Keičia Kėdainių peizažą
Murmanskas, Sacharos dykuma, Pietų Afrikos tyrai. Štai iš kur į Lietuvą plūsta siera ir apatitas – naudingosios iškasenos, kurios Kėdainių „Lifosa“ įmonėje virsta azoto ir fosforo trąšomis, sieros rūgštimi ir kitais „ūkiškais“ cheminiais junginiais.
Ši gamykla – vienintelė Lietuvoje, kuri keičia mūsų šalies peizažą. Prie Kėdainių jos supilti gipso „kalnai“ bado turistams akis ir smaigsto menininkams į širdį kuo įvairiausias kūrybines idėjas.
Tie baltuojantys vaiduokliais yra tarsi gyvi. Mat iš „Lifosa“ teritorijos viena po kito. Prikrautos gipso miltų, į tuos kalnus suka ir suka ratus galingos savivartės. Taip gipsas – trąšų gamybos atlieka – pamažu didina Kėdainių apylinkių aukštį virš jūros lygio. Ir dar ilgai tai darys.
Gipso kalnai, kurių aukštis siekia apie 80 metrų, šiuo metu dunkso maždaug 270 hektarų plote. Neseniai jiems skirta teritorija buvo dar labiau išplėsta – pasirūpinta, kad ateityje šioms sustingstančioms į akmenį gamybos atliekoms nepritrūktų vietos.
Kalnai pilami nuo 1967 metų, ir šiuo metu čia suguldyta apie 43-44 mln. tonų perdirbto gipso.
Lauks slidininkų?
Per pusšimtį įmonės gyvavimo metų būta daugybės bandymų kam nors panaudoti gipsą. Tačiau nė vienas sumanymas dar netapo realybe. 1990-aisiais net buvo suręstas fabrikas statybiniams gipso blokeliams gaminti. Tačiau technologija nepasiteisino.
Būta užuominų ir apie tai, kad žiemą „Kėdainių Alpėse“ bus įrengtos slidinėjimo trasas. Tačiau po kalnus šmirinėja tik lapės, ir iki šiol ant jų dar neužlipo nė vienas slidininkas.
Neiškilo ant šių kalnų ir vėjo jėgainės. Nors vieta joms ir būtų palanki, vis dėlto pastarosioms šis gipsinis pagrindas yra per silpnas.
Vokiečiai buvo užsimoję gipse paieškoti net brangiųjų metalų – aukso, platinos. Net bandė sukurti tam technologiją, tačiau – nusivylė.
Būta sumanymo iš panaudoto gipso gaminti sieros rūgštį, tačiau esamos technologijos tam per brangios. Norėta panaudoti jį tiesiant kelius. Nepavyko. Mat sudrėkintas gipsas sukietėja akimirksniu.
„Kol kas nė vienas projektas nebuvo įgyvendintas. Taigi viską paliekame ateities kartoms. Tikrai bus sugalvota technologijų, ką su šiais kalnais padaryti. Mes gi esame bejėgiai.
Tad netrukus ten, kur gipsas nebepilamas, bus sutvarkyti kalnų kraštai ir palikta tvarkytis gamtai – leidžiama natūraliai užaugti žolei“, – sakė įmonės „Lifosa“ administracijos direktorius Juozas Baniota.
Šis tas apie gamtosaugą
Taigi kasdien ant transporterio, kurio ilgis siekia 8 kilometrus, kai gamykla dirba visu pajėgumu, sukraunama apie 40 tonų gipso.
„Gipsas susidaro apatitą užpylus sieros rūgštimi ir „išėmus“ fosforinę dalį. Tad gipse, kuris pilamas į kalnus, būna išlikę apie apie 1,5 proc. fosforo rūgšties. Ne kaži kiek. Juk „Coca Cola“ gėrime jos yra apie 4 proc., tiesa – maistinės“, – šyptelėjo J.Baniota.
Dėl gamtosaugos, „gipso Alpės“ nuo dirbamos žemės laukų bei aplinkinių vandens telkinių yra atskirtos dviem milžiniškais grioviais. Juose susitelkęs lietaus bei polaidžio vanduo yra sunaudojamas gamybos procese.
„Gipsą mes rūšiuojame. Atskirai yra pilamas gipsas, atsiradęs perdirbant iš Rusijos Murmansko srities atvežtą apatitą, atskirai – iš Pietų Afrikos, Maroko ar kitų šalių.
Savivartės jį pila pagal tam tikrą planą. Suvertus vieną krūva šalia kitos, viršus išlyginamas traktoriumi – suformuojama plokštuma, ir taip pamažu sluoksniuojama“, – aiškino J.Baniota.
Prekybą sutelkė Europoje
Pastaruoju metu „Lifosa“ prekiauja maždaug su 40 pasaulio valstybių.
„Anksčiau trąšos buvo barstomos kone visame pasaulyje. Jos nepasiekdavo tik Antarktidos, Arkties ir Australijos.
Tačiau dabar didžiausią dėmesį sutelkėme į prekybą Europoje. Pastaruosius trejus metus prekiaujame ir su JAV, kurios anksčiau niekur neišveždavo savo žaliavų bei neįsileisdavo jokios produkcijos.
Į Rytus nieko neeksportuojame, išskyrus Kaliningrado sritį“, – sakė J.Baniota.
