Investuojama į technologijas, kurios pačios sau sukuria rinką
Vienas kompanijos „Innventure“ įkūrėjų M. Otworthas dirba su technologijomis, kurių kol kas nesame matę. Ir kol „Forbes“ skaičiuoja, kad net Silicio slėnyje žlunga 9 iš 10 startuolių, „Innventure“ per pastaruosius dvejus metus sėkmingai pardavė 10 iš savo 11 projektų. Kodėl turime tokią dispoporciją?
Rinkdamasis į ką investuoti verslininkas M. Otworthas ieško vadinamųjų „trikdančių“ (disruptive) technologijų – tų, kurios adresuoja konkretų, iki šiol visiškai nepatenkinamą, rinkos poreikį ir turi potencialo ne tapti vienu iš daugelio konkurentų, bet vieninteliu tam tikro išradimo tiekėju. Jo įmonės verslo modelis, paremtas sudėtingais algoritmais, identifikuota technologijas, turinčias potencialo ne tik įtikti vartotojams, bet iš esmės pakeisti šiuolaikinę rinką.
Kaip to pavyzdį lektorius pateikią kompanijos „Pure Cycle Technologies“ technologiją, leidžiančią perdirbant atliekas gali išgauti 100 proc. polipropileno, t.y., sėkmingai visiškai perdirti natūraliai neyrantį gaminį. „Innventure“ tikslas – sėkmingai šią idėją perkelti iš laboratorijos į gamybą.
„Tikroms, trikdančioms technologijoms vienintelė kliūtis yra senasis verslo modelis. Jos tiesiog atlieka darbą, kurio nesugeba padaryti joks ankstesnis įrenginys. Teisingai vystomi ir pristatomi tokie išradimai ne tik sulaukia sėkmės – jie pakeičia visą rinką. Tai viena labai svarbi jų savybė, kita yra intelektinė nuosavybė, užtikrinanti, kad po jos atsiradimo niekas kurį laiką negalės jos atkartoti“, – savo pristatyme „Innovation Drift“ teigė M. Otworthas.
Būtent tokias kompanijas medžioja kiekviena tarptautinė įmonė, norinti prie savo paslaugų prijungti ir išradimus, kurie taps didžiausiu vartotojų įgeidžiu. Tokios kompanijos kaip „Amazon“ pastaraisiais metais keičia savo modelį ir vietoje bandymo finansuoti naujų idėjų vystymą įmonės viduje, investuoja į mažesnius inovatorius, kurie, priešingai, kurtų nepaisydami tradicinių verslo modelių.
Didžiųjų kompanijų investicijos gali ir pakenkti
M. Otwortho verslo modelis remiasi būtent tuo, jog didžiosios kompanijos sugeba gerai parduoti naują seno produkto versiją, bet tikrai inovatyvias idėjas jos sėkmingai išvysto ir rinkai paruošia geriausiu atveju vieną kartą iš penkių. Likusius keturis kartu inovatyvi mintis tiesiog miršta kažkur pakeliui. Todėl šiandien atsiranda paklausa įmonių, gebančių pasiimti milžiniškos kompanijos kūrėjų idėjas ir be pačios įmonės įsikišimo iš jų sukurti naują produktų, vėliau grįžtantį į didžiosios kompanijos rankas.
„Šimtamilijoninės kompanijos dažnai bijo produktų, į kuriuos pačios investuoja, nes šie konkuruoja dėl to paties kliento ir gali pakenkti jų produkcijos pardavimams. Tuo pačiu nesu sutikęs tyrimo stadijoje didelėje įmonėje dirbančių mokslininkų, kurie nebūtų spaudžiami mažinti biudžetą. O galiausiai, esminis milžiniškų technologijų kompanijų minusas – faktas, jog sulaukti visų akcininkų pritarimo gali užtrukti mėnesius, ar ne metus ir per tą laiką technologiją nebetenka savo revoliucingumo“, – teigia vienas „Innventure“ vadovų.
Net rizikos kapitalo modelis, leidžiantis didžiosioms kompanijoms nebijant rizikos investuoti į akcijų biržoje nelistinguojamas naujas kompanijas, suteikia patiems inovatoriams daug rūpesčių – vertindamos jų vertę multimliijoninės įmonės remiasi tik originaliais įsipareigojimais, kurių kartais išpildyti neįmanoma dėl pakitusios veiklos koncepcijos, startuoliams imami taikyti stambesniam verslui tinkantys parametrai, kurie neatsižvelgia į faktą, jog trikdančios technologijos ilgą laiką dėl vystymo veiklos kainuoja milžiniškus pinigus, o pelno išvis neneša.
Rizika sumažinama uždarame vystymo rate
Pačių „Innventure“ modelis investicijoms į technologijas remiasi keliomis taisyklėmis: kaip įmanoma greitesniu jų patekimu į rinką, išorinio kapitalo investicijomis, kurias gali valdyti specialiai vienam projektui sukuriama įmonė, aiškiu kompanijos pozicionavimu rinkoje, atsižvelgiant į faktą, jog unikalias technologijas visuomenei pateikti būtina visai kitaip, nei jau egzistuojančias ir, galiausiai, investuotojo prisijungimu tik finalinėse produkto stadijose.
„Investavimas yra naujas technologijas yra tam tikras mokslas, kuriame nėra vietos spėliojimui. Faktas, jog miršta nuo 80 iki 90 proc. startuolių yra pražūtingas – jaunas inovatorius negali gauti pinigų be didžiųjų kompanijų, bet dirbdamas su jomis turi didesnius šansus bankrutuoti nei prasimušti. Akivaizdu, kad tokios kompanijos tiesiog nemoka iki finalinių stadijų atvesti tikrai unikalios minties, o mažos kompanijos tai daro geriau vien dėl savo greičio“, – paskaitoje dėsto M. Otworthas.
Jo sėkmingos veiklos pavyzdys – per du įmonės gyvavimo metus vykdyta 11 projektų: 6 iš jų per viešus akcijų pirkimus išvis sugeneravo 4,5 milijardo JAV dolerių vertę, dar 4 kol kas akcijų pirkėjams uždaryti ir tik vienas laikomas visiškai nepavykusiu.
Tuo tarpu paklaustas apie Lietuvos, kaip mažos šalies, vaidmenį šiandieninėje rinkoje, M. Otworthas ją lygina su startuoliu: „Smulki kompanija visada greitesnė už didelę. Lygiai taip pat su šalimis – jei kelias nuo valstybinių lygmeniu priimamo sprendimo yra greitesnis už didžiųjų šalių, jei pokyčius priimate greitai ir visapusiškai, tai galima tikėtis čia užauginti inovacijas paprasčiau“.
Spalio 12-13 d. vykstantį Vilniaus inovacijų forumą „Innovation Drift“ organizuoja Ūkio ministerija ir Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra (MITA). Inovacijų savaitės metu vykstantis renginys finansuojamas Europos sąjungos regioninės plėtros fondo lėšomis. Vienas didžiausių Baltijos jūros regione vykstančių renginių ateities tema šiemet sukvietė daugiau kaip keturiasdešimt mokslininkų, verslininkų ir futurologų iš 15 pasaulio valstybių.
Finansuojama Europos Sąjungos regioninės plėtros fondo lėšomis
