Jungtinės Karalystės kompanijoje „Oxford Business Group“ dirbantis P.Kunčinas daug laiko yra praleidęs ir Didžiojoje Britanijoje, ir Pietryčių Azijos valstybėse. Tačiau net ir būdamas toli nuo Lietuvos ekonomistas toli gražu nesijaučia emigrantu.
Šalies valdžiai jis ne kartą yra siūlęs receptų, kaip pagerinti verslo sąlygas ir pritraukti užsienio investuotojų.
Vienas jų – įvesti „Sodros“ įmokų „lubas“ – praėjusios kadencijos Vyriausybės buvo išgirstas: nepaisant prezidentės Dalios Grybauskaitės veto, buvo priimtas įstatymas, tačiau atėjus į valdžią „valstiečiams“ jis taip ir neįsigaliojo.
Premjeras Saulius Skvernelis šią vasarą vėl užsiminė, kad bus bandoma nustatyti dešimties vidutinių mėnesio darbo užmokesčių (VMDU) ribą, nuo kurios nebereikėtų mokėti „Sodrai“.
Dabar tai sudarytų 8,3 tūkst. eurų. Tiek uždirba vos per tūkstantį žmonių. Tačiau dėl to dar laukia aršūs mūšiai Vyriausybėje, nes Socialinės apsaugos ir darbo ministerija šią savaitę nusprendė tokios idėjos nesiūlyti.
– Ar „Sodros“ įmokų „lubos“ yra toks vaistas, kuris padėtų pritraukti į Lietuvą daugiau užsienio investuotojų? – „Lietuvos rytas“ pasiteiravo aktyviai šią idėją palaikančio P.Kunčino.
– Toli gražu ne. Tai tik viena iš būtinų sąlygų ir tik nedidelis, bet labai svarbus signalas, kad keičiasi požiūris į verslą ir rinkos ekonomiką. Mes dalyvaujame globalioje kovoje dėl talentų, o talentai pritraukia investicijas.
Kaimyninės šalys jau seniai tai suprato ir įvedė „lubas“ – Lenkija, Čekija, Bulgarija, net socialiai orientuota Vokietija. Ir ten jos siekia ne 10 VMDU: Vokietijoje – 1,7, Austrijoje – 1,8, daug investicijų sulaukiančioje Bulgarijoje – 2,5.
Mūšiai dėl tiesioginių investicijų vyksta pasauliniu lygiu.
Tai kaip, tarkime, pasaulio krepšinio čempionatas, o ne Lietuvos krepšinio lygos varžybos.
O kodėl jų reikia Lietuvai? Jei neturi gamtos išteklių, kurie gali tave išmaitinti, privalai kovoti dėl technologinių investicijų.
Užsienio kompanijos atsineša ne tik kapitalą, bet ir technologijas bei procesus.
Pas mus politikai nieko nedaro, sėdi ir laukia, galbūt užklys kokia įmonė. Valstybės kontrolė pati išaiškino, kad investuotojų pritraukimas į laisvąsias ekonomines zonas yra chaotiškas.
Niekas neužklys, jei nieko nedarysi. Po „Brexit“ bent 10 tūkstančių darbo vietų bus iškelta iš Londono Sičio. Net Lenkija paskelbė, kad pas juos bus perkelta 800. Kodėl mes negalime pritraukti bent 200–300?
Prancūzija šiaip labiausiai Europoje smaugia turtuolius, bet vis tiek paskelbė, kad visiems, kurie ateis iš Sičio, bus suteiktos netgi mokesčių atostogos.
Visi grumiasi dėl to pyrago, nes tai milžiniška pridėtinė vertė. Mes šioje kovoje nedalyvaujame.
– Kodėl? Juk veikia ir investuotojus viliojančios agentūros, kuriami įvairūs aptarnavimo centrai, kuriuose įdarbinama šimtai žmonių.
– Iki šiol visi mano, kad esame žemų algų valstybė. Tai – didžiausia iliuzija.
