– Kas Jus motyvuoja vykti į regionus ir domėtis vietos verslininkų veikla?
– Įdomu vien jau sutikti įvairius žmones skirtinguose Lietuvos kraštuose. Didžiąją savo laiko dalį praleidžiu Vilniuje, o su laida, pavyzdžiui, nuvažiuojame į Mažeikius, mus pasitinka darželio vedėja, kuri puola į glėbį ir sako: „Kaip smagu, kad atvažiavot“. Tai galimybė nuvažiuoti į kitą šalies pusę, ten susitikti visiškai nepažįstamus žmones ir vis tiek pajusti, kad jie tau savi. Visada įdomu pamatyti talentingus, kūrybingus, verslius lietuvius, o jie ir patys dažniausiai noriai dalijasi savo šiluma, todėl motyvacijos rasti nesunku.
– O ar visi sutinka noriai atsiverti? Ir ar nebaisu verslininkams stoti prieš kameras – pirmąkart tai darydami daugelis juk jaučiasi nepatogiai.
– Žinoma, kad yra įvairių žmonių. Buvo ir įmonė, kuriems pasiūlius keletą variantų, kaip įdomiau parodyti jų veiklą, atrėžė, kad niekaip specialiai filmavimui nesiruoš – ką atvažiavę rasim, tą rasim. Bet net ir tada įmanoma prasilaužti, rasti, kaip žmogų užkalbinti, kaip jį parodyti. O didžioji dauguma yra labai pozityvūs ir puikiai supranta, kad pas niurzgiantį, nepatenkintą savininką niekas nenorės eiti.
Būna ir tokių, kuriems mažumėlę baisu, bet įsivažiuojame ir žmonės užsimiršta – nepastebi nei tos kameros, nei to, kad duoda interviu. Akys pradeda degti ir žmogus rodo savo valdas, dalijasi patirtimi. Viena sutiktų verslininkių ir pati papasakojo kažkada svajojusi būti žurnaliste, net neetatine korespondente buvo dirbusi. Jei prie žmogaus prieini, padrąsini ir klausi apie tai, kas jam svarbu, tai jis greitai su šypsena pradeda pasakoti pačius įdomiausius faktus.
– Kokį verslininkų patarimą kitiems girdite dažniausiai?
– Svarbiausi turbūt yra du patarimai. Visų pirma, aiškiai susidėlioti savo mintis: kokia tiksliai tavo idėja, į ką tu orientuojiesi – kas bus tavo klientai ir kuo būsi išskirtinis, kodėl turėtų žmonės rinktis tave. O kai jau žinai atsakymus į šiuos klausimus, reikia tiesiog išdrįsti.
Taip pat verslininkai pataria, kad be galo svarbu savo idėja tikėti. Ir ne tik pirmą dieną, bet ir tada, kai mėnesius ar metus verslui sunkiai sekasi. Juk dažnai sėkmė ateina tik po tam tikro laiko.
– Ar kalbinami žmonės tokie pat skirtingi kaip ir jų verslo projektai?
– Žinoma, kad labai skirtingi. Visur sutiksi įvairių žmonių – tarp verslininkų lygiai taip pat. Vilniuje jie galbūt vienokie, mažesniuose miesteliuose kitokie. Bet juk jie ir patys orientuojasi į skirtingas auditorijas – tai, kas tinka restoranui Vilniuje, nebūtinai tinka Radviliškyje. Vienas galbūt rūpinasi turistais, o kitas, kaip tik, gamina labai tradicinius, lietuviškus patiekalus. Kiekvienam verslui tikriausiai reikia vis kitokio vadovo.
– Kokie didžiausiai iššūkiai laukia Jūsų rengiant laidą „Misija: dirbame sau“?
– Mūsų laidos sumanymas toks, jog kaip laidos vedėja, pati išbandau tai, ką daro, kokiu verslu užsiima pašnekovai. Todėl, pavyzdžiui, kai filmavome vandenlenčių parką, teko pačiai stoti ant vandenlentės. Diena vėsi, vėjuota, saulės nėra, o aš taip bijau šalčio – visą vasarą nebuvau įbridus į vandenį. Tačiau ką – rengiesi kostiumą, lipi ir bandai. Iš manęs juokiasi, jog aš drebu iš baimės, o man tiesiog labai šalta (juokiasi). Prakalbinti žmones – visada smagus iššūkis, bet labiausiai turbūt įsiminė ta diena bent jau man išties šaltame vandenyje.
– O koks įspūdis Jums susidaro iš verslininkų – ar Lietuvoje sukurti verslą lengva?
– Galiu pasakyti tik tai, ką esu girdėjusi iš jų: viskas priklauso nuo idėjos gerumo, nuo pasiryžimo ir nuo patirties. Kartais tą kelią gali gerokai palengvinti – tereikia žinoti galimybes ir būdus pasinaudoti esančiomis Europos Sąjungos investicijų verslui priemonėmis. Man pačiai buvo naujiena, kad yra tiek daug galimybių jaunam verslui.
Kad ir verslumą skatinančios lengvatinės paskolos (red. – „Verslumo skatinimo fondas 2014-2020, finansuojamas iš Europos socialinio fondo“), kurios dažnam iš mano kalbintų pašnekovų tapo rimtu postūmiu nepamesti savo idėjos, ja sekti ir toliau plėtoti. Be to, laidų filmavimo metu konsultavę „Invegos“ (red. – UAB „Investicijų ir verslo garantijos“) ekspertai patikslino, jog turint šią lengvatinę paskolą taip pat galima kompensuoti ir dalį darbo užmokesčio išlaidų (red. – pagal priemonę „Subsidijos verslo pradžiai“). Iš tiesų, dažnai iš regionų verslininkų girdžiu, kad kliūtis yra ne tik darbuotojų trūkumas – didelė finansinė našta jiems yra ir darbuotojų darbo užmokestis.
Tad tokios ES investicijų priemonės, manau, yra labai aktualios – ypač pirmuosius žingsnius žengiantiems. Gal tik ne visi apie jas žino. Visgi jei žmogus rimtai žiūri ir susižino visus kelius, tai verslas, gali ne tik gimti, bet ir sėkmingai augti – pavyzdžių juk netrūksta.
– Ar pačiai nekyla mintis kurti verslą?
– Ką čia gali žinoti...
– Kokiam žiūrovui skirta „Misija: dirbame sau“?
– Pačiam įvairiausiam. Štai dabar ruošiame laidą apie pedagoginį išsilavinimą turinčius žmones, kurie nerado sau mokytojo darbo, tad pradėjo kurti mokymo, sporto ir laisvalaikio priemones darželinukams ar pradinukams. Taip susikūrė darbo vietą, padėjo mokytis savo vaikams, o ir pagelbėjo lavinti kitus mažylius. Taigi toks pavyzdys gali būti įdomus pedagogams – kokių priemonių jie gali rasti, tėvams, norintiems sužinoti, kokių lavinimo žaidimų gali įsigyti mažyliams ir tiems, kurie tik šiuo metu galvoja apie savo verslo kūrimą.
O gal kartais žmogui užteks paprasto įkvėpimo ir padrąsinimo. Kokį gali suteikti kad ir viena išgirsta istorija. Kaip kad radviliškiečių šeima, kadaise iš kaimyno pasiskolinusi 100 litų, iš anytos – šešis įrankių komplektus, ir prašau – jų restoranų verslas klesti.
