Kiekvieną dieną Laura ir tūkstančiai jos kolegų paštininkų išnešioja škotams skirtą karališkąją korespondenciją. Laiškai, laikraščiai ir, žinoma, daugiausia – reklaminės skrajutės.
„Karališkasis paštas šiemet atšventė 500 metų. Aišku, dabar tai jau nebe valdiška, o privati kompanija. Bet vis dėlto tai didelė atsakomybė. Ir svarbūs ne tik laiškai, kurie, sakykime, ateina iš teismo. Svarbūs ir siuntiniai. Pavyzdžiui, siuntinyje gali būti prabangi kamera. Įsivaizduokite, kokia tai suma, ir mes už tai atsakingi. Mes esame labai griežtai tikrinami – pradedant darbą, teikiama užklausa policijai, ar tikrai nėra jokios nusikalstamos veiklos istorijos“, – laidai „Emigrantai“ pasakoja Laura.
Iš skulptūros darbų užsidirbti nebegalėjo
Lietuvoje moteris buvo profesionali skulptorė, tačiau gyvenimas nesusiklostė taip, kaip svajojo, todėl nusprendė vykti į Škotiją.
„Turėjome šeimos kompaniją. Kai prasidėjo krizė, vasarą darbo dar būdavo, ir pinigų šiek tiek, o žiemą absoliučiai nebuvo ką veikti“, – sako iš skulptūros darbų Lietuvoje besivertusi moteris.
Vis dėlto pagrindinė priežastis, kodėl ji emigravo, – ne pinigai, o buvęs vyras. Namie susidėjo krūva problemų, nuolat kildavo pykčių, poros santykiai galiausiai žlugo. Moteris bandė juos lipdyti iš naujo, tačiau buvęs sutuoktinis tam priešinosi, pats nedėjo jokių pastangų. Tada ji ir nutarė, kad metas pakeisti aplinką.
„Aš gal daug metų norėjau skirtis, bet vis ta baimė: ką aš veiksiu, kaip aš viena gyvensiu, aš nesugebėsiu išgyventi, susirasti darbo, išlaikyti buto. [...] Kai išvažiavau pirmus kartus laikinai į Škotiją, atsirado [supratimas] – taip, aš galiu tai padaryti, aš čia lengvai galiu gyventi viena ir būti nepriklausoma“, – prisimena moteris.
Pradėti naują gyvenimą į Škotiją Laura išvyko viena. Lietuvoje ji paliko ne tik buvusį vyrą, bet ir paauglę dukrą bei mamą. Tai pati skaudžiausia tema šiai emigrantei – apie jas ji pagalvoja kiekvieną dieną.
„Iš pradžių neatrodė, kad jau viskas – palieku. Atrodė – čia atvažiuosiu, padirbėsiu, gal bus įmanoma padirbti žiemos metu, o vasarą būti Lietuvoje su šeima. Bet, aišku, tas variantas sunkiai įmanomas. [...] Mama galbūt ilgisi labiausiai. Dukra... Vis dėlto šiais laikais lengva bendrauti, ir jai yra gerai, kad ji turi mamą, kuri gali ją palaikyti. Kai ji atvažiuoja čia, mano banko sąskaita tikrai stipriai patuštėja. Bet ji laiminga. Ji grįžta, ji turi, ko nori“, – pasakoja Laura.
Paklausta, ar nenorėjo dukros atsivežti į Škotiją, moteris atsako: „Niekada nenorėjau jos versti daryti to, ko ji nenori. Jai atrodė, kad čia baisu. Iš kitos pusės – ką ji čia turės? Mane, kuri amžinai dirba, amžinai pavargusi? O ten vis dėlto yra šeima, yra draugų, yra kalba. Aišku, man, kaip mamai, skaudu, kad dukra toli.“
Per porą metų pakilo iki vadybininkės
Gyvenimą Škotijoje daugelis lietuvių pradeda nuo žuvies fabrikų. Tokia buvo ir Lauros pradžia. Ten lengviausia rasti laisvą darbo vietą, o darbdaviai nekelia jokių reikalavimų. Nereikia nei anglų kalbos, nei kokių nors gabumų. Tereikia darbo rankų.
Laura tvirtina, kad daugelis ten dirbančių darbininkų neturi jokių ambicijų, o ji visada norėjusi eiti į priekį.
„Aš visada galbūt turiu didelį atsakomybės jausmą ir norą, kad viskas būtų gerai. Žmonės tai pamato, įvertina ir labai greitai pasiūlo nuo paprasto darbuotojo pereiti į, sakykime, prižiūrėtojo asistento pareigas. [...] Aš per porą metų jau turėjau vadybininkės pareigas“, – pasakoja „Emigrantų“ pašnekovė.
Vis dėlto fabrikai nebuvo šios pagal išsilavinimą profesionalios skulptorės svajonė. Ji norėjo kažko arčiau žmonių, kur reikėtų daug bendrauti, daug vaikščioti.
„Užtruko, kol pasitaikė galimybė gauti šitą darbą“, – sako dabar paštininke dirbanti Laura.
Anot moters, bet kas tokio darbo negauna – vyksta didelė atranka, keliami tam tikri reikalavimai ir daugybė emigrantų lietuvių jų neatitinka: „Labai svarbu atsakingumas, kad saugiai pristatytum. Taip pat fizinės savybės, nes tikrai reikia labai daug sveikatos. Anglų kalbos, nes kaip tu su žmogumi susišnekėsi? Privalai kalbėti angliškai pakankamai gerai.“
Kuo daugiau metų išdirbęs – tuo daugiau atostogų gauni
Paštininko darbą Laura vadina kone amžinu. Jei jau pereini atrankas, jei jau patenki į šią tarnybą, gali būti, kad dirbsi iki pat pensijos. To siekia didžioji dalis Karališkojo pašto darbuotojų.
