O gal iš tikrųjų stiuardai turi gyventi tam tikru atstumu nuo oro uosto, kad prireikus galėtų būti iškviesti dirbti? Ar jie patys turi galimybių apžiūrėti miestus, į kuriuos skraidina keleivius?
Tai – klausimai, kurie domina gana dažnai keliaujančius žmones.
Tiek „Baltic Aviation Academy“ atstovė Jelena Darinceva, tiek aviacijos medicinos gydytojas Algirdas Markauskas LRT.lt portalui teigė, kad orlaivių palydovų darbas yra tiek pat pavojingas, kiek ir bet kuris kitas darbas.
„Kenksmingų sąlygų lėktuve nėra, tad šis darbas galbūt būtų pavojingas tik stiuardesėms, kurios laukiasi, ir tai - antroje nėštumo pusėje.
Sklando gandai, kad kartais stiuardesės dėl dažnų slėgio pokyčių praranda klausą, bet tai yra netiesa.
Kaip ir tai, kad orlaiviuose yra radiacijos. Didieji lėktuvai yra sėkmingai izoliuoti ir jų skrydžių trasos parenkamos taip, kad būtų kuo mažiau elektromagnetinio lauko.
Labai daug metų dirbu aviacijos srityje, ir nežinau nei vienos orlaivių palydovės, kuri būtų susirgusi profesine liga“, – aiškino gydytojas.
Anot jo, slėgio pasikeitimai kylant ir leidžiantis sukelia nedideles perkrovas ir sveikatai įtakos nedaro.
Būtinas poilsis
Tiesa, nepastovus darbo grafikas orlaivių palydovams gali sukelti miego sutrikimus.
„Stiuardesės iš tiesų vieną dieną dirba iš ryto, kitą – vakare. Mūsų lėktuvų reisai nėra ilgi. Galbūt sudėtingiau tiems, kurie skrenda po penkiolika valandų. Ten perkrovos yra didesnės. O mūsų skrydžiai ilgiausiai trunka 3–4 valandas, todėl palydovai tikrai neišvargsta per daug.
Juk ir jų taisyklėse yra nurodyta, jei neklystu, kad darbe jie gali būti ne ilgiau nei dešimt valandų, t.y., skrydis į vieną pusę ir atgal negali viršyti dešimties valandų. Jei kelionė trunka ilgiau, ekipažas yra keičiamas“, – pasakoja A. Markauskas.
Medikas tikina, kad kandidatų į orlaivių palydovus sveikatos patikra yra labai griežta. „Oro palydovu norintis tapti žmogus turi atitikti tarptautinius reikalavimus. Žinoma, tam tikri nukrypimai yra leidžiami, bet pagrindinius reikalavimus atitikti turi“, – sako jis.
Atostogaudavo ilgiau
Oro palydovų mokymų centre dirbanti J. Darinceva taip pat tvirtina, kad šis darbas iš esmės nėra pavojingas, tačiau taip buvo ne visuomet.
„Anksčiau orlaivių palydovų darbas buvo traktuojamas kaip pavojingas, dėl to skraidančio personalo – tiek pilotų, tiek palydovų – atostogos būdavo dvigubai ilgesnės, bet vėliau pagal Europos standartus jis buvo pripažintas nepavojingu.
Tad dvigubai ilgesnių atostogų taisyklė nebegalioja visose Europos Sąjungos šalyse, bet ji vis dar taikoma Lietuvoje registruotoms aviakompanijoms, – tai nulėmė mūsų šalyje egzistuojanti profsąjunga. Tai reiškia, kad tie palydovai, kurie dirba Lietuvoje registruotose avialinijose, vis dar turi 56 dienas kasmetinių atostogų“, – sakė pašnekovė.
Anot jos, orlaivių palydovų darbas yra toks pats, kaip ir visi kiti darbai, tiesiog skiriasi jo specifika.
„Yra rizika, kad gali nutikti aviakatastrofa, tačiau statistiškai, kaip visi žino, oro transportas yra pats saugiausias, lyginant su visomis kitomis transporto priemonėmis. Pavojus labiausiai susijęs su sveikata“, – kalba J. Darinceva.