Jei lygintume tos pačios profesijos darbuotojų atlyginimus, mes jau esame 40 proc. brangesni nei Indija, Lenkija, jau pasivijome Portugaliją ir Ispaniją.
Mes turime didžiulį struktūrinį stabdį – nėra galimybių padidinti įmonėms darbuotojų skaičiaus. Kad ir tam pačiam „Barclays“ vietoj tūkstančio darbo vietų sukurti tris tūkstančius neįmanoma. Todėl, kad bent Vilniaus rinkoje nebeliko darbuotojų.
Nieko nuostabaus, nes „Sodros“ įmokų „lubų“ nebuvimas reiškia atlyginimų „lubas“, tai susiję tarpusavyje. Geras specialistas iš provincijos turi dvi galimybes – vykti į Vilnių arba į užsienį.
Jis svarsto apie 10–15 metų ateities perspektyvas, kiek gali uždirbti pasiekęs viską, kas įmanoma. Vilniuje – gal 3, o gal 4 tūkstančius eurų per mėnesį. O Vokietijoje arba Didžiojoje Britanijoje – net ir 10 ar 15 tūkst. eurų atlyginimas yra normalus.
Be to, tarptautinės kompanijos seniai suvokė, kad didžiausias turtas yra darbuotojai, todėl juos ugdo, kuria ypatingas sąlygas.
Lietuvoje investuotojai nenori to daryti, nes supranta: kai tik žmogaus sukuriama pridėtinė vertė viršys darbdavio galimybes deramai atsilyginti, tas žmogus pabėgs.
Todėl čia stengiamasi iš darbuotojo per 2–3 metus išspausti viską, ką jis gali, o paskui paleisti. Nes kuo labiau atlyginimas bus keliamas, tuo tas 33 procentų mokestis smarkiau pabrangins darbo vietą. Darbdaviui nebeapsimoka išlaikyti tokį specialistą.
Pas mus galimas atlyginimų augimas blokuojamas. Kai aiškini, kad galima kurti darbo vietas ir žmonės uždirbtų po 4–5 tūkstančius eurų per mėnesį, visi numoja ranka – neva to niekada nebus. Visi pasidavė – ir politikai, ir verslininkai.
– Manote, kad tai yra ir viena emigracijos priežasčių?
– Taip. Kodėl išvažiuoja šviesiausi protai? Atlyginimai Lietuvoje auga, bet kainos – dar sparčiau. Išvykęs nesunkiai per trumpą laikotarpį gali algą pasitrigubinti.
Pernai netekome 50 tūkst., šįmet vien iki spalio – 57 tūkst. žmonių. Daugiausia išvyksta 20–35 metų vyrai, patys darbingiausi žmonės. Lieka turintys darbą didmiesčiuose, praradę viltį provincijoje ir pensininkai. Bet jie – pagrindinis politikų elektoratas, nes emigrantai nebalsuoja.
Tai – atsakymas, kodėl vengiama pajudinti sustabarėjusią sistemą. Politikai bijo, kad jų sprendimų šie rinkėjai nesupras, o patys nemoka jiems išaiškinti. O greičiausiai ir nenori.
Tačiau blogiausia, kad talentingi žmonės išvyksta ir nebegrįžta. Juk emigracija didelė ir Australijoje, ir Kanadoje, ir kitose valstybėse, tik ten milžiniškas ir imigracijos, arba sugrįžimo, mastas.
Aišku, yra ir gerų pavyzdžių. Pavyzdžiui, sostinės Senamiesčio kavinės Islandijos, Vilniaus gatvėse. Dauguma jų įkurtos arba sugrįžusių lietuvių, arba jų partnerių. Yra ir tokių, kurie dirbo užsienio restoranuose, o dabar juos įkūrė čia.
Jie atsineša naujausias madas, koncepcijas. Pažvelgęs į šią mažą ekosistemą matai, kokia gali būti ekonomikos ateitis.
Jei tokios tendencijos plistų, Lietuva gali labai daug laimėti, nes būsime patrauklūs ir lenkams, rusams, baltarusiams, skandinavams, ne tik Vilniaus ar Lietuvos gyventojams.