„Čia, sakyčiau, yra daugiau vyresnių žmonių nei labai jaunų. Nes jauni žmonės gal mažiau atsakomybės turi, truputėlį pritingi. [...] Be to, čia labai verta išdirbti iki pensijos, nes be galo didelės išeitinės. Tai žmonės laikosi įsikibę. Net atostogos – kuo daugiau metų esi išdirbęs, tuo daugiau atostogų gauni“, – aiškina lietuvė.
Jau septynerius metus Škotijoje gyvenanti Laura teigia supratusi, kad čia darbuotojai negali skųstis, kad per sunku ar kad kas nors nepatinka. Darbdavius tai labai erzina, todėl darbuotojai visada šypsosi.
Laura sako, kad pašto tarnyboje imigrantai beveik nedirba, o iš lietuvių jai vienintelei pasisekė čia įsidarbinti.
„Matote, vis dėlto patys škotai su malonumu šį darbą atlieka. Nes kur dažnai dirba imigrantai? Ten, kur nenori dirbti vietiniai. O čia ir jiems pakankamai geras darbas, ne pernelyg purvinas, ne pernelyg sunkus“, – sako Laura.
Taigi Lauros darbo dienos bėga Edinburgo priemiesčio gatvelėse. Čia ją beveik visi pažįsta, todėl pamatę lietuvę škotai puola mojuoti ar net pribėga pasilabinti.
„Darbo laikas priklauso nuo pašto kiekio. Kartais krepšys, kaip, pavyzdžiui, dabar, jau tuščias, o kartais pilnas siuntinių, laiškų, atviručių“, – pasakoja lietuvė.
Kiekviena paštininko darbo diena kitokia. Jau pusantrų metų išnešiojanti siuntas lietuvė aiškina, kad turi savo mėgstamiausias ir nemėgstamiausias savaitės dienas: „Pati geriausia diena yra antradienis. Būna lengva, nes tai yra savaitgalio paštas. Ketvirtadienis, penktadienis – [sunkesnės dienos], žmonės, matyt, pirmadienį labiau mėgsta apsipirkinėti internetu. Manau, kad paštas dabar gyvena iš siuntinių.“
Lengvai bendraujanti lietuvė nešiodama siuntinius išgirsta pačių įvairiausių istorijų, kartais žmonės jai kuo nors skundžiasi, o kartais tiesiog prašo patarimų.
„Aišku, ilgą laiką toje pačioje vietoje dirdama, jau atsimeni žmonių pavardes. Žinai, kas turi šunį, kur reikia atsargiai, kas gali būti namuose. Kiti, sakykime, mėgsta siuntinius, bet jų niekada namie nėra. Ir jau galvoji – jų nebus, gal ir neverta tempti, gal pabelsiu ir parašysiu raštelį, kad atvažiuotų“, – pasakoja lietuvė.
Už kiekvienų durų slepiasi staigmena, niekada negali žinoti, kas nutiks, juokiasi Laura ir prisimena nuotykį su egzotišku gyvūnu.
„[Tai nutiko] viename name su dideliais vartais, kur jau turi pasiskambinti, kad tave įsileistų. Aš taip įbėgu – čia jūsų siuntinys, man jūsų parašiuko reikia. Ir žinote, akies krašteliu matau: kažkas, gal šuo ir taip – aaa, didžiulis vėžlys, tas Galapagų. Jis atėjo, apžiūrėjo mane, apuostė, viskas gerai. Dabar aš netgi laukiu, kad jie siuntinį gautų ir galėčiau aplankyti vėžlį“, – sako moteris.
Per Kalėdas gauna arbatpinigių
Laura tvirtina, kad nešiodama laiškus jaučiasi savo klientų gerbiama ir mylima. Daugumai vietinių ji jau atrodo neatsiejama nuo jų kasdienybės.
„Netgi išlikusi ta tradicija, kad paštininkai per Kalėdas gauna arbatpinigių. Tie, kurie seniau dirba tose pačiose vietovėse, tikrai neblogus arbatpinigius susirenka prieš Kalėdas. Taigi, tai ir sena, ir gerbiama profesija“, – mano lietuvė.
Anot moters, jos klientai žino, kad ji iš Lietuvos, nes visi labai greitai pastebi akcentą. Škotai Lauros dažnai klausinėja apie Lietuvą, teiraujasi apie mūsų šalies aktualijas, domisi ir kultūra.
Po sunkios darbo dienos 39 metų Laura važiuoja atsikvėpti į Škotijos pajūrį. Vaikštinėdama paplūdimiu susirašinėja su Lietuvoje likusia dukra, svajoja apie ateitį.
Kada nusibos gyvenimas emigracijoje, kada grįš pas artimuosius į Lietuvą, paštininkė kol kas negali atsakyti. Pasak Lauros, galbūt kitas žingsnis – susirasti antrąją pusę, o tada jau bus galima ir ką nors konkretaus planuoti: „Stengiuosi tolimų planų nekurti. Ir dėl karjeros dar nežinau. Visada galima kilti karjeros laiptais, galima keisti vietą. Bus matyt. Kol kas labai gerai taip, kaip yra. Tiesiog nebenoriu per daug nervuotis, kaip, ką čia sugalvoti. Šiuo momentu viskas nuostabu, gyvenu šia diena.“
