Gimstamumas sumažėjo dvigubai
Demografijos specialistai pastebi, kad žmonių ir toliau mažės, ypač darbingo amžiaus. Pasak Vytauto Didžiojo universiteto Demografinių tyrimų centro mokslininko profesoriaus D. Jasiulionio, tendencijos tikrai nėra šviesios.
„Nuo 2000 m. vidutiniškai per metus gimsta 30 tūkst. vaikų. Nuo 1990 m. per metus dar gimdavo 60 tūkst. vaikų. Vadinasi, į darbo rinką ateis atitinkamai du kartus mažiau žmonių. Visos prognozės rodo, kad pagal įvairius scenarijus jau po 20–30 metų darbingų gyventojų turėsime beveik dvigubai mažiau, nei turime. Dabar jų – 2 mln. Po 20–30 metų bus tik milijonas darbingo amžiaus žmonių, kurie turės išlaikyti senyvo amžiaus žmones ir mokėti mokesčius, iš kurių vėliau bus mokamos pensijos. Tokios prognozės“, – tvirtina D. Jasiulionis.
Nors su panašia problema susiduria dauguma Vakarų pasaulio valstybių, Lietuva turi ir dar vieną ypač neraminantį bruožą. Pirmiausia, tai demografinių pokyčių mastai ir nelygybė.
„Visos problemos koncentruojasi tam tikruose visuomenės sluoksniuose, kurie žemyn tempia visos šalies demografinius vidurkius. Žinoma, svarbi teritorinė diferenciacija. Matome Vilnių bei kelis kitus sėkmingus miestus ir didžiulius demografinio nuosmukio tempus likusioje šalies dalyje. Viena iš vilčių – turime augantį demografinį avangardą, ypač tai būdinga jaunesnėms kartoms – žmonės su aukštuoju išsilavinimu, turintys šiuolaikinių žinių ir įgūdžių“, – sako D. Jasiulionis.
Jo aiškinimu, apie 30 proc. Lietuvos gyventojų duoda vilčių, kad jaunoji karta gali paskatinti labiau subalansuotą visuomenės raidą.
Mažėti turi ne tik gyventojų, bet ir įstaigų
Ką reiškia nuolatinis gyventojų mažėjimas? Po 20–30 metų turėsime kur kas mažiau gyventojų, bet ar šis mažėjimas begalinis? Ar geometrinė progresija gali iššaukti nulinį gyventojų skaičių? Tai reikštų išnykimą.
„Pagal įvairius scenarijus 2100 m. Lietuvoje vis dėlto bus 2 mln. gyventojų. Iš jų – maždaug milijonas bus darbo jėgos. Aišku, kad visi neišvažiuos“, – teigia D. Jasiulionis.
Ne nulis, bet oho – 2100 m. 2 mln. gyventojų. Tai reiškia, kad, jeigu tokios niūrios prognozės pasitvirtins, per daugiau kaip 80 metų neteksime apie 800 tūkst. gyventojų. Tai Vilnius ir Kaunas kartu sudėjus.
Tad pamąstykime apie tokią realybę – jeigu nepavyks susigrąžinti emigrantų, o Lietuva dar „nukraujuos“, kaip tam ruoštis? Būti maža valstybe nėra didelis minuso ženklas, jeigu ji tokia buvo visada. Tačiau mums, pasak ekspertų, reikia modeliuoti alternatyvų valstybės gyvenimą.
„Verslai tai daro nuolat. Pas juos nėra tokių proginių sumanymų. Pavyzdžiui, ir dabar prekybos centrai mato, kad gyventojų skaičius mažėja, nes lojalumo kortelės būna nepanaudotos pusę metų ir daugiau. Tai reiškia, kad žmogus emigravo. Kai mažėja pardavimai, jie tuos signalus gauna iš karto ir į juos reaguoja. Kavinės irgi pastebi, kad nebeateina buvę klientai. Jie reaguoja greitai ir lanksčiai“, – pastebi ekonomistė R. Vainienė.
Jos teigimu, didžiausias iššūkis – ar valdžia sugebės prisitaikyti prie sumažėjusio gyventojų skaičiaus: „Tai reiškia, kad ir mokyklų, ir darželių, ir poliklinikų, ir lovų ligoninėse reikia mažiau. Įvairių pašalpos programų gali reikėti mažiau, bet nebūtinai. „Sodrą“ reikia perskaičiuoti, peržaisti, visiškai perkalibruoti, nes mokesčių mokėtojų yra mažiau, o pensijų gavėjų (tikriausiai ne pensininkai išvažiuos) lieka tas pats skaičius“, – aiškina R. Vainienė.
Didžiausias iššūkis – pergrupuoti pajėgas
Pasak R. Vainienės, valstybė turi visus pajėgumus elgtis ir modeliuoti ateitį kaip verslas, tai reiškia, kad ji turi galimybių planuoti. Bet ką mes matome dabar?
„Į šiuos signalus valdžia sureaguoja pavėluotai, kai būna nutekėję daug vandens, o pasekmės – akivaizdžios. Jeigu versle priimami nuoseklūs sprendimai, tai valdžioje jie vykdomi „laiptais“. Ką dabar daro valdžia, reaguodama į gyventojų skaičiaus mažėjimą? Kelia mokesčius. Jie sako – mes manome, kad mums reikia tiek pat išlaidų, valstybės, savivaldybės, sveikatos draudimo, socialinio draudimo išlaikymui, dėl to jūs likę susimeskite dar daugiau, kad mes išlaikytume lygiai tokį patį valdžios mechanizmą“, – atkreipia dėmesį R. Vainienė.
