Žlungantis verslas?
Miestelis, kuris nuo Klaipėdos nutolęs ne daugiau kaip penkiolika kilometrų, kiekvieno trečiadienio, šeštadienio ir sekmadienio priešpietę būna apgultas svečių – ir pirkėjų, ir pardavėjų. Didžiąją blusų turgaus dalį užima dėvėti arba naujutėlaičiai drabužiai, batai, rankinės, o maždaug trečdalį – įvairūs namų apyvokos daiktai, baldai, buitinė technika.
„Nebe tie laikai, nebe tie“, – dėliodamos ant stalų drabužius skundėsi nekalbios žemaitės. Tačiau šio verslo atsisakyti teigė neketinančios – jas ne vieną dešimtmetį galima sutikti ir šiame, ir Rietavo turguose, ir Žemaitijos miestelių aikštėse. Tik, štai, sako, kad anksčiau ir sutaupyti galėjusios, o dabar konkurencija tokia, kad atmetus visas išlaidas, lieka koks šimtas ar keli šimtai eurų.
Tačiau kovo pradžioje dvelktelėjusi šiluma ir joms pakėlė nuotaiką. Pelnas priklauso ir nuo oro kaprizų. Jeigu šalta, lyja – pirkėjų nėra. Geriau tada net nejudėti iš namų. Bet nejudėsi – nebus pinigų.
„Žlungantis verslas, viskas pabrango. Reikia mokėti didesnius mokesčius. Uždirbame tik pavalgyti“, – žemaičių tarme dėstė blusturgio senbuvės.
Joms antrino ir iš Klaipėdos atvykusi Natalija: „Kas metai vis blogiau ir blogiau. Konkurencija didelė, už viską reikia mokėti. Valstybė plėšikauja: už viską sumoki – prekes, mokesčius, ir nieko nelieka. Mums, smulkiesiems, labai sunku. Sumoki už patentą, bet nežinai, kada galėsi išvažiuoti prekiauti, viskas priklauso nuo oro: tai lietus, tai šaltis.“
Darbas – prie širdies
Nuo Nepriklausomybės pradžios dėvėtą buitinę techniką, dviračius iš Vokietijos gabenantis Vaclovas irgi optimizmu netryško. Nekantriai laukė sezono pradžios – tada žoliapjovės, dviračiai, pjūklai eina kaip per sviestą.
„Viskas tik sunkyn: verslo liudijimai pabrango, mokesčiai išaugo, „Sodrai“ reikia daugiau mokėti“, – neslėpė ir penkiasdešimt, ir kelių šimtų eurų už savo prekes prašantis Vaclovas.
Jis suskaičiavo, kad nuo pardavimų lieka apie 10–20 procentų. „Nedaug. Juk nuolat tenka į Vokietiją vykti prekių. Be pinigų nenuvažiuosi“, – dėstė pardavėjas.
Šiek tiek padejavęs, Vaclovas atkuto: kaip bebūtų sunku, toks jo darbas – prie širdies: „Geriau negu valdiškame darbe nuo ryto iki vakaro už keturis ar penkis šimtus sėdėti.“
Indais, vilna, paveikslais, kilimais, įvairiais mažmožiais apie dvylika metų prekiaujanti raseiniškė Renata kartu su vyru prekes taip pat vežasi iš Vokietijos. Ar gali šeima iš šio verslo pragyventi?
„O kas mūsų klausia? Čia prabėga didžioji dauguma mūsų savaitgalių. Visą savaitę prekes ruoši, o sulauki savaitgalio – lietus pliaupia. Ir nieko neuždirbi“, – skundėsi moteris.
Turgaus šeimininkas – optimistas
Nors prekiautojai bylojo apie žlungantį sendaikčių verslą, Dituvos blusų turgaus direktorius Vidmantas Viederis su tuo nesutiko – visame pasaulyje tokių prekyviečių pilna ir populiarumo jos nepraranda. Jis pasidžiaugė, kad kovo šiluma paskubino sezono pradžią: kiekvieną savaitgalį į turgų jau renkasi vis daugiau pardavėjų ir pirkėjų.
