Miestelis, kuriame, jei tiki, gali ieškoti ir stebuklų, ir sveikatos

„Daujėnai? Ak, tai čia tas kaimas, kuriame kepama gardžioji duona?“ – taip dabar jums atsakytų kone visi šalies gyventojai, paklausti apie Pasvalio rajone esantį miestelį.

Senieji gyventojai iškart jums rėžtų, kad nieko garsesnio už Daujėnų Sekmines nėra ir negali būti. Miestelyje nuo senų laikų vyksta legendiniai Sekminių atlaidai, jie ir dabar sutraukia daugybę žmonių.

O kur dar stebuklingų galių turinti Jėzaus Nazariečio statula bažnyčioje ir šaltinis prie jos, kaip pasakojama, išgydydavęs sunkiausius ligonius?

Anksčiau prie statulos ir šio šaltinio plūsdavo pėsti ir ratuoti, šliauždavo keliais – kad tik pasveiktų.

Dabar jau seniai to nebėra. „O gaila! – šaiposi šmaikštuoliai. – Tai bent turistų privažiuotų!“

Kiti gi atitaria, kad Daujėnų duona – patys geriausi vaistai, visus išgydo.

Daujėniškiai išties dažnai pasvarsto, kad jų vėliavą ir herbą reikėtų papildyti ir duonos kepaliuku.

Juk būtent duonos kepyklą nepriklausomybės pradžioje įkūrusi verslininkė Vitalija Stankevičienė daug nusipelnė garsindama miestelio vardą.

Daujėnų duona yra labai vertinama dėl natūralaus kepimo būdo, tradicijų saugojimo, ji net pateko į Europos Sąjungoje saugomų produktų sąrašą.

Miestelio herbe šiuo metu yra pavaizduota karieta, ienos ir apyniai. Jie simbolizuoja nuo senų laikų garsius Sekminių atlaidus ir gardų alų. Anuomet į Sekmines žmonės suvažiuodavo arklių vežimais, karietomis. Apyniai yra alaus simbolis.

Daujėnai istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėti 1544 metais, taigi jie jau artėja prie 500 metų jubiliejaus.

Kaip pamena Daujėnų šviesuoliai – 86-erių Stanislovas ir 83 metų Emilija Majauskai, miestelis per atlaidus būdavo tiesiog sausakimšas. Klausyklos išpažintims atlikti stovėdavo net šventoriuje. Atvykėliai nuomodavosi lovas nakvynei pas daujėniškius, nes dvi dienas netversi nesudėjęs bluosto.

Nuvargdavo žmonės kelionėje. Kai kurie gretimų kaimų gyventojai į Daujėnus net keliais ateidavo. E.Majauskienė yra mačiusi ne vieną maldininką kruvinais keliais. Važiuotieji, kad būtų daugiau vietos vežimams ir karietoms statyti, ienas pakeldavo aukštyn.

S.Majauskas darydavo alų, kaip ir visi pasvaliečiai. Jo kaimynai, pažįstami žinojo, kad vyras labai nusimintų, jeigu „po visam“ (po atlaidų) neužsuktų pas jį paragauti jo miežinio. Tad ir neliūdindavo aludario.

Pašnekovas tikina, kad jo jaunystės laikais vyrai skaniuoju gėrimu su laipsniais nepiktnaudžiaudavo, o moteriškės tik nuo dainavimo išdžiūvusias burnas suvilgydavo.

Iki šiol į Sekminių atlaidus Daujėnuose suplaukia daug žmonių ne tik iš Pasvalio, bet ir kraštiečiai iš visos šalies.

Pradėti vasarą ir kartu švęsti šventosios Dvasios nužengimo į žemę, augalijos prabudimo šventę, visiems yra labai smagu.

Daujėnų seniūnas Vladas Vitkauskas pasakojo, kad šis kraštas Lietuvai padovanojo daug iškilių žmonių.

Iš netoli Daujėnų esančio Trajoniškio kaimo kilęs Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas. Jis dažnai lankosi Daujėnuose – čia palaidoti jo tėvai.

Gyventojai su pagarba kalba apie Daujėnuose klebonu tarnavusį ir žydus gelbėjusį Feliksą Ereminą. Jam po mirties buvo suteiktas Pasaulio teisuolio vardas ir Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus apdovanojimas.

Daujėniečiai didžiuojasi dviem Kizniais. Literatas, visuomenininkas Jonas Kiznis –laisvos dvasios intelektualas dirbo įvairiuose Amerikos lietuvių kultūros baruose.