Jos teigimu, galima pradėti pokyčius vykdyti nuo didžiųjų paslaugų teikėjų, bet baigti reikėtų tais pačiais valstybės tarnautojais, kurių skaičius, nors gyventojų šalyje ir mažėja, nekinta proporcingai.
Didžiausias iššūkis, pasak ekonomistės, – pergrupuoti pajėgas. Negalima leisti, kad viskas ir toliau vyktų tokiu tempu. O jeigu taip nenutiks? Ar valstybė nepatirs nuostolių? Kaip reikėtų suprasti signalus?
„Viešas sektorius labai ilgai ignoruoja signalus. Labai ilgai nesiima kažko daryti. Po to, kai jau imasi, tie pakeitimai būna radikalūs. Mano galva, kiekviena sritis, kiekvienos srities atsakingi pareigūnai, ministrai, sričių kuratoriai, savivaldybės (labai svarbu, nes būtent regionuose mažėja gyventojų) turi sukurti išankstinio perspėjimo sistemas, įdiegti saugiklius, kad nebūtų sureaguota per vėlai“, – tvirtina R. Vainienė.
Jos aiškinimu, jeigu gyventojų skaičius kurioje nors savivaldybėje sumažėjo 5 tūkst. gyventojų, o savivaldybė nieko nedaro, tai jau yra blogai: „Su kiekvienu [išvykusiu gyventoju] jie turėtų reaguoti, turėtų įsijungti prisitaikymo sistema, kuri pertvarkytų socialines paslaugas, reaguodama į sumažėjusį gyventojų skaičių. Bet tai visiškai nedaroma – sumažėjo tai sumažėjo, o viskas kaip buvo, taip ir lieka: tie patys kvadratiniai metrai, tie patys darbuotojai ir tie patys pinigai. Va, kur yra bėda.“
Valdymo sistema leidžia ignoruoti gyventojų skaičiaus mažėjimą
Tam, kad išspręstum minėtą bėdą, tereikia atsakingo planavimo. Viskas atrodo elementaru. Pasak demografijos eksperto D. Jasiulionio, problema slypi ne tik skaičiaus pokytyje, bet ir gyventojų struktūros persiformavime. Kaip ir kitos valstybės, Lietuva neišvengs visuomenės senėjimo.
„Vokietijoje jau tenka stebėti labai didelę plėtrą tokių nekilnojamo turto objektų, kurie skirti būtent senyvo amžiaus žmonėms. Viename name gali būti integruotos įvairios paslaugos šiems žmonėms. Svarbiausias politinis momentas – pensinis amžius ir jo didinimas. [...] Vakarų šalyse didėja ir vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė. Atsižvelgiant į tai iš tikrųjų turi būti organizuojamos paslaugos ir suteikiama galimybė žmonėms, kurie gali ir nori tęsti savo profesinę karjerą. Galbūt jie tai darytų nepilnu etatu, galbūt atlikdami nuotolinį darbą, bet šiuos žmones būtina įtraukti į ekonomiką“, – tikina D. Jasiulionis.
Tai vienas iš įmanomų sprendimų pakeisti požiūrį ir ekonomiką įgalinti taip, kad infrastruktūra, paslaugos ir viešasis sektorius atitiktų realybę. Kaip pastebi ekonomistė R. Vainienė, kol kas vis dar kuriamos iliuzijos. Tokios, kurios galimai apgauna gyventojus ir suformuoja iškreiptų veidrodžių valstybę.
„Savivaldybių finansavimo sistema sukurta taip, kad ignoruotų gyventojų skaičiaus mažėjimą. Jeigu kurioje nors savivaldybėje sumažėja gyventojų skaičius ir dėl to sumažėja gaunamos gyventojų pajamų mokesčio įplaukos, iš karto kitos savivaldybės (būtent Vilnius) finansuoja, išlaiko visas tas savivaldybes, kuriose gyventojų skaičius mažėja“, – aiškina R. Vainienė.
Pasak ekonomistės, sistema sukurta taip, kad būtų kompensuoti, išlyginti gyventojų skaičiaus skirtumai, ir jų nematytų ne tik savivaldybės, bet ir nejaustų patys gyventojai: „Pagal dabartinę sistemą, jeigu visa Lietuva susikeltų gyventi į Vilnių, tai Vilnius vis tiek išlaikytų tuščias savivaldybes – tokia sistema. Savivaldybės visiškai nepritaikytos, nelanksčios, nereaguojančios į pasikeitimus.“
Patarimų, ką ir kaip reikėtų daryti ir kas tai turėtų atlikti – daug. Ar Lietuva po 2020-ųjų vis dar bandys nostalgiškai laikytis nebeįgyvendinamų planų, ar susitaikys su gyventojų mažėjimu, visuomenės senėjimu, darbo rinkos pokyčiais ir sumenkusiu išorės finansavimu? Kam to reikia? Kad naujoje realybėje būtų galima sukurti efektyvią ekonomiką.
