Jei ne vienas pokalbis, iš Amerikos A.Kriaučiūnas būtų išvykęs ne į Lietuvą, o į Afriką. „Gyvenimas susideda iš daug mažų sprendimų, bet kartais visą gyvenimą atsimeni vieną – ypatingąjį. Tą dieną aš priėmiau tokį ypatingą sprendimą“, – sako vyras.
Su JAV lietuviu, profesoriumi, Krannert universiteto vadovų mokymo programų vykdomuoju direktoriumi A.Kriaučiūnu lrytas.lt kalbėjo apie šeimos istoriją, patriotiškumą ir ilgą kelią, kurį nuo Nepriklausomybės pradžios nuėjo Lietuva.
- Jūsų tėtis, Romualdas Kriaučiūnas, žinomas kaip aktyvus JAV lietuvių bendruomenės narys. Kaip jūsų šeima atsidūrė Amerikoje?
- Viskas susiję su Antruoju pasauliniu karu. Visi mano seneliai buvo mokytojai, o Sovietų Sąjungoje tokie žmonės buvo laikomi priešais. Kai buvo vykdomi pirmieji trėmimai, mano seneliai iš tėvo pusės buvo sąrašuose, tačiau sugebėjo pasislėpti. Vokiečiai senelį vėliau atskyrė nuo šeimos ir išvežė į darbo stovyklą, o močiutė 1950 m. su trimis vaikais atsidūrė Čikagoje.
Iš mamos pusės mano senelis buvo Zarasų gimnazijos direktorius. Vokiečiai iš jo reikalavo atskleisti informaciją apie abiturientus, o kai atsisakė – areštavo ir išsiuntė į stovyklą Vokietijoje. Jam su šeima taip pat pavyko pabėgti į Ameriką.
Įdomu tai, kad mano abu tėvai buvo toje pačioje stovykloje Bavarijoje, tik vienas kito tuo metu nepažinojo. Susipažino tik vėliau, jau Amerikoje, kai buvo studentai ir abu dalyvavo ateitininkų stovykloje.
- Gimėte Amerikoje. Kai jūsų šeimoje buvo žiūrima į Lietuvą, ar puoselėjote lietuviškas tradicijas, ar skiepijo tėvai meilę Tėvynei?
- Mieste, kuriame augome, ilgą laiką buvome vienintelė lietuvių šeima, vieninteliai kalbantys lietuviškai. Į šeštadieninę mokyklą Detroite kiekvieną savaitę važinėdavome 150 km.
Nežinau, ar tėvai specialiai stengėsi skiepyti meilę Lietuvai, bet pas mus visuomet buvo ta dvasia, kad mes – lietuviška šeima. Jokių klausimų apie tai man nekildavo.
Laikau save lietuviu, nors esu pastebėjęs, kad tai, kas yra žmogus, priklauso ir nuo visuomenės. Amerikiečių akimis aš esu labai lietuvis, net nėra klausimo. O kai būnu Lietuvoje, savaime aišku, kad tos amerikietiškos šaknys žmonėms labiau matomos.
- Kas paskatino jus sugrįžti į Lietuvą?
- 1989 m. baiginėjau pramonės inžinerijos studijas. Buvau numatęs dalyvauti Amerikos taikos korpuse, kuomet savanoriai važinėja po visą pasaulį. Tuo metu neblogai mokėjau prancūzų kalbą, tad mane būtų skyrę į Šiaurės Vakarų Afriką dirbti miškininkystės darbus.
Bet tą pavasarį pradėjo judėti reikalai Lietuvoje ir vieną dieną sulaukiau tėvų vizito. Atsimenu, buvo saulėta balandžio diena, vaikščiojome ir jie man pasiūlė, o gal ir įkalbėjo važiuoti į Lietuvą. Pažadėjo nupirkti bilietą ir aš pagalvojau „Kodėl gi ne?“
Gyvenimas susideda iš daugybės mažų sprendimų, bet kartais visą gyvenimą atsimeni vieną ypatingąjį. Tą dieną aš priėmiau tokį ypatingą sprendimą.
1989-1993 m. pusę laiko leidau Lietuvoje, pusę Amerikoje. JAV pradėjau magistro studijas, o Lietuvoje padėjau įmonėms diegti kokybės valdymo sistemas. Dirbau ir Panevėžyje, ir Mažeikiuose, Kaune, Šiauliuose, Alytuje.
1993-1999 m. dirbau JAV ambasadoje Lietuvoje, ekonominio vystymo skyriuje. Bendravau su verslo įmonėmis, Bankų asociacija, Finansų ministerija ir kitomis institucijos.
