Kiaulių supirkimo kainos po trejų metų vėl ėmė kilti. Tai pamažu junta ir pirkėjai. Balandį kiauliena dar kainavo tiek pat, kiek ir pernai bei užpernai tuo pat metu – už kilogramą kumpio be kaulo teko mokėti 3,62 euro. Gegužę – 3,78 euro, birželio vidury – 3,79 euro.
Pasaulyje šios mėsos paklausa auga, todėl nieko nuostabaus, kad atsiranda ketinančių investuoti į kiaulininkystę net ir tuo metu, kai kiaulių maras vis dar siaučia.
Perka kiaulių kompleksą
Jei niekas nepakiš kojos, Rokiškio rajone esančio Žiobiškio kiaulių komplekso savininkai netrukus pasikeis. Į jį, priklausantį įmonių grupei „Biovela Group“, nusitaikė ne užsieniečiai, o to paties rajono ūkininkas Ričardas Valiulis.
„Dirbu 860 hektarų žemės, visą ją kasmet užsėju javais. Turiu ir gyvulių skerdyklą, todėl nutariau, kad pats laikas būtų auginti kiaules.
Galiu pats aprūpinti kompleksą pašarais. Kartu būtų kuriama ir didesnė pridėtinė vertė. Juk mano nukulti grūdai, kaip visų kitų ūkininkų, iki šiol kasmet kaip žaliava buvo eksportuojami iš Lietuvos“, – kalbėjo R.Valiulis.
Yra įgijęs patirties
Ūkininko skerdykloje darbai pastaruoju metu buvo šiek tiek prigesę. Įtakos tam padarė ir pridėtinės vertės mokesčio (PVM) pokyčiai, ir gyvulių ligos, ir suledėjusi prekyba su Rusija.
Pavyzdžiui, nuo 2002 metų liepos iki 2008 metų pabaigos Lietuvoje galiojo 5 proc. lengvatinis PVM tarifas šviežiai atšaldytai mėsai. Tuo metu Seimas panaikino lengvatą, o įprastinį 18 proc. PVM tarifą padidino iki 19 proc., 2009-ųjų rugsėjį – dar iki 21 proc. Tuo metu kaimyninėje Lenkijoje PVM mėsai buvo ir yra 5 proc.
„Gamyba ėmė trauktis, kai pakilo PVM ir kai tiekėjams atsivėrė Lenkija. Anksčiau skerdienos užsakovams veždavau du tris reisus kasdien – ir kiaulienos, ir jautienos.
Dabar – daug mažiau. Pagrindiniai jos pirkėjai buvo mėsos perdirbimo įmonės „Agaras“ ir „Biovela Group“. Tiekdavau ją pastarosios bendrovės įmonei Dūkšte ir „Utenos mėsai“, – pasakojo R.Valiulis.
Vis dėlto šis žmogus, pelnęs 2016-ųjų geriausio ūkininko titulą, nėra pesimistas.
„Rizikuoju, imsiu paskolą. Pirksiu ne tik Žiobiškio kompleksą, bet ir jam priklausančią žemę“, – nusprendė žemdirbys.
Maro šleifas nedingo
Rokiškio rajonas, kaip ir gretimos savivaldybės, 2014-aisiais buvo patekęs į III afrikinio kiaulių maro zoną.
Tokioje zonoje kiaulių nereikalaujama išskersti, tačiau biologinės saugos priemonės būtinos. Žiobiškio kompleksas yra vienintelis stambus ūkis, išlikęs Rokiškio rajone, kuriam pavyko nenutraukti veiklos.
„Kiaulienos paklausa didėja, kainos kyla. Už bekono gyvo svorio kilogramą birželį jau buvo mokama 1,37 euro, dabar – dar daugiau“, – kalbėjo R.Valiulis.
Kainas išpūtė kinai
Pasak kiaulininkystės bendrovės „Idavang“ vadovo Sauliaus Leonavičiaus, kiaulienos kainoms įtaką neišvengiamai daro pokyčiai Kinijos rinkoje.
„Europos valstybės, ypač Ispanija, į ją vis daugiau eksportuoja kiaulienos.
Kinai pastaruoju metu ėmė rūpintis ir ekologija, ir aplinkosauga – uždarė daug mažų aplinką teršiančių kiaulidžių ir šiuo metu kiaulių mažai teužsiaugina.
Užtat mėsos paklausa auga, nes gyventojų Kinijoje sparčiai gausėja, didėja vidutinės jų pajamos, o kartu ir kiaulienos vartojimas.
Anksčiau vienam kinui per metus tekdavo 9 kilogramai šios mėsos, pernai – jau 20 kilogramų“, – sakė S.Leonavičius.
Parduoda ir perka
Tačiau tuščios vietos nebūna. Kadangi ispanai yra sudarę jiems palankių sutarčių, į Kiniją išgabena pusę tiek kiaulių skerdienos, kiek pagamina. O patys sau – importuoja.
„Taip ratas ir sukasi. Pavyzdžiui, šiuo metu vidutinė kiaulienos kilogramo kaina Europoje yra apie 1,3 euro, Kinijoje – 2,3 euro.
Šiek tiek kiaulienos kainas Kinijoje padidino ir Brazilijos skandalas. Brazilai daug mėsos gabeno į Kiniją, kol ji, aptikusi taršos, užkirto tam kelią, nes nustatė, kad mėsa apdorota chemikalais.
Lietuvoje kiaulienos trūksta – pusė jos importuojama, bet jau gerokai brangiau. Užtat ir gyvulių supirkimo kaina pastaruoju metu, reaguodama į europinį lygį, ėmė kilti“, – kalbėjo S.Leonavičius.
Tačiau naujų fermų statybai užtvaros yra suręstos gana tvirtos. Neseniai pats Seimas savivaldybėms į rankas įdavė „veto“ ginklą. Nenorėdamos, kad jų teritorijoje atsirastų gyvulininkystės kompleksai, jos pačios tam galės pastoti kelią.
"Todėl gamyba plečiasi tiek, kiek įmanoma tai padaryti, nedidinant pačių fermų. Daugiau gimusių paršelių išgyvena, geri pašarai didina jų prieaugį. Ir tai - viskas, ką įmanoma šioje situacijoje nuveikti", – užsiminė S.Leonavičius.
