Rinka – persisotinusi
Lietuvos kaimo turizmo sektoriuje bankrotai – retenybė. Tačiau žmonių, ieškančių jų kurto ir puoselėto verslo pirkėjų, netrūksta. Yra ir naujų tendencijų, liudijančių, kad kaimo turizmui nesvetimi ir konsolidacijos procesai.
Apie prasidedančio turizmo sezono ypatybes – pokalbis su Lietuvos kaimo turizmo asociacijos vadovu Linu Žabaliūnu.
– Šiemet šaltas pavasaris nutolino kaimo turizmo sezono pradžią. Ar suskubs verslininkai atsigriebti? – paklausiau L.Žabaliūno.
– Šis pavasaris išties padarė meškos paslaugą – nėra išankstinių rezervacijų gausos. Pasyvumą juntame ir iš lankytojų srauto, užsukančio į „Atostogos kaime“ interneto svetainę. Tai jaučia ir patys sodybų šeimininkai.
Ir vieni, ir kiti pernai „peršlapo“, nes lietus, prasidėjęs liepą, realiai baigėsi „praėjusią savaitę“ – jis ilgam išbaidė klientus.
Ši patirtis trukdo žmonėms iš anksto planuoti atostogas, o apgyvendinimo paslaugų teikėjams kelia nerimą. Akivaizdu, kad pakilus užsakymų bangai žmonės vargs, ieškodami dar laisvų vietų, o sodybų šeimininkus sprogdins įtampa .
– Latviai laukia poilsiautojų iš Lietuvos, mūsiškiai – latvių. Kaip prisikviesti kuo daugiau kaimynų?
– Mūsų asociacija bendradarbiauja su analogiška latvių organizacija. Kartu rengiame projektą „Atviros dienos kaime“, dalyvavome ir verslo misijoje Latvijoje – supažindinome su galimybėmis ilsėtis, keliauti, žvalgytis mūsų šalyje.
Manau, tai sujudins Latvijos keliautojus – stumtels į mūsų šalį. Karti tai teikia vilties, kad šį turizmo sezoną pavyks išlaikyti nors santūrų bet vis dėlto kokį 2–3 proc. paslaugų augimą.
– Jei užsieniečiui tektų rinktis, kur važiuoti ilsėtis – į Latviją ar Lietuvą, kaip jį prisivilioti?
– Mūsų šalyje yra gerokai daugiau paslaugų teikėjų, didesnė apgyvendinimo infrastruktūra. Bet latvių stiprybė – gamtinio turizmo puoselėjimas.
Kita vertus, jei jau užsienietis „nusileidžia“ kuriame nors Baltijos šalių oro uoste, jis paprastai ir apkeliauja visas tris valstybes. Ne šiaip sau kartu su latviais bei estais kuriame bendrus projektus, turizmo maršrutus.
Su latviais apskritai dirbame išvien, nes turime bendrų maršrutų, kurie driekiasi, pavyzdžiui, pajūriu – link Liepojos ir Venspilio, yra juk ir Daugpilio magistralė, jungianti Latviją su mūsų Aukštaitijos ežerynu.
– Kokių negandų atnešė pernykštis turizmo kaime sezonas? Ir apskritai, ar dar yra vietos šio verslo plėtrai?
– Neteko girdėti apie drastiškus bankrotus. Tačiau tikrai yra parduodančių verslą žmonių.
Tačiau yra ir jauno verslo iniciatyvų – ieškoma verslo nuomai. Tiksliau, jau vykdantys kaimo turizmo verslą žmonės ieško keleto objektų bendram produktui kurti. Jie imasi administravimo ir moka už objekto nuomą. Tai – lyg koncesija, kuriai šiuo metu gana palanki situacija.
Daugėja verslo kaime savininkų, kurie arba pavargo, arba solidus amžius jau trukdo tolimesnei verslo plėtrai. Jų sukurtų sodybų bei paslaugų vertė dažniausiai siekia ne vieną milijoną eurų, o viskam parduoti nėra galimybių. Tad verslo nuoma – neprasta išeitis.
Vis dėlto sektorius jau yra perpildytas. Lietuvoje yra 655 sodybos, ir 14 tūkst. apgyvendinimo vietų. Pernai jos iš viso sulaukė apie 320 tūkst. poilsiautojų, o augimas siekė 5 proc.
Vietos gyventojų mažėja. Negelbsti ir tai, kad dalis emigrantų grįžta pailsėti ar šeimos šventėms, nes ir jiems paslaugų reikia vasarą. Vietos poilsiautojų stygius labiausia kirto pavasario ir rudens periodui. Tai ir yra labiausiai juntama emigracijos pasekmė.
– Ar turizmo kaime populiarumui nepakiša kojos sunkiai pasiekiamos informacinės technologijos?
– Visa informacija apie paslaugas turi būti randama ir elektroninėje erdvėje. Bet kaimo versle nemaža dalis – pagyvenę žmonės. Jie kuria nerealius produktus, bet elektroninių užsakymų valdymas jiems – nemenkas iššūkis.
Tačiau interneto technologijos ir komunikacijos kaimo versle – tai, ko būtina mokytis.
Paslaugų daug, bet rinkodaros – maža
Žydrė Gavelienė
Lietuvos turizmo rūmų prezidentė, „Estravel Vilnius“ vadovė
„Nėra bendros valstybės strategijos, kaip plėtoti turizmą kaime. Šiuo metu ją kuria patys verslininkai bei Lietuvos kaimo turizmo asociacija. Bet to – per maža.
Jei būtų sutarta, kad Lietuva – agroturizmo arba sveikatinimo šalis, atsivytų šį verslą didesnė sėkmė. Reikėtų sutarti, kokia galėtų būti kaimo turizmo specifika tam tikruose regionuose. Pavyzdžiui, pajūrio regione galėtų būti sutelktos sveikatinimo paslaugos.
Kol to nėra, kaimo turizmo sodyboms sunku parduoti paslaugas ne tik savaitgaliams, bet ir laikui. Apskritai tušti darbadieniai – tai ne tik kaimo turizmo sodybų, bet ir miestų didžiųjų viešbučių problema, primesta sezoniškumo. Tačiau ją galima įveikti pasitelkus ir rinkodarą, ir paslaugų turinį.
Deja, turizmo rinkodara už Lietuvos ribų smarkiai raišuoja. Tikrai ne lietuviai turistai sodybose turėtų poilsiauti kiaurą savaitę. Tam reikia prisikviesti užsieniečių. Apskritai neįmanoma verslui kaime išgyventi viliantis, kad patys lietuviai jam bus dosnūs. Juk dauguma trokšta per atostogas pakeisti aplinką.
Todėl pats geriausias taikinys – kaimyninių šalių turistai. Bet be valstybės pagalbos šio rūpesčio vieni verslininkai neįveiks.“