- Ką pamatėte atvykęs į Lietuvą? Ar viskas buvo taip, kaip įsivaizdavote?
- Kai man buvo 10-12 metų, mano tėtis pasakė labai gerą patarimą: „Neužmiršk, kad ir Lietuvoje žudikų ir vagių yra“. Nė viena šalis nėra ideali, tą atsiminiau ir vykdamas į Lietuvą.
Lietuva man pasirodė kaip paradoksų šalis. Viskas tuo metu dar buvo valdžios rankose. Buvo labai keista, kad žmonės valstybiniuose darbuose nelabai darbštūs, bet kai nukeliauja į savo vasarnamius, puola dirbti, ruošti žemę, kažką auginti. Įdomus paradoksas, kad žmogus gali taip greitai pasikeisti.
Kai pagalvoji, žinoma, pasidaro aišku, kodėl taip buvo – dirbdamas namie gali gauti derlių, o darbe nėra jokių skatinimo sistemų. Amerikoje tokių dalykų nebuvo.
Tai buvo pirmasis įspūdis. Kitas dalykas, kurį labai gerai pamenu – maistas. Ruginė duona ar grybai Amerikoje mums buvo delikatesas. Silkę valgydavome du kartus per metus – Kūčių dieną ir vakarą. Tai kai pirmą kartą atėjau į valgyklą ir pamačiau rugsėjo mėnesį silkę išdėliotą, labai nustebau.
Mes namuose visada kalbėdavome lietuviškai, bet kai kurie dalykai lietuviški būdavo tik per šventes, o čia žmones lietuvybe gyveno kiekvieną dieną.
Kartais žmonės manęs klausinėdavo, kas man labiau patinka – Lietuva ar Amerika. Nemėgau šio klausimo.
Abi šalys turi savo privalumų. Amerika yra unikali šalis. Ji puiki tiems, kurie neturi ryšių su kita šalimi – mano tėvai ten atvažiavo, neturėdami nieko. Amerika turi galimybių, tikėjimą, kad viskas priklauso nuo žmogaus darbo ir iniciatyvos, ko galbūt trūksta kitose šalyse.
Iš kitos pusės, aš visuomet turėjau ryšių su kita šalimi, su Lietuva. Lietuvoje aš būti mėgstu, atvažiuoju čia vieną ar du kartus per metus. Mano žmona taip pat lietuvių kilmės ir aš jai visuomet sakau, kad esu pasiryžęs bet kurią dieną susikrauti lagaminus ir grįžti į Lietuvą visam laikui.
Labai mėgstu tą dvasią, šilumą ir draugiškumą, sklindantį iš lietuvių. Pavyzdžiui, vieną kartą, likus kelioms dienomis iki kelionės į Lietuvą, paskambinau draugui lietuviui pranešti, kad atvažiuoju. Ir jis iš karto klausia, kada atvažiuoti manęs pasiimti iš oro uosto, nors aš to neprašiau. Iš karto yra noras padėti, Amerikoje tai atrodytų keista.
- Ar nebuvo sunku dirbti Lietuvoje? Juk atvykote čia pačioje Nepriklausomybės pradžioje. Ar nekilo problemų bandant įskiepyti vakarietiškas vertybes žmonėms, ką tik išsivadavusiems nuo Sovietų Sąjungos jungo?
– Buvo sunku. Sakyčiau tokio klausimo reikėjo klausti prieš 20 metų, ilgainiui vis tiek viskas geriau atrodo.
Nors ir tuomet buvo daug žmonių, kurie matė, kokie yra naujos sistemos, apie kurią kalbėjome, pliudai. Bandėme dirbti viską remdamiesi statistika, nes lietuviai šioj srityje gabūs.
Žmonės labai greitai suprato, kaip tuos metodus pritaikyti, bet išryškėjo nemažai skirtumų. Dažnai versle, ne tik Lietuvoje, jeigu nutikdavo kažkas blogo, žmonės negalvodavo kaip išspręsti problemą, o kaip surasti kaltininką. O juk jei kaltini, visi bando atsakomybės atsikratyti.
Daug dėmesio skyrėme ne kaltininkų paieškoms, o bandymams spręsti įvairias problemas. Tai buvo labai didelis pasikeitimas ir labai malonu, kai žmonės pagaliau suprato, kad viršininko darbas yra ne įsakinėti, o sudaryti tinkamas darbo sąlygas, kad žmonės darytų kuo mažiau klaidų.
Sunkiausia buvo dirbti su skatinimo sistema, kurios Lietuvoje praktiškai nebuvo. Amerikoje visuomet buvo aišku – jei žmogus kažką padaro ar įmonė geriau dirba, ji gauna daugiau pelno. Sovietų Sąjungoje pelno nebuvo, dėl to Lietuvoje nebuvo tos finansinės motyvacijos ir žmones buvo sunku įtikinti gerai dirbti, nes nuo to niekas tiesiog nepasikeisdavo.