Turgus – šeimos verslas. Čia darbuojasi ir Vidmanto žmona.
Pasak Vidmanto, blusų turgus formavosi savaime. Žmonėms jo reikėjo ir jie pamažu pradėjo plūsti į Dituvą, dėlioti savo prekes plyname lauke. Iš pradžių sklypas siekė apie du hektarus, dabar jis jau išsiplėtė iki keturių.
Sezono metu čia galima išvysti šimtus prekybininkų ir tūkstančius pirkėjų.
„Sklypas yra, tik reikia jį sutvarkyti, pagerinti infrastruktūrą, o tam reikia nemažų pinigų, – neslėpė turgaus šeimininkas. – Judame į priekį. Tačiau esame nedidelė įmonė, sumokame mokesčius ir ne kažkas lieka. Domėjausi europine parama, bet nieko įdomaus neradau. Čia – ne gamyba, todėl pagal Europos Sąjungos paramos reikalavimus nėra patraukli investicijoms.“
Blusų turgaus įkūrėjas pasidžiaugė, kad turgus išaugo iš savo rėmų: tapo regioniniu reiškiniu. Žmonės plūsta iš Vilniaus, Kauno, sparčiai plintanti žinia apie turgų privilioja latvius bei estus. Vasaros metu blusų turguje pilna poilsiautojų iš pajūrio.
„Čia galima įsigyti ir pigių nenaujų, taip pat naujų prekių, kurios yra pigesnės nei parduotuvėse. Turguje galima rasti tikrų deimančiukų – net vardinių drabužių. Be to, galima nusipirkti interjero detalių, baldų, įvairios sodo technikos“, – pasakojo Vidmantas.
Iš savo spintos
Geroji žinia yra ta, kad turguje prekiauti gali ir tie, kurie nori parduoti savo drabužius ar daiktus, knygas. Kitaip tariant, surinkti nereikalingus daiktus iš spintų ir jų atsikratyti. Mokesčių inspekcija dėl tokios prekybos neturės jokių priekaištų.
„Jeigu žmogus atsineša tik savo daiktus, tai iš karto matyti, kad čia ne jo verslas. Pardavėjai gali per metus be patento parduoti prekių už 2317 eurų. Tik jeigu ši suma viršijama, tada jau apmokestinama“, – sakė Vidmantas.
Pasak jo, nuo balandžio iki lapkričio mėnesio, t.y. sezono metu, nuo 20 iki 70 kv. metrų prekybos vieta kainuoja nuo 6 iki 10 eurų dienai. Sudarius sutartį mėnesiui, 30 kv. m prekybos vieta – 35 eurai už mėnesį, ne sezono metu – iki 7 eurų. Tiems, kurie čia prekiauja nuolatos, taikomos nuolaidos.
Smulkus prekybininkas neturi būti žlugdomas
„Mano nuomone, būtų aukso vidurys, jei su smulkiais prekybininkais būtų elgiamasi taip, kaip visame civilizuotame pasaulyje. Turėtų būti nustatomas pragyvenimo minimumas, tarkime, tūkstantis eurų mėnesiui. Tai ta suma, kuri skiriama buto nuomai ar komunalinėms paslaugoms, maistui, vaikams išlaikyti. Čia nekalbu apie orų gyvenimą, tokiam gyvenimui reikėtų daugiau. Jei yra smulkus prekeivis, kuris sugeneruoja tam tikrą apyvartą, jam turi turi likti minimumas – tarkime, tūkstantis eurų per mėnesį. Ir tie pinigai neturėtų būti jokiais mokesčiais apmokestinti. O jeigu tą sumą viršija, tada skaičiuojami mokesčiai. Tada bus viskas gerai, niekas nekalbės, kad valstybė juos plėšia“, – svarstė Vakarų Lietuvoje itin populiaraus Dituvos blusų turgaus šeimininkas.
