugiau nei prekyboje.
Galingi užsienio investuotojai skatina viso sektoriaus plėtrą, nes diegia modernias technologijas ir paprastai moka didesnius atlyginimus nei panašių įmonių vidurkis Lietuvoje.
Kita vertus, džiaugiantis investicijomis į pramonę negalima nurašyti ir pavojų. Didžiausia rizika – galimas darbuotojų ir ypač kvalifikuotų specialistų trūkumas. Jau dabar daugiausia laisvų darbo vietų – pramonėje. Lyginant su praėjusiais metais, jų padaugėjo 18 procentų.
Darbininkų stygių daugiausia lemia nemažėjanti emigracija, o specialistų – dar ir ne į darbo rinkos poreikius orientuotos, bet pirmiausia savo išlikimu susirūpinusios aukštosios mokyklos.
Todėl tik pertvarkius švietimo sistemą taip, kad ji sugebėtų lanksčiai reaguoti į verslo poreikius ir aprūpintų įmones reikiamos kvalifikacijos specialistais, galima tikėtis, jog investicijų, kurių šalyje skaičiuojant vienam gyventojui gerokai mažiau nei Latvijoje ir ypač Estijoje, ims daugėti.
Mūsų valstybė dar nesudaro sąlygų, kad jaunimas norėtų mokytis Lietuvoje, o jei išvyktų studijuoti į užsienį, sugrįžtų dirbti namo.