Technikos mokslų daktaras ir verslininkas, bendrovės „Lietpak“ vadovas Pranas Kiznis atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Vilniaus pakraštyje pastatė didžiausią pakuočių gamyklą Baltijos šalyse. Verslininkas finansavo Pasvalio rajono Daujėnų bažnyčios renovacijos darbus. Už mecenavimą jam padėką drauge su apaštaliniu palaiminimu perdavė pats popiežius Pranciškus.

Kalbama, kad Daujėnų šaltinis Šventabala ir Švč. Jėzaus Vardo bažnyčioje stovinti aprengta Jėzaus Nazariečio statula turi stebuklingų galių – išgydo sergančiuosius. Kad Šventasis tikrai išklauso maldas ir padeda, liudija ant sienos sukabintos votos – juvelyrinės širdys, rankos, kojos.

Daujėnų Švč. Jėzaus vardo bažnyčiai, pastatytai kapinėse, jau 215 metų. Nors pastatyta ant kalno, iki renovacijos ji skendo vandenyje, kuris sunkėsi per pamatus. Bažnyčios sienos drėko ir pelijo. Šventovei grėsė sugriūti. Renovacijos metu ji moderniomis ir brangiai atsiėjusiomis priemonėmis buvo izoliuota nuo drėgmės, įrengtas vandeniui leidžiantis nubėgti drenažas.

Daujėnų seniūnas Vladas Vitkauskas miestelio svečių dėmesį atkreipia į šventoriuje augančią išskirtinę liepą.

25,5 metro medžio apimtis storiausioje vietoje net 5,6 metro. Keturių metrų aukštyje kamienas šakojasi į du. Liepa, kurios amžius nežinomas, įtraukta į Valstybės saugomų botaninių gamtos paveldo objektų sąrašą.

Majauskai pasakojo, kad šalia bažnyčios esanti Šventabala seniau atrodė visai kitaip. Nebuvo nei šulinio, nei laiptelių, nei plytelių. Tiesiog telkšojo bala, kurioje žmonės plovė žaizdotas rankas ir kojas, iš jos sėmėsi vandenį į buteliukus vidaus ligoms gydyti.

„Dabar bemat koks užkratas paplistų, o tada nieko. Ne tik neužsikrėsdavo vienas nuo kito, bet ir savas ligas išsigydydavo“, – kalbėjo E.Majauskienė.

Pasak jos vyro, A.Smetonos laikais, bene 1938 metais, buvo susirūpinta infekcijų grėsme ir iškastas šulinys.

Užtat sovietiniais metais jis buvo užverstas, užridentas akmuo, privežta smėlio, kad nė žymės šventos vietos neliktų. Vis dėlto žmonės ateidavo į šią vietą pasimelsti, pasiimdavo po saują smėlio.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę vėl buvo pastatytas šulinys, teritorija gražiai sutvarkyta ir aptverta. Nutarta atgaivinti ir vadinamąją balą. S.Majauskas su kaimynais čiupo kastuvus ir ėmė kasti toje vietoje, kur kadaise ji buvo. Besidarbuodami vyrai pajuto, kad kastuvai sminga tarsi į medį. Pasirausę giliau jie atkasė kelias labai senas lentas, akivaizdžiai, kažkokio statinio.

„Šioje vietoje kadaise iš tiesų galėjo stovėti koplyčia, legenda apie Šventabalą taip pasakoja“, – mano S.Majauskas.

O ji byloja, kad šalia Šventabalos stovėjo Jėzaus Nazariečio statula, netoliese buvusi ir koplyčia. Kitos parapijos gyventojai sumanydavo statulą išsivežti, bet ji vis sugrįždavo atgal, o koplyčia tiesiog nuskendusi.

Statula iš Daujėnų neiškeliavo, dabar stovi bažnyčioje.

Dėl stebuklų Daujėnuose – dar ne viskas.

Kairiajame per Daujėnus tekančio Orijos upelio krante, Barklainų kaimo pakraštyje, yra mineralizuoto vandens šaltinis. Jo vanduo aštraus specifinio sieros vandenilio kvapo, nemalonaus skonio, bet labai skaidrus. Šaltinio vandens temperatūra vasarą ir žiemą būna apie 6–8 laipsnius.

Kai kas tikėjo, kad ir šis vanduo gydo.

Tačiau Daujėnų pagrindinės mokyklos istorijos mokytojas Juozas Beniulis tai neigia. Ištyrus vandens savybes paaiškėjo, kad jis neturėjo jokių gydomųjų savybių. Taigi gerti užspaudus nosį jo neverta.

