„Trisdešimt metų tampau vandenį iš kolonėlės į butą trečiame aukšte. Ir nieko, gyvenu. O prisijungti prie centralizuoto vandentiekio man, pensininkei, per brangu. Ir prasmės nematau“, – sakė 72 metų Dzūkų gatvės gyventoja Valė Šilovskaja, nutempusi 15 litrų talpos vandens kibirą į mansardinį medinio daugiabučio aukštą.
Vilniuje yra keli šimtai vandens kolonėlių, daugelio vadinamų hidrantais.
Iš kolonėlių gyvybės syvus sunkia senųjų sostinės rajonų – Naujininkų, Rasų, Markučių, Šnipiškių – gyventojai. Šiuose anaiptol ne miesto pakraščių rajonuose nemažai namų, kurie neprijungti prie centralizuoto vandentiekio ir kanalizacijos.
Su skalbiniais – pas seserį
„Vilniaus vandenys“ vykdo ambicingą projektą, pagal kurį kaimietiškos buities likučių mediniuose sostinės kvartaluose neturėtų likti.
Iki 2019 metų numatyta nutiesti prisijungimo prie vandentiekio ir kanalizacijos trasas tose vietose. Tačiau atsivesti vamzdžius nuo trasos iki namų, pasirūpinti vandentiekio ir kanalizacijos įranga – kriauklėmis, voniomis, klozetais – turi patys gyventojai.
Specialistų skaičiavimu, tai kainuotų per 2 tūkst. eurų. Vieniems tokia suma juokinga, kitiems – priešingai, net akyse neregėta.
Kita vertus, prie vandens kolonėlių įpratusiems vilniečiams civilizacija nelabai ir reikalinga.
Naujininkuose 30 metų gyvenanti V.Šilovskaja dėl centralizuoto vandentiekio nebuvimo didelių nepatogumų nejaučia.
„Anksčiau, kai skalbdavausi, vargas buvo. Dabar skalbinius vežu pas seserį į jos butą Karoliniškėse, ten kiekvieną šeštadienį išsimaudau vonioje.
O atsinešti vandens nuo kolonėlės iki buto – nesunku. Jei reikia didesnio kiekio, Dzūkų gatvėje yra pakankamai vyrų, kurie už eurą visą šulinį užneštų“, – šmaikštavo pensininkė.
Ir šuo kariamas pripranta
Daugiausia vandens kolonėlių sostinės centro zonoje yra Šnipiškėse, legendiniame Šanchajuje.
Keli žingsniai nuo šiuolaikiškų dangoraižių (taip pat ir savivaldybės rūmų) Konstitucijos prospekte – Krokuvos, Lvovo, Daugėliškių, Veprių gatvių medinės lūšnos, duobėti žvyrkeliai.
Sostinės centrinės dalies gyventojai, kaip ir jų protėviai iš kaimo, atlikti gamtinių reikalų vaikšto į medines būdeles.
Vandenį semia iš kolonėlių. Jo pasisemti atėjo ir Krokuvos gatvėje esančio išskirtinio, prie paveldo priklausančio, vienintelio Šnipiškėse rąstinio namo gyventoja 59 metų Rūta.
Inteligentiška moteris liūdnai juokavo, kad ir šuo kariamas pripranta. Asketiškos buities sąlygomis ji gyvena jau 20 metų.
Rūta sakė netikinti, kad Šnipiškėse įrengtos vandentiekio ir kanalizacijos trasos išspręstų visas šio vargano miesto rajono problemas.
Netilptų vandentiekio įranga
„Esmė ne du tūkstančiai eurų. Tokią sumą gal sutaupyčiau. Tačiau gyvenu mansardiniame aukšte, buto plotas mažas, ten fiziškai neįmanoma įrengti vandentiekio įrangos.
