Pieno supirkimo kainos pradėjo kilti prieš keletą mėnesių, tačiau pastaruoju metu jos – kaip įbestos. Grūdus ūkininkai praėjusiais metais pardavinėjo 47 procentais pigiau nei pastarųjų 5 metų vidurkis.
„Kiek teko kalbėti su kolegomis iš užsienio, visi pripažįsta, kad geriausi žemės ūkio metai – jau praeityje. O bent iki 2020-ųjų jokių geresnių prognozių neregėti. Ne tik pas mus, bet ir visame pasaulyje“, – neslėpė Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas.
Skaičiai – gana niūrūs
Žemdirbių negali paguosti ir statistikai. Tiesa, žemės ūkio produkcijos supirkimo kainos šių metų sausį, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, gyvulių ir gyvulininkystės produktų kainos buvo 18,6 proc., augalininkystės produktų – 3,9 proc. didesnės.
Sausį už pieno toną vidutiniškai buvo mokama per 303 eurus, o tai net 34,4 proc. daugiau nei prieš metus.
Vis dėlto bendri rezultatai nekokie. Išankstiniais Statistikos departamento duomenimis, praėjusiais metais žemės ūkio produkcijos bendra vertė (gamintojų kainomis) siekė beveik 2,132 mlrd. eurų. Tai kur kas mažiau nei 2015-aisiais (2,407 mlrd.), o ką ir kalbėti apie 2012 metus (2,57 mlrd.).
Mažėja ir atskirų sektorių pajamos. Antai augalininkystės produkcijos pernai buvo pagaminta 1,323 mlrd. eurų vertės, nors dar užpernai šios šakos ūkių pajamos siekė per 1,588 mlrd., o rekordiniais 2012-aisiais – net 1,65 mlrd. eurų.
Karvių, kiaulių ar avių augintojų piniginės irgi suplonėjo: gyvulininkyste besiverčiančių ūkių pernykštė produkcijos vertė vos persirito per 800 mln. eurų, nors 2013 metais buvo priartėjusi prie milijardo – 988,3 mln. eurų.
Išeitis – mišrūs ūkiai
J.Talmanto teigimu, perspektyvos kol kas yra niūrokos. Juolab kad Lietuvos ūkininkams tenka konkuruoti su kolegomis iš Vakarų, kurie gauna net iki trijų kartų didesnes ES išmokas. „Jau dabar 80 procentų mūsų ūkininkų dirba be pelno, o bankams paskolas reikia grąžinti laiku“, – aiškino sąjungos vadovas.
Kaip galimą išeitį jis siūlė steigti kuo daugiau mišrių ūkių. Šiuo metu iš hektaro Lietuvoje nukuliamų javų net 2,3 tonos yra eksportuojama, o tai yra penktas rodiklis visoje ES. Juos perdirbus šalyje arba panaudojus pašarams ir užauginus gyvulių pridėtinė vertė būtų kur kas didesnė.
„Dabar Lietuvoje iš vieno hektaro gaunamos pajamos siekia 760 eurų, o, pavyzdžiui, Olandijoje – apie 5,5 tūkstančio eurų. Ir dėl išmokų skirtumų, ir dėl to, kad ten yra mišrūs ūkiai.
Tačiau pas mus juos steigti labai sudėtinga. Kai ūkininkas sumano statyti ar plėsti fermas, jo laukia gausybė kliūčių, tenka užtrukti apie trejus metus. Jei mes tokių ūkių neremsime ir nesudarysime sąlygų jiems plėstis, viso sektoriaus ateitis gali būti labai niūri“, – įspėjo J.Talmantas.
Juolab kad tiek pieno, tiek mėsos kainos pastaruoju metu neauga. Grūdininkams, kurių pajamos jau smarkiai nukrito, prošvaisčių irgi ne itin daug, nes smarkiai galvą kelia augintojai Ukrainoje (ten šio verslo ėmėsi amerikiečiai ir prancūzai) bei Rusijoje.
Viso sektoriaus variklis
Būtent todėl mišrūs ūkiai gali tapti viso sektoriaus varikliu, nes jie skatina ir susijusių verslų plėtrą. Vienas tokių – žemės ūkio technikos tiekimas ir priežiūra.
Gali pasirodyti, kad kombainai ar traktoriai reikalingiausi tiems, kurie augina javus, tačiau yra nevisiškai taip.
„Gyvulininkyste besiverčiantiems ūkiams į techniką reikia investuoti daugiausia iš visų, nes jie turi užsiimti ir augalininkyste: tenka auginti pašarus, dažnai sėjami ir rapsai kaip pajamų šaltinis sumažėjus įplaukoms, pavyzdžiui, iš pieno. Taip elgiasi kiekvienas gyvulius auginantis stambesnis ūkis. Iš esmės jis ir yra mišrus.