– Tačiau valdžia „Sodros“ įmokų „lubų“ ar panašių sprendimų kratosi aiškindama, kad taip tik laimės turtingieji.
– Gal jau laikas atsikvošėti? Turtingi, daug uždirbę žmonės jau seniai nebepriklauso Lietuvos jurisdikcijai, jie išsikelia ten, kur jiems patogiau, – į Kiprą, Didžiąją Britaniją, Šveicariją.
Tos „lubos“ atseit būtų jiems dovana, bet turtingieji tikrai nemoka sau tokių atlyginimų. Tai skirta samdomiems darbuotojams. Ir net ne darbuotojams, o įmonėms, norinčioms Lietuvoje kurti gerai apmokamas darbo vietas.
Kita vertus, ar tai tikrai būtų nepakeliama lengvata? Pati „Sodra“, kurios biudžeto perviršis sieks 300 mln. eurų, apskaičiavo, kad nebemokant mokesčių nuo 5 VMDU įplaukos sumažėtų 90 mln. eurų, o nuo 10 VMDU, kaip siūloma dabar, – vos 15 mln. eurų per metus.
Tačiau tikrai niekas nepradės mokėti po 4–5 tūkstančius eurų vos priėmus įstatymą.
Tai tiesiog būtų ženklas verslui, kuris planuoja savo veiklą daugeliui metų.
Mes norime pritraukti „Tesla“, „Google“, „Microsoft“? Jie investuos bent 15 metų, kad projektas atsipirktų.
O pas mus viskas vyksta pagal politinius ciklus – kas ketverius metus. Kaip tuomet verslui jaustis stabiliam?
Visi kalba apie „Barclays“, o kokia gali būti jo ateitis Lietuvoje? Ši investicija jau atsipirko, dabar jie lieka tik dėl darbuotojų.
Bet gali užsakyti didelį lėktuvą, susodinti geriausius į jį su nešiojamaisiais kompiuteriais ir išskraidinti kitur.
Advokatams perduodi bylą – sutvarkyk, uždaryk kompaniją, štai tau čekis, ir viso gero.
Kapitalas ir žmonės globalioje rinkoje yra labai mobilūs, o judėjimo kryptis – ten, kur pigiau ir geriau.
– Dažniausiai jūs būnate toli nuo Lietuvos, tačiau stengiatės įpiršti valdžiai savo idėjas. Kodėl?
– Todėl, kad man ne vis tiek.
Turėjau galimybių seniai pasikeisti pasą, pilietybę, galėjau gal pamiršti kalbą, bet man to nereikia.
Man asmeniškai ar mano įmonei tų „lubų“ ir nieko panašaus nereikia.
Tačiau bendrauju su investuotojais, kurie lyg ir sutiktų kurtis čia. Ir viskas lyg ir gerai: esame ES ir NATO, turime per kančias įsivestą eurą, įstatymus, spartų internetą. Tačiau yra stabdys – pas mus pernelyg brangu kurti gerai apmokamas darbo vietas.
– Ar nenusvyra rankos matant, kai teikiami pasiūlymai ir vėl lieka neišgirsti?
– Man jos nenusvirs niekada. Tik bijau, kad laiku nepriimdami reikalingų sprendimų ir įstatymų mes vis labiau atsiliksime nuo kaimynų.
Tačiau optimizmo suteikia Airijos pavyzdys. Devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ten buvo slogi nuotaika, ekonomika buvo duobėje. Ir tuomet valdžia ėmėsi radikalių sprendimų.
Airiai turėjo galimybę sumažinti mokesčius, mes tokios neturime, tačiau yra ir kitokių išeičių.
Jie suvokė, kad ateitis yra užsienio investicijos ir didesnė pridėtinė vertė, todėl daugiausia dėmesio skyrė farmacijai, informacinėms technologijoms, pakėlė žemės ūkį. Reikia išanalizuoti, ką jie padarė ir ką galime pritaikyti Lietuvoje.
