Žmones vis sunkiau įtikinti
EP plenarinių posėdžių salėje Strasbūre antradienio vakarą pristatyta idėja sukurti nepriklausomą informacijos rinkimo biurą, kuris padėtų informatoriams saugiai disponuoti savo turima informacija. Anot idėjos sumanytojų, tai padėtų geriau kovoti su ES finansuojamų projektų įgyvendinimo pažeidimais.
Kad jų apstu, garsiai kalba toli gražu ne vienas europarlamentaras. Pavyzdžiui, vengras Tiboras Szanyi teigia, kad jo šalyje viskas vyksta vyriausybiniu lygiu.
„Bent jau Vengrijoje galimybės (apsaugoti informatorius – red.) yra tik teorinės. Vyriausybės ir jos institucijų pagrindinis vaidmuo ten – švaistyti ES lėšas.
Žmonės dažnai praranda darbo vietas, kai paskelbia vienokį ar kitokį komentarą žiniasklaidoje, dažnai kaltinami, kad yra kitų valstybių žvalgybos agentai.
Tie žmonės rizikuoja net savo gyvybe“, – tvirtina T. Szanyi bei pabrėžia, kad esant tokiai padėčiai žmones labai sunku įtikinti papasakoti apie kitų padarytus nusikaltimus.
Tokios nuomonės laikosi ne tik jis. Airis Luke`as Mingas Flanaganas priminė jo tautiečio Jonathano Sugarmano atvejį.
Aukštas pareigas užėmęs bankininkas atskleidė vieno Airijos banko likvidumo pažeidimus prieš pat 2008 metų pasaulinę krizę, tačiau nuo jo nusisuko ne tik finansus reguliuojanti institucija, bet ir potencialūs darbdaviai – jis iki šiol neranda darbo.
„Kol tai nepasikeis, žinutė labai aiški – jei tu būsi informatorius, tu tik nukentėsi. Turime imtis veiksmų, kad neplistų dar didesnis skepticizmas“, – įspėja L. M. Flanaganas.
Dėmesys ir žurnalistų apsaugai
Neliko pamiršti ir apie valdžios nuodėmes visuomenę informuojantys žurnalistai, kuriems, anot europarlamentarų, taip pat būtina kuo didesnė apsauga visos ES lygiu.
„Pastarieji informacijos nutekinimai, pavyzdžiui, „Panama Papers“ skandalas (duomenų apie daugybę vienos teisinės firmos klientų, laikiusių turtą neskaidriose ofšorinėse įmonėse, nutekinimas – red.), parodo, kaip svarbu užtikrinti tiriamosios žurnalistikos vaidmenį kovojant su mokesčiu slėpimu ir sukčiavimu“, – perspėja už konkurenciją atsakinga Europos Komisijos (EK) komisarė Margrethe Vestager.
Informatorių vaidmens svarbą rodo ir 2016 metais EK atliktas tyrimas, rodantis, kad maždaug 960 atvejų apie sukčiavimą (apie 40 procentų visų atvejų) pranešė būtent informatoriai.
Tačiau baimė visgi užtildo ne vieną galimą informatorių. Anot „Transparency International“ praėjusių metų pabaigoje atlikto tyrimo, tik vienas iš keturių ES piliečių mano, kad pranešdamas apie korupciją asmuo gali padėti išspręsti jos problemą.
Trečdalis apklaustųjų prisipažino bijantys pranešti. Jų skaičius tokiose šalyse, kaip Prancūzija, Olandija ir Portugalija, siekė net 50 procentų.
Tiesa, anot tyrimo, daugybė žmonių pripažįsta, kad korupcija yra viena iš trijų pagrindinių problemų, su kuriomis susiduria jų valstybė, – taip mano daugiau nei pusė apklaustų ispanų (66 proc.), slovėnų (59 proc.), kroatų ir portugalų (po 51 proc.) bei lietuvių (54 proc.).
Ir Lietuvoje susirūpinta informatorių teisėmis
Kol kas informatorių teisėmis rūpinamasi tik valstybiniu lygiu. Vienas tokių pavyzdžių – Lietuva. Praėjusią savaitę Lietuvoje nuspręsta tobulinti ir iš naujo Seimui teikti svarstyti Pranešėjų apsaugos įstatymo projektą, kuriuo norima užtikrinti apie galimai neteisėtą veiką galinčių pranešti informatorių apsaugą.
Įstatymo projekte taip pat numatoma apsunkinta galimybė atleisti pranešėją iš darbo, nustatomas reikalavimas tam tikromis aplinkybėmis sumokėti pranešėjui kompensaciją, draudimas skleisti neigiamą informaciją apie pranešėją, taip pat nustatoma pranešėjo ir jo šeimos narių apsauga nuo bauginimo ir persekiojimo.
Pranešime spaudai cituojama konservatorė Agnė Bilotaitė mano, kad vis dar nėra pakankamos pranešėjų teisinės apsaugos, o 2010 metais parlamentinės grupės „Už Lietuvą be korupcijos“ teiktas įstatymo projektas turi spragų.
„Transparency International“ organizacijos atstovai konstatavo, jog mūsų šalies valdžios institucijų vadovai nėra suinteresuoti skatinti pranešimus apie korupciją, o raginimai skambinti specialiu telefono numeriu dažniausiai tėra formalūs ir naudos neduoda.
Apie korupciją pranešama retai
2010 metų liepą Seimo narių grupės „Už Lietuvą be korupcijos“ iniciatyva buvo surengta atvira diskusija su valstybės institucijų atstovais, kurie ir pateikė pasiūlymą priimti Pranešėjų apsaugos įstatymo projektą. Jį inicijavo „Transparency International“ Lietuvos skyrius, tobulino Specialiųjų tyrimų tarnyba. Tačiau Seimas tuokart nusprendė, kad būtinybės priimti šį įstatymą nėra.
Vyriausybė dar 2003 metais patvirtino tvarką, pagal kurią asmeniui, suteikusiam vertingos informacijos apie nusikalstamas veikas, gali būti išmokama vienkartinė išmoka, tačiau iki šiol nė vienam asmeniui ji nebuvo paskirta. Vyriausybės nutarimas nurodo tik didžiausią atlygį už informaciją – 10 proc. nuo išieškotos žalos sumos, bet ne daugiau kaip 100 tūkst. litų (29 tūkst. eurų).
Naujausios apklausos rodo, kad tik 7 proc. lietuvių praneša apie pastebėtą korupcijos atvejį. Tik 15 proc. apklaustų lietuvių mano, kad apie korupciją būtina pranešti teisėsaugai.
