Nereikia stebėtis tokia dienotvarke, nes kalbame apie 1965-uosius, kai daugelis ištekėjusių amerikiečių, net ir gavusių puikų išsilavinimą, didžiąją laiko dalį skiria darbams namuose.
Tai aišku iš daugybės apklausų, kurios buvo atliktos anuo metu.
Per pastarąją pusę amžiaus išsilavinusių moterų gyvenimas išsivysčiusiose šalyse tapo radikaliai kitoks. Štai, tarkime, JAV moterys maisto ruošimui ir tvarkymuisi kasdien skiria 45 minutes. Beje, vyrai šiems darbams teskiria 15 minučių per dieną.
Ačiū pusfabrikačiams
Už tokių pokyčių stovi pramonės sumanymas gaminti pusfabrikačius. Už juos turime būti dėkingi bakteriologei Betty Cronin, kuri 1954 m. sugalvojo, kaip pasiekti, kad visiems kurio nors patiekalo ingredientams paruošti reiktų vienodai laiko. Įsivaizduokite: į tą pačią aliuminio dėžutę įdėta kalakutienos, bulvių, daržovių ir padažo ir visa tai ruošiama kartu.
Betty dirbo maisto kombinate. Karo metais čia pagaminta produkcija būdavo siunčiama į frontą, o karui pasibaigus reikėjo sugalvoti ką nors, kuo būtų galima užpildyti tuštumą, atsiradusią pasibaigus karinėms sutartims.
Suprantama, pusfabrikačiai buvo nedidelė dalis fundamentalių pokyčių, kuriuos ištvėrė maisto ruošimas. Daug įtakos turėjo plačiai paplitusios šaldymo kameros, mikrobangų krosnelės, konservantų naudojimas ir konvejerinė maisto gamyba.
Nesapnuoti pokyčiai
Tačiau ir šis bastionas griuvo. Namų virėjo funkcijos vis dažniau būdavo perleidžiamos restoranams ir maisto kombinatams, gaminantiems jau paruoštą vartoti maistą ir pusfabrikačius.
Atsiradusi maisto gamyba fabrikuose lėmė ir tektoninius lūžius šiuolaikinėje ekonomikoje. Pasikeitė tai, kiek ir kaip leidžiame pinigus maistui. Pavyzdžiui, amerikiečių šeimos palaipsniui ėmė vis labiau išlaidauti maitinimuisi ne namie, o tinklinėse greito maisto įstaigose, įprastuose restoranuose, vis dažniau pirkdavo jau paruoštus sumuštinius ir kitokius užkandžius.
Septintajame dešimtmetyje tik ketvirtadalis visų maistui leidžiamų pinigų buvo skirti maitinimuisi namuose.
Padėtis JAV į priešingą pasikeitė tik 2015 m. Britai daugiau lėšų maistui namuose nei maitinimuisi ne namie ėmė leisti bent dešimtmečiu anksčiau. Tačiau net ir ruošdami maistą namie mes vis dažniau pirmenybę teikiame bent iš dalies apdirbtiems produktams tikėdamiesi taip sutaupyti laiko: perkame jau supjaustytus ir sumaišytus salotų lapus, tarkuotą sūrį, jau paruoštus padažus, išdarinėtas ir nupeštas vištas...
Kiekvienas naujas maisto pramonės pasiūlymas ankstesnėms kartoms greičiausiai atrodytų paikas. Tačiau daugelis mūsų niekada gyvenime nepešė vištos, o mūsų vaikai, gali būti, niekada nebus pjaustę salotų.
Visa tai taupo labai daug laiko.
Ekonomistė Valerie Ramey išstudijavo 1920-1960 m. laikotarpio statistiką ir pastebėjo, kad per šį laikotarpį, kalbant apie išlaidas maisto ruošimui praktiškai niekas nepasikeitė. Penkis dešimtmečius moterys, nepaisant to, jos buvo ūkininkės ar advokatės, darbams namuose skyrė tiek pat laiko.
Citrinos gaiva
Ir tik septintajame dešimtmetyje padėtis ėmė mainytis.
Populiaru sakyti, jog prie moterų emancipacijos stipriai prisidėjo skalbimo mašina. Sunku nesutikti, jog būtent šis buities prietaisas kur kas akivaizdžiau liudija apie progresą nei maisto ruošimas. Juolab, kad visi aplinkui ėmė kvepėti šviežia citrina.
Tačiau, kaip bebūtų keista, skalbimo mašina taupė ne tiek jau daug laiko vien dėlto, kad anksčiau žmonės ne tiek dažnai ir skalbdavo. Anais laikais, kai išskalbti kelis rūbus tekdavo sugaišti pusdienį, žmonės turėdavo keičiamas apykakles, o ant rankovių užsitraukdavo specialius rankogalius.
Kalbant apie maisto ruošą kompromisų būti negalėjo. Ir dar: skalbimo mašinos netaupė tiek laiko, kiek jau paruošti pietūs vien dėl to, kad žmonės buvo linkę truputį prasčiau kvepėti, tačiau badauti – jokiu būdu.
Vis siaurėjančios kelnės
Tačiau ne namie ruošti pietūs turi šalutinį poveikį.
Tarp praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio ir šio amžiaus antrojo dešimtmečio išsivysčiusiose šalyse nuo nutukimo kenčiančių žmonių skaičius augo proporcingai parduodamam jau paruoštu vartoti maistui. To, kaip tvirtina specialistai, niekaip negalima laikyti tik sutapimu.
Kalorijų vertė per pastarąjį dešimtmetį stipriai krito – vertinant tiek iš finansų, tiek ir sugaišto laiko atžvilgiu.
Pavyzdžiui, bulvė. Amerikiečiai šią daržovę valgo jau keli šimtmečiai, tačiau iki pat Antrojo pasaulinio karo bulves dažniausiai virdavo, iš jų gamindavo piurė ar apkepdavo. Juk tam, kad bulves galėtum kepti, nepakakdavo jų tiesiog nuskusti – reikėdavo dar ir smulkiai supjaustyti.
Šiandien šiame fronte viskas paprasčiau: bulves skuta ir šiaudeliais supjausto, iškepa bei supakuoja fabrikuose, o namie ar greito maisto įstaigose jas tereikia atšildyti ar suberti į karštą aliejų.
Tarp 1977-ųjų ir 1995-ųjų bulvių suvartojimas JAV išaugo trečdaliu. Įdomu tai, jog šį šuolį lėmė būtent keptos bulvės.
Tai neturėtų itin stebinti. Juk bulvių traškučius – iškeptus, padruskintus, prisotintus aromatizatorių, supakuotus traškiuose maišeliuose – parduotuvių lentynose galima laikyti ištisus mėnesius.
Tuo pačiu periodu JAV gyventojų suvartojamų kalorijų skaičius padidėjo 10 procentų. Taip nutiko ne dėl to, kad imta valgyti kaloringesnį maistą, o todėl, kad žmonės pradėjo užkandžiauti tarp pagrindinių maitinimųsi. Suprantama, pramonės pagamintais užkandžiais.
Elgsenos psichologijos specialistai teigia, kad juo ilgiau ir kruopščiau dėliojame meniu, tuo įvairesnis ir sveikesnis būna mūsų suvartojamas maistas. O ūmus impulsas šio to užkąsti nuveda prie greito ir nekontroliuojamo „blogųjų“ kalorijų suvartojimo.
