Zanavykų krašte, Plokščiuose, esanti Vaiguvos gatvė-upė, kurią maitina šaltiniai, driekiasi gerus 200 metrų. Jokio kito privažiavimo prie namų nėra.
Jei būna didelės liūtys ar pavasarį smarkus polaidis, upė-gatvė trumpam patvinsta. Tuomet kebliau ir namo parsirasti, mat iš vienos pusės – upelis, iš kitos – status skardis.
Kadaise, kai žmonės čia kūrėsi, ūkinius pastatus pastatė visiškai prie upelio, tad nebeliko vietos įprastinei gatvei.
Veža ir malkas, ir šieną
Vingrus Vaiguvos upelis nėra ilgas – vos apie penkis kilometrus.
Kaip pasakojo gidė istorikė Gražina Kazarian, pati gamta pasirūpino tuo, kad gyventojams kelių šimtų metrų upės ruožas taptų gatve: dugnas tvirtas, nusėtas daugybe smulkių tvirtų akmenėlių, tad čia gali prariedėti ir sunkų krovinį gabenanti mašina. Juk gyventojai ūkininkauja, laiko gyvulius, tad jiems tenka atsivežti ir šieno, ir malkų.
Kad išties teko priprasti prie gamtos sudarytų aplinkybių, rodo ir kiemuose stovintys automobiliai.
Slaptos meilės istorija
Ši gatvė-upė susijusi ir su vienu svarbiausių lietuviu Vincu Kudirka.
„Basanavičius tik žadino, o Kudirka kėlė lietuvius. Tad upelis tapo gatve ne tik į kiemus, bet ir į Lietuvos istoriją.
Šito upelio krante gulėjo milžiniškas akmuo riedulys, ant kurio išėjęs pasivaikščioti prisėsdavo V.Kudirka ir ten redaguodavo „Varpą“. Jis čia vaikščiojo ne vienas. Atsivesdavo tautinio atgimimo bendraminčių, vaikščiodavo po šią vieta su intelektualia kompanija.
Užsiropšdavo ant to akmens ir sakydavo: „Mano brolius Žemaitijoje, Kražiuose, caro žandarai niokoja, o aš čia sėdžiu kaip turkų sultonas“, - pasakojo gidė.
Kai 1970 metais Plokščių miestelis šventė savo įkūrimo jubiliejų, buvo sumanyta atrasti tą akmenį, kuris literatūroje taip ir vadinamas - Kudirkos akmeniu. Deja, bet paties akmens surasti nepavyko. Tačiau buvo surastos iš jo padarytas girnos sėmenų aliejui spausti. Dabar tos girnos stovi prie Plokščių mokyklos.
Pasak G.Kazarian, čia kilo netgi istorinių gandų apie V.Kudirką - pasakojama, kad čia V. Kudirka bendravo su suomių rašytoja Maila Talvio, abu juos siejo šilti jausmai.
Priprato prie turistų
Turistų sulaukiančios gatvės gyventojai vis gražina savo aplinką. Tarkim, vienos sodybos šeimininkė dailininkė, kai mama nutarė nebelaikyti gyvulių, nutapė juos ir paveikslus sukabino ant tvarto sienos.
„Sakoma, kad zanavykai šykštūs. Bet mes sakome kitaip: „Aš ne kaži kas, bet jau man ne bile kas“. Jei kaimynas ką padarė, tai ir aš ką nors įdomaus sugalvosiu“, - apie vietos gyventojų norą išsiskirti pasakojo G.Kazarian.
Ypatinga piliakalnio istorija
Vaiguvos upe galima nukeliauti ir į Plokščių piliakalnį. Teks pėsčiomis įveikti kiek daugiau nei puskilometrį.
„Niekam ilgą laiką nešovė į galvą, kodėl apie jį niekas nekalba. Pasirodo, nekalba, mat jis priklausė ne mūsų protėviams, o kryžiuočiams. Jie buvo suplanavę čia įkurti nukariautų baltų žemių sostinę“, - aiškino G.Kazarian.
Kaip pasakojo gidė, 1337 m. piliakalnyje buvo pastatyta pilis, ji pavadinta Bajerburgo pilimi.
Kryžiuočių planai nepatiko kunigaikščiui Gediminui, tad pasiuntė karius ją sunaikinti. 1344 m. kryžiuočiai, kuriems pabodo lietuvių puldinėjimai, sudegino pilį.
„Todėl mūsų istorijoje ši pilis buvo pamiršta. Kaip ir piliakalnis“, – apie Plokščių piliakalnį, prie kurio veda itin tyro vandens upė, pasakojo G.Kazarian.
Upelio vanduo, kaip rodo tyrimas, toks švarus, kad net maistui tinkamas.
„Tačiau nerekomenduoju. O ir kam to reikia, jei šalia šaltinis trykšta, vežkis kiek nori“, - sakė G.Kazarian.