- Ankščiau Lietuvą mokėte, o šiandien su 15 kitų profesionalų atvykote į Lietuvą, ISM universitetą, mokytis. Ko gali vadovai iš viso pasaulio išmokti Lietuvoje?
- Į šį universitetą atvykome su MBA programos studentais – įvairiausiaisiais vadovais. Amerikoje yra tokia graži frazė „User friendly“, lietuviškai tai būtų „vartotojui lengva prieiti“. Jei žiūri į Lietuvą ne kaip į šalį, bet kaip į paslaugą ar produktą, ji puiki – maža šalis su nuostabia sostine, ES, NATO narė. Čia per labai trumpą laiką gali daug suprasti apie Europą.
Lietuvoje paskaitų metu kalbame apie tai, kaip verslams pareiti iš vienos aplinkos į kitą bei kaip dirbti nežinomybės sąlygomis. Tai kai pagalvoji – kur geriau to mokytis?
Amerikoje ateitis daug aiškesnė. Perėjimas iš vienos sistemos į kitą vyksta, bet tų sistemų kontrastai daug mažesni nei čia. Anksčiau sakydavo, kad tai, kas Amerikoje užtrunka 10 metų, Lietuvoje įvyksta per vienerius.
Pokyčiai čia hiperaktyvūs. Ir perėjimas nuo sovietinės į laisvosios rinkos sistemą, iš Nepriklausomybės pradžios – į ES narystę. Nuo 1989 m. Lietuvoje buvo 4 finansų krizės, Amerikoje dvi, o ir jų mastai buvo mažesni. Amerikoje ir algos taip nešokinėja.
Amerikiečiams sunku suprasti daugelį dalykų. Pavyzdžiui, Rusijos embargas po įsiveržimo į Ukrainą. Amerikiečiai neįsivaizduoja, ką reiškia, kai vienas didžiausių tavo prekybos partnerių uždraudžia eksportą, kaip tokios sąlygomis firma turi persiorientuoti į kitas rinkas.
Taip pat ir nežinomybė dėl to, ar Rusija užpuls Lietuvą. Aš spėju kad ne ir manau, kad daugelis taip galvoja, bet matydamas Lietuvos žmones aš suvokiu, kad jie yra tam pasiruošę, jie žino, kad tokia tikimybė – ne nulinė.
Verslas turi gyventi su ta nežinomybe, bet planuoti vis tiek reikia. Dėl to mūsų vadovams tikrai yra ko pasimokyti.
Kitas dalykas – santykis su valdžia. Buvau nustebęs, kaip gerai kalba kai kurie Lietuvos politikai. Buvome susitikę su vienu viceministru, kuris puikiai kalbėjo tiek savo srities, tiek kitomis temomis. Jei nuvažiuotume į kokią Vokietiją, vargu ar galėtume ten susitikti su tokio aukšto lygio politikais.
Ir tai gerai ne dėl to, kad galėtume pasigirti. Tiesiog tie žmonės, kurie yra valdžioje, visai kitaip mato problemas ir galimus sprendimus.
- Esate profesionalus ekonomistas, Lietuvą matėte tiek Nepriklausomybės pradžioje, tiek dabar. Ar stipriai pasikeitė situacija? Ar Lietuvos verslui ar politikams dar daug reikia išmokti?
Apie valdžia daug nežinau, tik tiek, kad atėjo nauja partija. Tai parodo, kad žmonės norėjo kažko nauja. Yra gerai, jei valdžia, kiek tik išgali, valstybėje kuria stabilumą, bet galvoju, kad ji turi kaip įmanoma daugiau skatinti individualią iniciatyvą.
Gal čia toks mano amerikietiškas požiūris, bet man atrodo, kad valdžia dažnai trukdo žmonėms. Ji gali padėti, bet pirmiausia turi sudaryti sąlygas, kad žmonės ir verslas galėtų gyventi laisvai ir ramiai. Lietuva pagal šį kriterijų atrodo neblogai, bet ar stengiamasi, kad situacija ir toliau gerėtų, ar ieškoma, ką dar būtų galima padaryti?
Dabar daugiau matau kasdienį Lietuvos gyvenimą. Tai lyg ir viskas gerėja. Tikrai nėra taip, kad kažkas man paliktų neigiamą įspūdį.
Prieš dešimtmetį tikrai mačiau daugiau problemų Lietuvoje, o dabar Lietuva atrodo kaip normali, pažangi šalis.