Specialistė vardija panašias rizikas sveikatai, kaip ir gydytojas, – miego sutrikimai dėl pamaininio grafiko, slėgio pokyčiai, kuriuos junta tiek lėktuvų personalas, tiek keleiviai. Jos teigimu, kitos šio darbo sąlygos iš esmės nėra pavojingos sveikatai, tiesiog reikia prie jų prisitaikyti.
„Šis darbas yra stovimas, visą skrydį palydovai nesėdi kaip keleiviai, o juda, jų kojoms tenka labai didelis krūvis. Dėl to skrydžio metu stiuardesėms patariama dėvėti ortopedines pėdkelnes.
Be to, lėktuvuose labai sausas oras, todėl skrydžio metu reikia gerti labai daug vandens, kavos patariama atsisakyti. Ši taisyklė galioja ir darbuotojams, ir keleiviams“, – pažymi J.Darinceva.
Svarbu laiku suskubti
Reikalavimas stiuardams gyventi tam tikru atstumu nuo oro uosto, apie kurį klausinėja žmonės, anot J. Darincevos, iš tiesų egzistuoja, tačiau jis matuojamas ne kilometrais, o laiko vienetais.
„Oro palydovų darbo grafike yra tam tikros dienos, vadinamos rezervu. Tai yra budinčio orlaivio palydovo režimas, kai jis nedirba, bet jam bet kurią minutę gali paskambinti iš darbo ir iškviesti. Per valandą turi atsidurti darbe, apsirengęs uniformą ir pasiruošęs atlikti savo pareigas“, – aiškina specialistė.
O galimybė oro palydovams pamatyti miestus, į kuriuos skraidina keleivius, anot J. Darincevos, priklauso nuo avialinijų, kuriose šie dirba.
„Jei tai yra, pavyzdžiui, tarpatlantinių skrydžių kompanija, po skrydžio palydovai turi nustatytą kiekį valandų poilsiui. Tokiu atveju stiuardai turi galimybę apžiūrėti miestus, juose nakvoja. Bet jei kalbėsime apie tas aviakompanijas, kurios skraido po Europą, vietiniu mastu, tai yra retas atvejis. Dažniausiai stiuardai tą pačią dieną nuskrenda ir grįžta į bazę“, – pasakoja moteris.
Anaiptol ne padavėjai
Specialistė pastebi, kad visuomenė šią profesiją traktuoja klaidinga.
„Daug kas mano, kad pagrindinės palydovo pareigos yra padavėjas ore, nors iš tikrųjų orlaivių palydovai pirmiausia rūpinasi keleivių sauga, o jų komfortas yra antraeilis dalykas“, – sako ji ir priduria, kad saugos užtikrinimas keleiviams paprastai yra nematoma orlaivių palydovų darbo dalis, prasidedanti likus valandai iki keleivių įlaipinimo.
J. Darinceva patvirtina ir gydytojo žodžius apie griežtą stiuardų atranką.
„Yra tam tikri parametrai, pagal kuriuos kompanijos atrenka palydovus. Tai – ir amžiaus cenzas, kuris priklauso nuo aviakompanijos – vienos leidžia dirbti nuo 19-os, kitos – nuo 21-erių metų; tam tikrų užsienio kalbų žinojimas, mokėjimas plaukti, tatuiruočių matomoje vietoje nebuvimas. Kandidatas turi pereiti ir labai rimtą medicininę apžiūrą. Atrankos išties būna labai rimtos, paprastai – kelių etapų“, – teigia ji.
Tačiau išvaizda, anot specialistės, nėra esminis kriterijus: „Jei skraidote avialinijomis, kur dauguma orlaivio palydovų yra jaunesnių, iš tiesų galite atkreipti dėmesį į jų išvaizdą.
Bet jei pasirinksite, pavyzdžiui, Skandinavijos oro linijas, pamatysite, kad ten amžiaus cenzas yra visai kitoks. Ten palydovai gali skraidyti ir po 20–30 metų“.
