Laimei, pokalbį nugirdęs šio instituto paskutinio kurso studentas Bernardas Silveris kartu su bičiuliu Normanu Woodlandu ėmėsi veiksmų. Studentai nusprendė pasinaudoti Morzės abėcėlės idėja, kai informacija perduodama brūkšniais ir taškais.
N.Woodlandas ir B.Silveris užrašė prekių informaciją kodais, sudarytais iš nevienodo storio vertikalių brūkšnių ir tarpų.
Taip buvo išrastas brūkšninis kodas, visam laikui išsprendęs pardavėjų problemas. Netrukus jie galėjo tiksliai stebėti, kiek ir kokių prekių parduodama daugiausia, o į prekės kodą įrašyta kaina užkirto kelią sukčiams, norintiems mokėti mažiau.
Netrukus buvo pristatytas ir lazerinis prekių brūkšninių kodų skaitytuvas. Pirmoji juo nuskenuota prekė buvo kramtomoji guma.
Kaip tušinukas prisidėjo prie amerikiečių oro pajėgų stiprinimo
Žurnalistas Laszlo Biro, visą dieną rašydamas tekstus redakcijoje, pastebėjo, koks iš tiesų nepatogus yra rašalinis parkeris – rašalas ilgai džiūdavo, o vienas neatsargus judesys galėdavo sugadinti visą prirašytą puslapį. Deja, laikraščių spaustuvėse naudojamas greitai džiūstantis rašalas parkeriams buvo per tirštas.
L. Biro šovė mintis šiuo tirštu rašalu pripildyti vamzdelį, kurio viršuje sukosi mažytis plieninis šratukas. Braukiamas paviršiumi jis palikdavo ryškią žymę, kuri tuoj pat nudžiūdavo. Prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui, L. Biro savo išradimą jau buvo visiškai ištobulinęs. Kadangi L. Biro buvo žydas, prasidėjus karui kartu su šeima jis skubiai emigravo į Argentiną. Ten ir buvo patentuotas jo išradimas.
Netrukus L. Biro tušinuku susidomėjo Amerikos gynybos departamentas, ieškojęs savo oro pajėgoms tinkamo rašiklio, kuriuo be jokių nepatogumų būtų galima naudotis dideliame aukštyje. L. Biro tušinukas tam puikiai tiko ir karo metais JAV pilotai labai retai rašė kuo kitu nei tušinuku.
Lipni juosta buvo išrasta automobiliams
XX a. 3-iajame dešimtmetyje nepaprastai madingi ir populiarūs tapo dvispalviai prabangiai išpuošti automobiliai. Beatodairiškai vaikydamiesi paklausos, Amerikos automobilių gamintojai, norėdami patenkinti vartotojų lūkesčius, susidūrė su problema – kaip perdažyti automobilius, kad linija tarp dviejų spalvų būtų lygi ir ryški?
Jaunas išradėjas Richardas Drew tuoj pat pristatė pirmąją šviesiai rudos spalvos popierinę lipnią juostą, kuri turėjo išspręsti automobilių dažymo problemas. Deja, ji nebuvo pakankamai lipni ir išradėjas buvo išvadintas tikru škotu – tuo metu buvo įprasta taip vadinti šykštuolius.
Tačiau R. Drew neprarado ūpo ir savo išradimą tobulino toliau. Galų gale jam pavyko sukurti akimirksniu prie automobilio paviršiaus prilimpančią skaidrią lipnią juostą, kurią jis pavadino „Scotch Tape“ („Škotiška juosta“).
Išradimas tiko ne tik automobilių dažytojams, bet ir kitiems vartotojams, o jo pavadinimas tapo bendriniu žodžiu – šiandien lipni juosta ne vien Amerikoje yra vadinama tiesiog „skoču“.
Muzikos instrumentu gali tapti paprasčiausios stiklinės
Tikriausiai esate mėginę braukyti pirštu per aprasojusį stiklą. Principas „pirštu per šlapią stiklą“ buvo pritaikytas instrumentui, pavadintam stiklo armonika, kurį XVIII a. viduryje patentavo airis Richardas Pakrichas. Velenėlį su ant jo sumaustytomis skirtingo dydžio stiklinėmis reikėjo sukti rankena, grojantis žmogus kišdavo pirštą į vandenį, liesdavo juo stiklinės kraštą ir taip išgaudavo garsą.
JAV politikas, rašytojas, išradėjas Benjaminas Franklinas instrumentą patobulino. Stiklinės tapo panašios į taures, velenėlis sukamas ne rankena, o minant pedalą. Po velenėli pastatytas padėklas su vandeniu, tad taurių kraštai sukantis visada būdavo šlapi, ir muzikantui nebereikėdavo kaišioti piršto į vandenį.
Kiek vėliau stiklo armonikai pritaikyta klaviatūra – paspaudus klavišą, prie besisukančios taurės būdavo prispaudžiamas iš kempinės padarytas tamponas. Tačiau laikui bėgant instrumentas neteko savo žavesio ir tapo muziejaus eksponatu. Vis dėlto stiklinėmis grojančių entuziastų atsiranda ir mūsų dienomis.
Parengta pagal LRT RADIJO eteryje skambėjusią medžiagą.