Istorikas pasakojo, kad Daujėnuose būta nemažo pilkapyno, kuris buvo tyrinėtas 1970 metais. Radiniai jame byloja, kad žmonės čia gyveno jau 3–4 amžiais. Dabar pilkapyno jau nebėra. Jis atsidūrė žvyro karjero teritorijoje ir jo likučiai sunaikinti. Sovietmečiu iškasti žvyro karjerai eksploatuojami iki šiol.

J.Beniulis rodo nuotrauką su ežeru viduryje miško. Pasirodo, tai ne ežeras, o Vatkų kaimo įdubala, esanti keli kilometrai nuo Daujėnų. Manoma, kad smegduobė atsivėrė apie 1912 metus. Į ją sukrito didžiuliai medžiai, virš vandens liko kyšoti tik jų viršūnės.

Vatkų kaimas išnyko dar prieš smegduobei atsirandant. Kaimiečiai vogdavę pono mišką, šis labai pyko. Netekęs kantrybės jis iškėlė visus gyventojus į laukus, davė po valaką žemės. Taip atsirado Valakų kaimas, gyvuojantis ir dabar.

Mokslo pasaulyje Daujėnų kraštą garsino vyrai Baginskų pavarde. Žemės ūkio mokslų daktaras Bronius Baginskas išleido daug vadovėlių, parašė mokslinių straipsnių įvairiomis žemės ūkio srities temomis. Jo brolis, veterinaras, mokslų daktaras Vladas Baginskas pelnė pripažinimą už išrastus preparatus, paspartinusius gyvulių ir paukščių augimą.

Iš Daujėnų krašto kilęs mokslų daktaras Antanas Vyčas specializavosi linininkystės srityje. A.Vyčas vadovavo Upytės bandymų stočiai Panevėžio rajone, ji tapo mokslinės linininkystės centru Lietuvoje. Tai buvo vienintelis linų selekcininkas šalyje. Mokslininkas išvedė linų veislę 'Vaižgantas', kuri Lietuvoje labai paplito ir davė labai gerus derlius.

Tarp lankytinų krašto vietovių minima ir netoli Daujėnų esanti profesoriaus, agronomo, 15 knygų ir daugiau kaip 200 mokslo populiarinimo straipsnių apie žemės ūkį autoriaus Antano Vadopalo sodyba. Pasakojama, kad anksčiau ši sodyba buvo viena gražiausių tame krašte. Dabar joje gyvena kiti žmonės.

Lietuvių dailės istorijoje ryškų pėdsaką paliko iš šių Daujėnų apylinkių kilęs dailininkas grafikas Petras Rauduvė.

Daujėnų apylinkės Baluškų kaime stovi paminklas iš čia kilusiems prieškario lakūnams Jonui ir Juozui Pyragiams. Jonas Pyragius buvo karininkas ir žymus sklandytojas, daug prisidėjęs kuriant lietuvišką sklandymo mokyklą, pasiekęs ne vieną sportinės aviacijos rekordą. Likimas jį nuvedė į Australiją, kur jis ir mirė.

Jo jaunesnysis brolis Juozas skraidė naikintuvais. Pasakojama, kad 1936 metų birželio 13-ąją, švenčiant prezidento Antano Smetonos vardadienį, jam ir dar vienam lakūnui buvo patikėta atlikti sudėtingą triuką naikintuvais. Pasirodymo metu naikintuvai iš priešingų pusių turėjo nusitaikyti į vieną tašką virš žiūrovų galvų kuo arčiau priartėdami vienas prie kito, po to kuo stačiau ir kuo didesniu garsu kilti į viršų. Norėta padaryti įspūdį žiūrovams.

Tačiau pasirodymas taip ir neįvyko, nes per treniruotę žuvo J.Pyragio partneris. Pats J.Pyragis emigravo į Kanadą.

S.Majauskui vaikystėje į atmintį įstrigo stipruolis kalvis, pavarde Žilys. Pasak jo, šį labai didelį, stambų ir stiprų vyrą žmonės samdydavo padėti nudirbti įvairių ūkio darbų.

S.Majauskui pažįstamas pasakojo, kad kartą, kai jis dar buvo kokių 14 metų, patyrė kalvio rūstybę. Vaikis stebėjo, kaip kalvis dirba ir nesusilaikė nenusikvatojęs, kai šis plika ranka pagriebė dar karštą geležį. Supykęs kalvis milžiniškomis replėmis sugriebė berniuką už liemens ir švystelėjo per tvorą į bulvių lauką.

