Įdomu, ar kas nors bandė bent apytikriai suskaičiuoti, kiek buvo pastatyta paminklų bolševikų vadui V.I.Leninui? Ne tik buvusioje Sovietų Sąjungoje, bet ir „liaudies demokratijos“ ar „SSRS draugiškose“ šalyse?
Susidarytų įspūdinga piramidė, jei pavyktų sukrauti krūvon visas skulptūras – kalimo, drožimo ir lipdymo meno kūrinius, tapusius „didžiojo Lenino“ paminklais daugelio miestų pagrindinėse aikštėse ir skveruose. O jei dar būtų surinktos ir suskaičiuotos visos marmurinės, bronzinės ar medžio statulėlės, bareljefai, biustai, stovėję vos ne kiekvieno kolūkio kontoroje, pridėtume visas atminimo lentas ant pastatų sienų - iš serijos „čia buvo Leninas“ (pamenat, viena iš tokių kabojo ir ant Vilniaus geležinkelio stoties sienos, o kiek jų tebekabo Rusijoje"), susidarytų visas Šatrijos kalnas, o gal ir keli.
Ant namo sienos netoli Maskvos Raudonosios aikštės teko matyti tokią lentelę su užrašu šalia Iljičiaus bareljefo: „Čia gyveno garsi revoliucionierė (vardas,tėvavardis, pavardė). Ją dažnai lankydavo Leninas“.
Pagalvojau: kaži kokius svarbius revoliucijos reikalus jiedu čia aptarinėdavo? Turbūt, susiėmę rankomis, mąstydavo, kaip myriop pasmerkti kuo daugiau „buožių“, „baltagvardiečių“ ir kitokių „kontrų“... Ir jeigu fašisto A.Hitlerio paminklų jau seniai niekur nebeliko, tai to, kurio įsakymais buvo naikinama visa rusų tautos šviesuomenė, pasak poetės „brangus veidas ... po stiklu ... miega nenubundamai“, o jo paminklai tebestovi ne tik Rusijoje ar Baltarusijoje.
Aukcionas sužlugo
Štai Vokietijos žiniasklaida skelbia: praėjusį šeštadienį Potsdame surengtas paminklų iš buvusio Rytų bloko šalių aukcionas patyrė visišką nesėkmę. Net ir pasibaigus aukciono oficialiajai daliai neatsirado nė vieno norinčio įsigyti kolekcininko iš Švabijos prieš ketvirtį mažiaus įsigytų skulptūrų. O juk vien tik už Lenino statulą tikėtasi gauti 150 tūkst. eurų.
Prieš ketvirtį amžiaus daugelis buvusio Rytų bloko šalių miestų uždraudė komunistų paminklus, rašo portalas „welt.de“. Kolekcininkas iš Švabijos anuomet įsigijo keletą ne vieną toną sveriančių kolosų (čia: didžiulių statulų. – Red.) ir dabar norėjo jomis atsikratyti – bet niekas nepanoro pirkti.
Net ir pasibaigus aukcionui neatsirado nė vieno žmogus, kuris pasiūlytų kokią nors kainą už šešias monumentalias paminklines skulptūras iš buvusio socialistinio lagerio šalių. Tad natūralaus akmens apdorojimo įmonei iš Gundelfingeno prie Dunojaus pietų Vokietijos Dilingeno rajone (norėjusiai viešai parduoti skulptūras. – Red.) ši diena buvo nesėkminga.
Įspūdingiausias eksponatas
Įspūdingiausias eksponatas aukcione buvo dvylikos metrų aukščio Lenino statula, kuri Vokietijos demokratinės respublikos (VDR) laikais stovėjo priešais Drezdeno centrinę geležinkelio stotį ir buvo žinoma kaip „Raudonasis stoties viršininkas“ (vok. „Roter Bahnhofsvorsteher“).
Niekas nenori pirkti aukcione diktatorių ir revoliucionierių.
„Buvo šnekama, tačiau niekas nepateikė jokių konkrečių pasiūlymų“, – sakė Potsdamo aukcionistas Frankas Ehlertas. Galbūt, dar neatėjo laikas pardavinėti Rytų bloko šalių paminklinių skulptūrų.
„Šiuo metu savininkas skulptūrų nebenori parduoti. Pažiūrėsime, kas bus po kokių 10–15 metų“, – pridūrė jis.
Paminklui – keturi dešimtmečiai
1974 metų spalio 6 dieną, 25-ųjų VDR įkūrimo metinių išvakarėse, Vienos aikštėje priešais Drezdeno centrinę geležinkelio stotį buvo atidengtas paminklas V.Leninui, o aikštė pavadinta jo vardu.
120 tonų monumentą iš raudonojo Karelijos granito savo dirbtuvėse kūrė Rusijos skulptorius Grigorijus Danilovičius Jastrebeneckis (jam dabar 93 metai).
V.Leninas pavaizduotas kartu su Vokietijos komunistų partijos vadovu Ernstu Thälmannu, laikančiu iškeltą dešinę ranką sugniaužtu kumščiu, ir socialdemokratu Rudolfu Breitscheidu, kalintais ir 1944 metų rugpjūtį nužudytais Buchenvaldo koncentracijos stovykloje.
Po Vokietijos susivienijimo aikštei 1991 metais grąžintas senasis vardas. Tų pačių metų rugsėjo 3 dieną Drezdeno miesto taryba nusprendė pašalinti paminklą iš miesto.
Iš Saksonijos sostinės Lenino paminklas buvo „ištremtas“ 1992 metais: miestas padovanojo jį akmentašiui Josefui Kurzui iš Gundelfingeno prie Dunojaus, mat, šis ketino kažkur netoli Budapešto steigti Grūto parko „brolį“. Bet 1994 metais žmogus mirė, ir sumanymas liko neįgyvendintas.
Nutarė parduoti
Dabar, praėjus bemaž ketvirčiui amžiaus, kai mirė tėvas, sūnūs nusprendė skulptūras parduoti.
Šiųmetiniame aukcione, be V.Lenino skulptūros, buvo siūloma pirkti ir 3,7 m aukščio iš smiltainio ištašytą V.Lenino „žygdarbių“ tęsėjo Stalino statulą (pradinė kaina 58 tūkst. Eur).
Pirkėjai galėjo įsigyti ir 3,5 m aukščio (su postamentu) iš granito iškaltą E. Thälmanno statulą, iki 1992 metų stovėjusią Penigo mieste, Saksonijoje (pradinė kaina 13 tūkst. eurų), ir bronzinį 1,40 m aukščio E. Thälmanno biustą (pradinė kaina 11 tūkst. Eur), ir dviejų tuometinės Čekoslovakijos komunistų partijos veikėjų statulas.
Tai 3,8 m aukščio Antonino Zapotocky'o skulptūra (pradinė kaina 22 tūkst. Eur) ir 3,2 m aukščio Klemento Gottwaldo skulptūra (pradinė kaina 16 tūkst. Eur).
Deja, pasipelnyti iš komunizmo idėjų propaguotojų akmentašio J.Kurzo sūnums nepavyko. Apsivaliusių nuo fašistų palikimo vokiečių nebedomina ir rytinėje šalies dalyje puoselėto „brandaus socializmo“ reliktai . Nepaisant to, kad ten jų dar apstu.
Parengė Leonas Grybauskas
