Per šimtą studentų iš viso pasaulio netrukus grįš į gimtąsias šalis iš Vilniaus. Čia visą mėnesį Lietuvos edukologijos universitete (LEU) jie mokėsi lietuvių kalbos, pažino kultūrą.
Ne vienas studentas kursus rengusio LEU Lietuvos kalbos ir kultūros centro vadovę 50 metų Vilmą Leonavičienę nustebino prisipažinęs, kad labiausiai patiko Sumuštinių diena, kurios metu atvykėliai gamino savo šalies virtuvės sumuštinius. O jų ragauti susirinko pagyvenę vilniečiai, kurių, svečių žodžiais, šiaip jau gatvėse beveik nepamatysi.
Kalbos kursų dalyviai mokėsi ne sėdėdami auditorijose ir kaldami gramatikos žinias. Jie ėjo į gatves, kalbino praeivius, o geriausia lietuvių kalbos pamoka buvo pokalbiai turguje su prekeiviais.
– Kaip iš viso pasaulio susirinkę kursų dalyviai pažino Vilnių? – pasiteiravo V.Leonavičienės „Sostinė“.
– Stengėmės, kad studentai Vilnių pažintų kitaip negu įprasta. Rengėme interaktyvias užduotis. Jau ne vienus metus pažinčiai su Vilniumi kviečiame į Užupį.
Pirmiausia studentus suskirstome į grupes siekdami, kad kiekvienoje būtų kuo skirtingesnių kultūrų atstovų. Išdalijame žemėlapius, pateikiame užduotis ir studentai bėgioja po miestą kaip per orientavimosi varžybas.
Žinoma, ne greitis svarbiausia. Tarkim, prie teatro „Lėlė“ studentai turi vaidinti, Literatų gatvėje – papasakoti istoriją.
Taip skirtingų kultūrų atstovai būdami kartu atranda Vilnių. Armėno, kazacho, ispano ar italo požiūris, aišku, skirsis, o kartu pasivaikščiojus miesto gatvėmis jiems teko rengti pristatymus, kokį Vilnių jie pamatė.
Pavyzdžiui, viena grupė pasakojo, kaip atrodo Vilniaus kiemai. Kita grupė lankėsi bibliotekose, domėjosi miesto istorija. Žinoma, pasitaikė ir tokių, kurie plaukė paviršiumi. Juk jie – studentai.
– Studentai, aišku, suranda ir pasilinksminimo vietų?
– Taip, po kelionės po Užupį studentai būtinai užsuka į barą „Šnekutis“, kuris jiems palieka didelį įspūdį.
Tai girdėjau ne iš vieno. Kai kurie sakė, kad nenorėjo išeiti.
Paskui studentai atranda kitus šnekučius, nors, žinoma, ne barai svarbiausia. Nueina iki Bernardinų kapinių, grožisi Vilniaus panoramomis.
Studentai – smalsūs ir išradingi žmonės. Ir nepasakojant jie suras tai, kas jiems įdomu.
– Kuri užduotis jiems labiausiai patinka?
– Labai pasisekusi užduotis yra Vinco Kudirkos aikštėje sugiedoti „Tautišką giesmę“.
Prie studentų visada prisideda praeiviai, kuriems su svečiais taip pat smagu sugiedoti himną. Paskui jaunuoliai fotografuojasi, bendrauja.
Patinka ir užduotys Tibeto skvere. Atvykėliams pasakojame, kad Lietuva remia Tibetą, prie Kinijos ambasados vyksta piketai dėl Tibeto nepriklausomybės pripažinimo.
Įdomu iš įvairių pasaulio šalių susirinkusiems studentams klausytis ir apie menininką Joną Meką. Apie kūrėją pasakojame J.Meko skersvėjyje. Kad tokia gatvė yra, net ne visi vilniečiai žino.
– Tai studentai išmoksta gyvą, o ne vadovėlių kalbą?
– Stengiamės, nes vadovėlių kalba beprasmė. To ir studentai siekia, prašydami juos nuvesti į turgų, kur jie galėtų pabendrauti su prekeiviais.
Atvykėliai įsitikinę, kad turguje jie ne tik pramoks kalbos, bet ir geriau pažins miestą.
Patinka kursų dalyviams lankytis ir Jono Basanavičiaus gatvės gėlių turgavietėje.
O studentai iš Vokietijos, Ispanijos, Prancūzijos klausinėjo, kur Vilniuje yra pagyvenusių žmonių. Gimtinėje jie juos pastebi, o čia – ne.
Todėl jie būna laimingi, kai per kursus rengiame Sumuštinių dieną, į kurią susirenka daug vyresnio amžiaus vilniečių. Netikėtas susitikimas būna ir pensininkams: ateina paragauti sumuštinių, o prie stalo sėdi kinė ar ispanė ir kalba lietuviškai.
– Studentai pastebi, kad tokiems žmonėms nelengva gyventi?
– Taip, ne vienas apie tai užsiminė. Todėl panašius į Sumuštinių dieną renginius rengsime ir ateityje, kad studentai galėtų pabendrauti su vyresnio amžiaus žmonėmis.
Per penkiolika metų, kai rengiame kursus, pastebėjau ir džiuginančių pokyčių. Pradžioje studentus mieste teko lydėti, nes susišnekėti angliškai gatvėse jiems paprasčiausiai nepavykdavo.
Dabar atvirkščiai. Štai šiemet viena kursų dalyvė atvyko iš Rusijos, Altajaus krašto. Nors ji turi lietuviškų šaknų, iš pradžių kalbėjo tiktai rusiškai. Mergina skundėsi, kad Vilniuje rusų kalbos jaunimas nebemoka, todėl jautėsi atstumta ir nelaiminga.
Bet taip buvo tik iš pradžių. Vėliau mergina iš Rusijos jau sakė, kad norėtų Vilniuje likti gyventi, nes čia jaučiasi saugi.
Tampa Lietuvos ambasadoriais
LEU lietuvių kalbos ir kultūros vasaros kursai rengiami jau penkiolika metų, o jame esantis Lietuvių kalbos ir kultūros centras šiemet švenčia dešimtmetį.
Šio centro tikslas – vienyti užsieniečius, kurie nori išmokti lietuvių kalbos, pažinti Lietuvą, jos kultūrą, gamtą, istoriją.
Visą rugpjūtį vykusiuose kursuose šiais metais dalyvavo 112 užsieniečių. Į Vilnių jų atvyksta ir iš tolimesnių šalių – Kinijos, Japonijos, JAV, Brazilijos, Pietų Korėjos, Argentinos, Kazachstano, Gruzijos, Azerbaidžano.
Anot V.Leonavičienės, užsieniečiai tampa Lietuvos ambasadoriais savo šalyse: „Tai puiki žinia apie Lietuvą. Vėliau kursų klausytojai grįžta į Lietuvą su šeimomis, draugais, vaikais. Jie nori parodyti ir Vilnių, kuriame išgyveno daug svarbių gyvenimo akimirkų.“