Tokių butų Šnipiškėse – daugybė. Postringaudami apie vandentiekio plėtrą savivaldybės ponai apie tai nepagalvojo“, – kritiškai kalbėjo Krokuvos gatvės gyventoja.
Rūta sakė, kad daugiausia vargo būna žiemą, kai per šalčius tenka tampyti vandens kibirus ir naudotis lauko tualetu.
Iš tiesų nuo nepriklausomybės atkūrimo turbūt nebuvo nė vieno sostinės mero, kuris nebūtų kūręs didingų „Šnipiškių ubagyno“ pavertimo klestinčiu kvartalu projektų.
Ikikriziniais laikais čia net mįslingų gaisrų pašvaistės švytėjo. Bet niekas iš esmės nepasikeitė.
Darbų imasi ir savarankiškai
Žinoma, Šanchajuje gyvena ne vien varguoliai.
Verslūs vietiniai nelaukia, kol jais pasirūpins „Vilniaus vandenys“, patys imasi iniciatyvos pagerinti buitį.
Šią savaitę iš priklausomybės nuo vandens kolonėlės išsivadavo vienas namo Giedraičių gatvėje savininkas.
Žmogus, suderinęs projektą, prisijungė prie kolonėlės vamzdžio, savo ruožtu prijungto prie esamos vandentiekio sistemos.
Bet ne visose Šnipiškių gatvėse yra tokių galimybių, todėl daugelis šio rajono vilniečių laukia naujų trasų. Kiek iš jų bus pajėgių savo lėšomis prijungti savo namus prie vamzdynų, kol kas nežinia.
Vandens kokybė kas dieną kontroliuojama
Antanas Bubnelis
Bendrovės „Vilniaus vandenys“ Komunikacijos skyriaus vadovas
„Vilniuje „Vilniaus vandenys“ prižiūri 467 vandens kolonėlių tinklą. Daugiausia šių kolonėlių įrengta Šnipiškių, Markučių, Rasų, Liepkalnio mikrorajonuose, Dzūkų gatvėje.
Vandens kolonėlių skaičius Vilniuje nuolat mažėja. Šiemet „Vilniaus vandenys“ planuoja demontuoti maždaug 50 vandens kolonėlių, panašia sparta jų skaičių planuojama mažinti ir ateityje.
2017–2019 metais vandentiekio ir nuotekų tinklai bus plečiami Šnipiškių, Visorių, Naujininkų rajonuose, taip pat sodininkų bendrijose Antakalnio rajone, Naujojoje Vilniuje, kitose miesto vietose.
Vandens kolonėlės istoriškai atsirado tose miesto vietose, kuriose prieš daugelį dešimtmečių būdavo nuspręsta neįrengti centralizuotų nuotekų tinklų, o į rajoną būdavo atvedamas tik vandentiekis.
Buvo vadovaujamasi logika, kad jei namuose nėra galimybių išpilti nuotekų, nebus galimybių ir atsukti vandens čiaupo. Todėl vandenį miestiečiams tekdavo atsinešti iš lauko.
Vanduo į kolonėles atiteka iš tų pačių 40–180 metrų gylio gręžinių ir tokios pat geros kokybės, kaip ir į visų likusių vilniečių namus.
Jose tiekiamas vanduo lygiai taip pat stebimas bendrovės geriamojo vandens laboratorijoje. Čia kasdien atliekami mikrobiologiniai, fizikiniai ir cheminiai geriamojo vandens tyrimai.
Už vandenį kolonėlių naudotojai moka tokiu pat principu, kaip ir visi kiti klientai, – pagal skaitiklius.
Kolonėlėse, kur skaitikliai nėra įrengti, mokama pagal vidutines vandens suvartojimo normas vienam klientui.
Nuo 2017 m. vasario 1 dienos „Vilniaus vandenų“ prižiūrimoje teritorijoje vidutinis suvartojamo geriamojo vandens kiekis vienam gyventojui per mėnesį yra 1,78 kubinio metro.“