Todėl tokių ūkių investicijos į žemės ūkio techniką yra didesnės nei besiverčiančių vien augalininkyste. Ką reiškia, pavyzdžiui, vien robotizuota melžimo technika fermose“, – aiškino Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos generalinis direktorius Jonas Sviderskis.
Techniką toliau perka
Nepaisant prastokų prognozių, žemdirbiai jau rengiasi sėjai ir kitiems pavasario darbams. Todėl ir žemės ūkio technikos tiekėjams atėjo metas sukrusti. Jų nuomone, šiais metais turėtų išaugti mažos ir vidutinės galios traktorių, pašarų ruošimo technikos ir gyvulininkystės įrangos paklausa.
Vienos žemės ūkio technikos ir įrangos tiekimo ir priežiūros lyderių – bendrovės „Biržų žemtiekimas“ – pardavimų vadovo Jurijaus Čaikino teigimu, pastaraisiais metais Lietuvos ūkininkai linkę investuoti vis daugiau ir renkasi vis aukštesnės klasės traktorius, kombainus, prikabinamąją techniką, gyvulininkystės ir kitokią įrangą. Į tai turi atsižvelgti ir patys tiekėjai – investuoti tiek į modernesnės technikos tiekimą, tiek į šios technikos priežiūrą.
„Kai ūkiai turi galimybę pasinaudoti bendra ES ir šalies parama, paprastai jie stengiasi daugiau investuoti į modernesnes gamybos priemones. Nieko stebėtina, kad perkama šiuolaikiškiausia technika, nes ji ir efektyvesnė, ir našesnė, o kalbant apie savaeiges mašinas – ir švaresnė ekologijos požiūriu. Todėl naudotų mašinų rinkai tenka vis mažiau dėmesio“, – pasakojo įmonės atstovas.
„Biržų žemtiekimas“ ankstesniais metais kartais net negalėjo patenkinti visos paklausos. Mat nuo 2016-ųjų pradžios traktoriams, kombainams ir kitoms savaeigėms mašinoms, kurių variklio galia viršijo 130 kilovatų, o nuo spalio – ir ne tokioms galingoms įsigaliojo griežtesni taršos reikalavimai.
Apskritai praėję metai buvo neprasti, nes prasidėjo Kaimo plėtros programos antrasis etapas, ūkininkų, ypač auginančių javus, lūkesčiai buvo geri dėl tinkamų produkcijos supirkimo kainų. Todėl, pritaikius lanksčias atsiskaitymo sąlygas, žemdirbiai tikrai negailėjo investicijų savo technikos parkams atnaujinti.
Paprastai jiems svarbiausias yra tinkamas kainos ir kokybės santykis, tačiau pasirinkimą lemia ir patikima garantinė bei pogarantinė priežiūra, ir sustyguota detalių tiekimo sistema. Parduoti mašiną yra viena, tačiau svarbiausia, kad ūkininko darbas nesustotų susidėvėjus vienai ar kitai detalei“, – pasakojo „Biržų žemtiekimo“ atstovas.
Senienų – vis mažiau
Stambesniuose šalies ūkiuose ar žemės ūkio bendrovėse apsilankiusiems žemdirbiams iš kitų šalių dažnai krinta į akis nauji traktoriai, kombainai, įvairūs padargai ir kita technika bei įranga.
Kartais net pasvarstoma, kad pagal jos lygį lietuviai pranoksta ir Vakarų valstybių žemdirbius, kuriems kol kas negali prilygti, pavyzdžiui, pagal gaunamas ES išmokas.
Pasak Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos generalinio direktoriaus J.Sviderskio, toks įspūdis nėra apgaulingas.
Kadaise naudotus „Belorus“ traktorius ar net nuo sovietmečio paveldėtus agregatus jau pakeitė šiuolaikinė vakarietiška technika.
„Tam padėjo ES ir šalies parama: iš pradžių – SAPARD, BPD parama, paskui – pirmasis, o dabar jau ir antrasis Kaimo plėtros programos etapas. Techniką mūsų žemdirbiai perka tokią, kokia yra ant prekystalio, kokią siūlo jos tiekėjai.
O pasiūla pas mus tikrai atitinka visas šiuolaikines tendencijas. Nėra ko stebėtis, jei modernus ūkis perka naujausią įrangą, tegul ir nepigią. Juk, kaip sakoma, vargšas moka du kartus“, – svarstė J.Sviderskis.