Stipruolis kalvis iš akmens darydavo paminklus. Išmušdavo juose skylę, įstatydavo metalinį kryžių.

S.Majauskui jau suaugusiam teko su dar penkiais vyrais vieną tokį jo paminklą įkelti į mašiną ir pervežti į kitą vietą. O kalvis jį vienas buvo ratais atvežęs į kapus.

E.Majauskienė sakė, kad anuomet vyrai, nors ir ne visi pasižymėjo tokia jėga kaip kalvis, bet lepšiai nebuvo, daug ir sunkiai dirbo. Jos sutuoktinis gali paliudyti, kaip triūsdavo iki devinto prakaito. Moterims irgi nebuvo kada rankų sudėjus sėdėti.

Majauskai mena, kad sunkiausia buvo kolūkyje, ypač iš pradžių. Žmonės dirbo, o atlyginimo negaudavo. Ir šitaip 8 metus.

„Būdavo, sušaukia ataskaitinį susirinkimą. Kalba, kalba, o galiausiai praneša, kad ir šiemet negalės pinigų išmokėti. Bet, sako, neišsiskirstykit, kiną rodysim“, – juokiasi prisiminę sovietinius laikus vyras ir žmona.

Pasak E.Majauskienės, nors daujėniškiai bei aplinkinių kaimų gyventojai ir vargo, bet nebuvo paniurėliai. Susėdę poilsio tuoj dainą užtraukdavo.

„Jeigu dabar žmonėms reiktų tiek nugarą lenkti, nė vieno Lietuvoje nebeliktų, visi išsilakstytų“, – mano S.Majauskas.

Sutuoktiniai sako, kad sovietiniais metais jie nesislapstydami ėjo į bažnyčią. Ko jiems, paprastiems darbininkams, bijoti? Šiltos vietos ir taip neturi. Moteris net 50 metų giedojo bažnyčios chore. Dabar tradiciją tęsia jos anūkas, vienturtės dukters sūnus.

Garbaus amžiaus daujėniškis, visą gyvenimą vairavęs sunkvežimį, išsitaria, kad prie vairo jam yra tekę pabūti ir pribuvėju. S.Majauskas tarnavo Ukrainoje, ten ir išmoko vairuoti sunkiasvorę mašiną.

Vieną vakarą grįžus iš reiso karininkas jam liepė nuvežti jauną merginą į ligoninę. Lietuvis nė nenumanė, kad keleivė laukiasi. Buvo žiema, 14 laipsnių šalčio, o ji vilkėjo plonu paltuku, buvo pasiėmusi nedidelį užtiesalą. Bevažiuojant laukais merginai prasidėjo sąrėmiai.

Tačiau kareivis vis dar nenutuokė, kas vyksta.

„Aš tais laikais nieko apie moters kūną nežinojau. Todėl pamatęs ją gimdant kabinoje taip išsigandau, kad sustabdęs mašiną ir šokdamas iš jos iškritau lauk“, – pamena S.Majauskas.

Ukrainietei pradėjus maldauti pagalbos, S.Majauskas sukaupė visą drąsą, grįžo atgal į kabiną ir priėmė vaikelį. Lietuvis nusivilko viršutinius drabužius ir aprengė jais gimdyvę, susupo kūdikį.

S.Majauskas motiną su vaiku ketino gabenti į ligoninę, tačiau šioji liepė grįžti atgal į dalinį, esą nebėra reikalo pas medikus skubėti.

Keli kilometrai nuo Daujėnų, pakeliui į Galinių kaimą, buvusiame Petraičių kaime, stūkso 4,5 metro ilgio, 3 metrų pločio ir 2,5 metro aukščio akmuo. Milžino apimtis didžiausioje vietoje – 15,5 metro.

Seniūnas pasakojo, kad šis galiūnas anksčiau gulėjo vietos gyventojų Petraičių viensėdyje, prie jaujos, giliai įsmigęs į žemę. Paviršiuje matėsi tik jo viršūnė, bet ir ant jos užlipti nebuvo lengva. Sovietmečiu šuo akmeniu susidomėjo melioratoriai. Ilgai aplink jį kasė žemę, kol pamatė visą jo dydį. Tada penkiais traktoriais pavilko jį link naujo kelio ir paliko. Vėliau gyventojai pareikalavo grąžinti jį atgal ir savo pasiekė.

V.Vitkauskas pamena, kad į Daujėnų akmenį sovietiniais laikais kėsinosi ir akmenskaldžiai – mėgino jį sprogdinti ir skaldyti, bet veltui – galiūnas nepasidavė. Dabar Petraičių akmuo traukia turistus.