Vileišių rūmai, kuriuose dabar įsikūręs Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, kadaise buvo vienas įspūdingiausių pastatų Vilniuje, įvertintas net „aukštesne už pirmą“ klase, nes kito rango tokio lygio namams tuometiniai biurokratai tiesiog nesugalvojo.
Dabar šiuos rūmus galima aplankyti kaip vieną iš maršruto, jungiančio 100 istorinių, kultūrinių ir gamtos objektų Lietuvoje, "Keliauk ir pažink" stotelių.
Brolių kraštas
„Dabar Lietuva kartais negražiai vadinama švogerių kraštu, o ankščiau ji buvo tikras brolių kraštas“, - pasakojo Vileišių rūmų gidė, vardindama garsius Lietuvai nusipelniusius brolius. Vieni jų – Vileišiai.
„Už tai, kad daug paprastų ūkininkų vaikų gavo puikų išsilavinimą, netikėtai turime padėkoti Rusijos imperijai“, - sakė gidė.
Pasirodo, carinė Rusija, bijodama lietuvių polinizavimo, stengėsi juos surusinti kiekvienam vaikui, su lietuvių kalbos pažymiu baigusiam gimnaziją, skirdama stipendiją, leidžiančią studijuoti Maskvos arba Peterburgo universitetuose.
Populiariausios čia buvo trys specialybės – gydytojo, teisininko ir inžinieriaus. Vileišių broliai išsirinko visas tris – Jonas Vileišis tapo teisininku ir Nepriklausomybės akto signataru, Antanas Vileišis gydytoju, o Petras Vileišis – inžinieriumi.
Dirbo Lietuvai
Baigęs mokslus Peterburge, P.Vileišis taip pat mokėsi kelių institute, o Belgijoje išmoko dirbti su išskirtine plieno technologija, tad Rusijos imperijoje buvo itin paklausus specialistas.
Rusijoje susikrovęs turtus, 1900 metais P.Vileišis grįžo į Lietuvą ir suprato, kad nori dirbti mūsų šalies labui.
Vyras čia įkūrė metalo apdorojimo verslą, bet didžiąją laiko dalį skyrė įvairiai visuomenei veiklai, susijusiai su lietuvybės puoselėjimu.
„Jo pastangomis buvo sutelkta 12 Vilniaus apaštalų, Vilniuje buvo įteisintos lietuviškos mišios, legalizuotas lietuviškas „Vilniaus žinių“ laikraštukas, kuris ir buvo leidžiamas P.Vileišio lėšomis“, - pasakojo gidė.
Pasistatė išskirtinius rūmus
Vilniuje P.Vileišis pasistatė ir išskirtinius namus – antrų tokių mieste nebuvo. Šalia barokinės Petro ir Povilo bažnyčios, šalia upės ant kalvos, specialiai ją dar šiek tiek pakėlus, iškilo neobarokiniai Vileišio rūmai.
Negailėjo jis pinigų nei medžiagoms, kurių didžioji dalis buvo vežama iš užsienio, nei naujosioms statybos technologijoms.
„Tai nebuvo pirmas pastatas Vilniuje, kuris turėjo vandentiekį, bet jis vienintelis turėjo biologinius kanalizacijos valymo įrenginius. Pastatas net buvo įvertintas aukštesne už pirmą klasę, nes niekam jam neprilygo“, - pasakojo gidė.
Pastate įrengti marmuro laiptai, atskira laiptinė tarnams, pastatytos 28 krosnys – visos skirtingos.
„Krosnis gamino Suomijoje, jie ten turėjo tokią technologiją, su kuria jos gaudavosi tarsi porcelianinės, dėl to buvo mėgiamos prabangiuose namuose“, - teigė gidė.
Ji džiaugėsi, kad Vileišio rūmai puikiai išsilaikė – likęs net originalus parketas: „P.Vileišis namus paliko dukrai, o ji pardavė Ryto draugijai, kuri lenkiškame Vilniuje užsiimė lietuviška veikla. O į sovietmetį šis pastatas žengė kaip literatūros ir tautosakos institutas, tad tam tikra prasme ta lietuvybės idėja čia visuomet buvo gyva“.
Džiaugėsi neilgai
Vis dėlto, savo prabangiais namais P.Vileišis džiaugėsi neilgai. Jau 1908 metais jis buvo priverstas paskelbti bankrotą – visus pinigus paskyrus įvairioms veiklos remti, pats P.Vileišis liko tuščiomis kišenėmis.
Ta, kad vėl užsidirbtų, visuomenininkas išvyko į Rusiją. Darbo čia jis, žinoma, rado, tačiau jam niekada už jį nebuvo sumokėta.
„Prasidėjo neramumai, revoliucijos, ir Rusija P.Vileišiui liko skolinga tūkstančius auksinių rublių. Tie finansiniai nemalonumai paskui P.Vileišio gyvenime taip ir nesibaigė“, - liūdnai kalbėjo gidė.
