Nepaisant to, ūkininkas tiki, jog istoriškai lietuviams svarbiausia grūdinė kultūra yra pasirengusi atgimimui. Tam tereikia kryptingumo ir bendrų pastangų.
Į priekį vedė didelis noras dirbti
V. Raulonis pasakoja ūkininkauti pradėjęs Lietuvai tik atgavus nepriklausomybę, o šeimai – seneliui priklaususias žemes, kurių plotas siekė 8 ha. Per daugiau nei 25 darbo metus ūkis išaugo apie šimtą kartų ir šiuo metu užima 840 ha. Tiesa, kelias iki to buvo sunkus ir ilgas.
„Ūkininkavimo pradžia buvo labai sudėtinga. Neturėjome nei technikos, nei sandėlių, kuriuose galėtume laikyti derlių. Trūko ir paprasčiausių žinių apie tai, kaip vystomas verslas. Darėme viską taip, kaip supratome. Tačiau, ką tikrai turėjome, tai labai didelį norą dirbti. Darėme viską: auginome daržoves, užsiėmėme bitininkyste, laikėme karves. Visgi žinojome, kad anksčiau ar vėliau reikės sukonkretinti savo veiklą, specializuotis“, – dėsto ūkininkas.
Galiausiai Raulonių šeima nusprendė susitelkti į grūdinių kultūrų auginimą. Šiandien jos pasėliuose auga po 100 ha rapsų bei kviečių, 200 ha grikių ir net 400 ha rugių. Šios kultūras pasirinktos neatsitiktinai. Dzūkijos žemė nėra derlinga, tad istoriškai čia visuomet buvo auginami tik pakankamai ištvermingi grūdai.
„Mano valdomos žemės nėra derlingos, žemės našumo rodiklis tesiekia 32 balus. Palyginimui, vidurio ir Šiaurės Lietuvoje šis rodiklis yra 40-50 balų. Tokiose mažai derlingose žemėse gali augti tik mažai dirvožemiui reiklūs augalai, tokie kaip avižos, grikiai, rugiai“, – sako pašnekovas.
Nors ūkis ir didžiulis, šeima jame pajėgia susitvarkyti vos su vienu samdomu darbuotoju. Anot V. Raulonio, šiuolaikinė žemės ūkio technika kompiuterizuota, todėl nebereikia dirbti dulkėse, užtenka stebėti kompiuterio ekraną. Nors jo paties vaikai iš pradžių į ūkininkavimą žiūrėjo kiek įtariai ir prie tėvo prisidėjo neslėpdami abejonių, pamatę pirmuosius savo darbo rezultatus visų jų atsikratė ir pradėjo patys tikėti verslu.
Rugiai – neįvertinta kultūra
Daugiausiai dėmesio V. Raulonis skiria rugių auginimui. Kaip pats teigia, norėtų sakyti, kad šį sprendimą lėmė sentimentai, bet iš tikrųjų tai yra verslas. Visgi žemdirbys pripažįsta, kad nors ši kultūra ir jam, ir istoriškai lietuviams ir yra labai artima, pastaraisiais metais jos populiarumas sumenko.
„Mano manymu, rugių mažėja, nes jie yra superkami tik vietinei rinkai ir pakankamai riboto kiekio įmonių. Pavyzdžiui, kviečiai yra lengviau eksportuojami į užsienio šalis, o štai rugių eksporto apimtys nepalyginamai mažesnės. Nieko keisto. Kur jūs užsienyje matėte ruginę duoną? Ne veltui šis gaminys yra lietuviškumo ženklas. Jis labai retai kur kitur aptinkamas“, – dėsto pašnekovas.
Ūkininkas skaičiuoja, jog pernai Lietuvoje buvo pasėta 32 tūkst. hektarų rugių, o šiemet jau tik 26 tūkst. hektarų, t.y. 6 tūkst. mažiau nei pernai. Ironiška ir tai, kad nepaisant palyginti menkos rugių paklausos, pernai jų vis tiek pritrūko. Lietingo sezono metu derlius buvo sugadintas, o gamintojams teko rugius importuoti iš kaimyninių šalių
„Čia tarsi užburtas ratas. Jei Lietuvos ūkininkams už rugius mokėtų didesnę kainą, tai šie tikrai noriai juos augintų, o miltų nereikėtų vežtis iš užsienio. Visiškai užtektų ir savų. Tuo pačiu būtų skatinama vietinė produkcija ir gamyba. Šiuo metu reaguodami į mažą paklausą, žemdirbiai vengia rugių auginimo, o tai ir sukelia minėtas problemas“, –teigia V. Raulonis.
„Čia tarsi užburtas ratas. Jei Lietuvos ūkininkams už rugius mokėtų didesnę kainą, tai šie tikrai noriai juos augintų, o miltų nereikėtų vežtis iš užsienio. Visiškai užtektų ir savų. Tuo pačiu būtų skatinama vietinė produkcija ir gamyba. Šiuo metu reaguodami į mažą paklausą, žemdirbiai vengia rugių auginimo, o tai ir sukelia minėtas problemas“, –teigia V. Raulonis.
Gelbės lietuviškumo simbolį
Anot ūkininko, šiuo metu Lietuvos žemės ūkiui reikalingiausias kryptingumas. Būtent jo jis labiausiai pasigenda iš šalies valdžios.
„Valstybei labai trūksta ilgalaikės strategijos. Nėra vieno bendro matymo. Iš valstybės pusės nėra pastovumo, viskas nuolat keičiasi. Per trejus metus valdžia išleido visus ES pinigus ir dabar jų visai nebeliko investiciniams projektams, tiesioginėms išmokoms, trūksta paramos nenašioms žemėms. Kažką pakeisti šiandien gali tik individualios iniciatyvos“, – įsitikinęs V. Raulonis.
Ūkinininkas tikisi, kad šią padėtį ištaisyti padės rugpjūtį didžiausio šalies duonos kepėjo „Vilniaus duona“ ir miltų gamintojo „Malsena“ pradėta bendra iniciatyva „Lietuvoje užauginta duona“. Gamintojai įsipareigojo iš specialiai šiam projektui atrinktų ūkininkų, taip pat ir V.Raulonio, supirkti jų užaugintus rugius, taip padrąsindami juos ateityje skirti šiai lietuviškai kultūrai daugiau dėmesio ir prisidėti prie jos išsaugojimo.
„Labai džiaugiuosi, kad kažkas pagaliau suprato, jog būtina gelbėti rugius – vieną iš lietuviškumo simbolių. Tokios iniciatyvos yra naudingos visiems. Vartotojai galės būti tikri, jog ant savo stalo turi duoną, pagamintą iš 100 proc. lietuviškų ruginių miltų, o mes ūkininkai žinosime, kad rugiai tikrai bus supirkti, turėsime darbo bei galimybių užsidirbti ir, svarbiausia, žinosime, kad auginame rugius savo šaliai“, – sako jis.
Kaip ir „Lietuvoje užauginta duona“ iniciatoriai, V. Raulonis tikisi, jog ši iniciatyva padės ne tik palaikyti šalies ūkininkus, kurti naujas darbo vietas, populiarinti tradicinius ruginius gaminius bet ir sudarys sąlygas atgaivinti kai kurias, šiuo metu beveik išnykusias, nebekultivuojamas rugių rūšis.
