Tačiau vadovautis etiketėmis nereikėtų, daug smagiau paveikslėlį spalvinti pačiam, todėl į šią kelionę vykome visus stereotipus palikdami už nugaros, atviri naujiems nuotykiams, naujam miestui ir didžiajai Amerikai.
Prireikė ispanų žinių
Pasakoti, ką pamatyti ir kur Niujorke nueiti, – itin svarbu, bet tokią informaciją nesunkiai galima susižvejoti internete neįdedant daug pastangų. Daug įdomiau dalykai, kurių turizmo svetainėse ar knygelėse apie Niujorką nerasi.
Miestas – milžiniškas. Ir tai visai suprantama, juk jame, oficialiais duomenimis, gyvena apie 8,5 mln. žmonių.
Tačiau kaip pasakojo mus lydintis vietinis lietuvis Algimantas, oficialiu gyventojų skaičiumi čia tikėti neverta, mat Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) vieši labai daug imigrantų meksikiečių, kurie dažniausiai į šalį yra atvykę nelegaliai.
„Kai kurie čia atvykę teisėtais būdais, tačiau daugelis čia slapta gyvena tikėdamiesi susikurti geresnį gyvenimą. Atvykę nelegalai čia dirba taksi vairuotojais, viešbučių kambarinėmis, kai kuriose užkandinėse ir panašiai“, – pasakojo Algimantas.
Tačiau labiausiai mus nustebino, kad kai kurie meksikiečiai negeba kalbėti angliškai. Vieną rytą į mūsų viešbučio kambario duris pasibeldusi tvarkytoja bandė mūsų paklausti, kada planuojame palikti kambarį, kad ji galėtų imtis ruošos. Gerai, kad drauge turėjome ispaniškai kalbantį žmogų, kuris, supratęs, ko ši klausia, jai atsakė.
Niujorke ispanų kalbą galėtume vadinti antrąja po anglų kalbos. Reklamos, esančios metro stotelėse, meniu kai kuriose kavinėse – viskas ispaniškai. Pajuokaujame, kad vykstant čia šią kalbą mokėti tiesiog būtina.
Arbatpinigiai – amerikiečių Dievas
Doleriai, doleriai, doleriai. Jų reikia visur ir visiems, kur tik pasisuksi. Žinoma, perdedu, bet čia arbatpinigiai – itin svarbūs. Pamėgink nepalikti arbatpinigių Niujorko taksi vairuotojui, neatseikėk 10—20 proc. pravalgytos sumos padavėjui — pasirodysi tikras šykštuolis.
Jie JAV – ne savanoriškas, bet iš esmės privalomas dalykas, mat kai kurių profesijų žmonės čia gyvena būtent iš „arbatos“, o jų pagrindinis atlyginimas itin menkas. Tarkime, padavėjai kai kuriose valstijose už darbą gauna vos pustrečio dolerio per valandą.
Ir dar vienas patarimas – geriau turėti daugiau smulkiųjų, nes kavinėje gavus sąskaitą galima likti ir be grąžos. Panašiai nutiko ir mums, užsisakę maisto ir neturėję lygiai reikiamos sumos susimokėti, likome be grąžos, nes padavėjas jos mums tiesiog nebeatnešė. Nedidelis praradimas, tačiau jei tai kartotųsi visur – galimai susidarytų nemenka sumelė, o juk kiek arbatpinigių palikti, maloniau nuspręsti pačiam.
Ir dar, mano jau paminėti Niujorko taksi vairuotojai. Jei arbatpinigių, jų manymu, jiems palieki per mažai, jie, žmonės nekuklūs, mielai patys jų paprašo: „O gal dar 5 dolerius?“ – išgirdome.
Turtingieji benamiai
Nors didžioji Amerika dažniau įsivaizduojama kaip gero gyvenimo ir pasiturinčių žmonių šalis – benamių ir išmaldos prašytojų čia netrūksta. Tiesa, tik jie kiek kitokie nei Lietuvoje ar kitose mano matytose šalyse.
Kiek traukiant per dantį juos galima išskirti į tris tipus. Pirmasis – tai daugiausia jauni žmonės, kurie judriose gatvėse išmaldos prašo sėdimąją padėję ant kartono lapo, o ant likusios kartono dalies yra pasirašę žinią, kurią skelbia praeinantiems. Tai gali būti: „Renku pinigus autobusui pas mamą“ arba „Padėkite, auginu mažą brolį, kuris neturi ko valgyti.“
Žinoma, tokie rašteliai suvirpina širdį, tačiau kaip mus iškart perspėjo jau 11 metų čia gyvenantis Algimantas, kai kurie, užuot ėję dirbti normalius darbus, duoną sau užsidirba tiesiog prašydami išmaldos.
Tiesa, teko matyti, kaip viena moteris tokiam benamiui nupirko dešrainį ir gėrimą. Netrukus viskas atsidūrė šiukšliadėžėje.
Antrasis tipas – metro turtuoliai. Šie, kaip galima nesunkiai pastebėti, labiausiai įgudę išmaldos prašytojai. Įlipę į priekinį metro vagoną, jie metro riedant vaikšto iš vieno vagono į kitą ir keleiviams pasakoja savo gyvenimo istorijas.
Viena iš tokių, kiek pamenu, skambėjo maždaug taip: „Iš kalėjimo išėjau vos vakar, neturiu ko valgyti, neturiu kur miegoti ir kuo rengtis, todėl prašau jūsų man padėti, nes kitu atveju aš būsiu priverstas vogti ir taip turėsiu grįžti į kalėjimą.“
Istorijos įtikinamos ir kai kurios - itin panašios. Tačiau labiausiai nustebino jų išvaizda. Jie apsirengę tvarkingai, dažnas apsiavęs firminiais sportbačiais, ant kaklo pasikabinęs firmines ausines, jau nekalbant apie išmaniuosius telefonus.
Ir žinote, amerikiečiai jiems aukoja: deda į kišenę po 5 dolerius, o šie, paėję toliau, atlygį susiskaičiuoja.
Trečiasis tipas – tikrieji benamiai, kurie įsitaisę nuošalesnėse Niujorko gatvėse miega tiesiog prie parduotuvių durų atsinešę visą savo turtą: šilčiausias antklodes ir viską, ko tik gali prireikti.
Stipriesiems gėrimams – specialios parduotuvės
Alkoholiniams gėrimams bei jų pardavimui ir vartojimui JAV skiriamas itin didžiulis dėmesys. Štai, pavyzdžiui, nusprendėme lauktuvėms parsivežti vieną butelaitį stipriojo gėrimo, tačiau niekaip negalėjome rasti, kur jo nusipirkti.
Tik pagalvokite, paprastuose prekybos centruose galima nusipirkti tik silpnųjų gėrimų, tačiau panorus stipresnių prireiks kulniuoti į specialias alkoholio parduotuves, kurios tikrai nelaukia pirkėjų už kiekvieno kampo.
Taip parduotuvės ieškojome keletą dienų, o vėliau radome net keletą. Beieškodami užsukome į keletą paprastų parduotuvių ir pasiteiravome vietinių. Nemeluosiu, jie nuoširdžiai traukė pečiais ir šypsodamiesi sakė nežinantys, kur tokią parduotuvę rasti.
JAV alkoholį vartoti galima tik nuo 21-erių ir kiekvienas kavinėje norintis paragauti vyno ar alaus turėtų būti paruošęs padavėjui parodyti savo asmens dokumentą, o alkoholio nusipirkus parduotuvėje – neštis jį tik nepermatomoje popierinėje pakuotėje.
