„Privačios investicijos į visuomenines erdves bei miestų plėtrą Lietuvai tikrai praverstų. Visiems tai būtų į naudą. Bet kol kas viskas sustingo“, – neslėpė prekybos centrų ekspertas Laurynas Mituzas.
Jis į Lietuvą atlydėjo ne vieną užsienio investuotoją – tarptautinį prekybininką. Didžiosios Britanijos bei Danijos kompanijų vardu Europoje jis platino technologijas, leidžiančias tyrinėti pirkėjų elgesį ir didinti investicijų į traukos objektus efektyvumą.
Šiuo metu L.Mituzas kuria koncepcijas prekybos įmonėms, svarstančioms investuoti Lietuvoje.
– Ar prekybos centrų ir pačių parduotuvių dydis turi įtakos kainoms? – „Lietuvos rytas“ paklausė L.Mituzo.
– Skirtingai nei Vakaruose, Lietuvoje mažmeninės prekybos tinklai patalpas dažnai statosi patys. Tačiau profesionalai žino ir tai, kad įtakos joms turi prekybai skirto kvadratinio metro efektyvumas – apyvarta ir sąnaudos. Tą efektyvumą sunku pasiekti, kai parduotuvės, prekiaujančios tokiomis pat prekėmis, yra arti viena kitos.
Kai konkurencija per didelė, mažinant kainas reikia ką nors aukoti, dažniausiai – kokybę ir galimybę rinktis. Juk įtikinti verslininką, kad jis atsisakytų pelno, būtų sunku.
Siekdamos padidinti ploto efektyvumą didžiosios vartojimo prekių parduotuvės, užsienyje vadinamos „hipermarketais“, įvairiu asortimentu ir patraukliomis kainomis stengiasi privilioti pirkėjų iš kuo didesnės teritorijos.
Tačiau Lietuvoje tokių prekybos centrų labai mažai. Kaip ir specializuotų maisto parduotuvių, pavyzdžiui, mėsos gaminių, vaisių ir daržovių, delikatesų. Mūsų šalyje neprigijo nei savaitgalinio apsipirkimo, nei šviežių kepinių įsigijimo prieš pusryčius tradicijos. Tai – priežastys, kurios nulėmė ilgalaikį kainų kilimą.
Mažesnėse parduotuvėse palankias pirkėjams kainas gali pasiūlyti tik tie prekybininkai, kurie siūlo kuklų asortimentą ir daugumą prekių įsigyja dideliais kiekiais ne Lietuvoje.
– Mūsų šalyje universalių prekybos centrų yra, bet taip ir neatsirado didžiųjų parduotuvių – tokių, kokių apsčiai turi kaimynai lenkai. Kodėl?
– Didelė ir ne visuomet logiška konkurencija lėmė tai, kad rinkoje dairėsi, bet jos atsižadėjo ne vienas tarptautinis didžiųjų parduotuvių tinklas. Pavyzdžiui, prancūzų „Geant“, „Auchan“, o visai neseniai – „E.Leclerc“.
Skirtingai nei Vakaruose, Lietuvoje mažmeninės prekybos tinklai patalpas dažnai statosi patys. Todėl siekiama tikslo patenkinti pagrindinio operatoriaus norą sumažinti nuomos kainą.
Tuo metu didžiųjų prekybos centrų tikslas – didinti grąžą investuotojui priimant tokius sprendimus, kurie vieniems siūlo priimtiną nuomą, o kitiems – pirkėjų srautą.
– Jūsų nuomone, Lietuvoje pastaraisiais metais nebestatomi dideli prekybos centrai. Tačiau tam paprieštarautų sostinės „Nordika“ savininkai, įsikūrę šalia „Ikea“?
– Tai – savita istorija. „Nordika“ yra keleto skirtingų koncepcijų mišinys. Jis išdygo greta „Ikea“ – vieno profesionaliausių pasaulyje prekybininkų, žinančio, kaip prisikviesti pirkėjus iš tolybių, susukti jiems galvą ir, apkrovus juos prekėmis, išsiųsti namo.
Tačiau tai ne itin geras kaimynas prekybos patalpų savininkams, kurių tikslas – padėti nuomininkams uždirbti. Mano galva, tai yra didelių parduotuvių kompleksas, bet ne prekybos centras. Nors Vilniaus mastu ir labai stambus.
Iš viso Vilniuje sutelkta beveik pusė Lietuvos vartojimo rinkos. Kone toje pačioje vietoje, lengvai pėstute įveikiamu atstumu, yra trys regioniniai prekybos centrai, kuriuos nuo miesto centro skiria vos pora kilometrų. Juose kasdien apsilanko daugiau kaip dešimtadalis vilniečių.
Profesionaliai vertinant tai nėra sveika. Anot „Neinver“ – antro pagal dydį išparduotuvių tinklo Europoje – vadovų, tokiais atvejais prekybos centrų kanibalizacija užtikrinta. Jie ryja vienas kitą.
– Pastaruoju metu Lietuvoje nuolat kalbama apie kylančias kainas. Kartais kalbos laužtos iš piršto, kartais tvirtinimai, kad vienos ar kitos prekės net Vakaruose daug pigesnės, būna teisingi. Kodėl taip yra?
– Mūsų šalis maža, bet joje stiprūs vietos mažmeninės prekybos tinklai. Todėl, skirtingai nei kitose Rytų Europos šalyse, tarptautiniams tinklams paskatos dirbti Lietuvoje nėra didelės.
Dėl aršios konkurencijos Vakaruose jau seniai kainos spaudžiamos kuo žemiau. Stambūs žaidėjai suprato, kad išsilaikyti mažinant kainas galima tik padidinus prekybos ploto efektyvumą ir patobulinus pardavimo procesą.
Štai todėl kaimyninėje Lenkijoje per trumpą laikotarpį susispietė didelis stiprių tinklų būrys. Jų spaudimą atlaikė tik tie vietos tinklai, kurie nekonkuravo kainomis ir yra strategiškai palankiose vietose įkūrę išskirtines maisto ar buities prekių parduotuves.
Po kaimyninę šalį rimtais veidais vaikščiojo JAV mažmeninės prekybos tinklo „Walmart“ atstovai, plėtros planų neslėpė ir amerikiečių „Costco“.
Prieš stambias parduotuves valdančių kompanijų galią parklupo net olandų „Ahold“, pardavęs didžiųjų parduotuvių tinklą prancūzams. Tai suformavo tokį vartojimo kainų lygį Lenkijoje, kurio pavyduliauja lietuviai.
Yra vienas didelis skirtumas: lietuviški prekybos tinklai augo iš vidaus išteklių, o į Lenkiją plūdo investicijos iš Vokietijos, Prancūzijos, Portugalijos.
– Žmonėms rūpi ne tik maisto ar buities prekės, bet ir, pavyzdžiui, drabužiai ar avalynė. Kokia šios srities prekybininkų padėtis Lietuvoje?
– Panaši. Pavyzdžiui, tarptautinių tinklų plėtrai Lenkijoje pagelbėjo didžiųjų prekybos centrų statytojai. Jie siekė padėti patalpų nuomininkams parduoti prekes kuo brangiau, užtat didelė apyvarta suteikė galimybę pirkėjams siūlyti lankstesnių kainų.
Neparduotos prekės ten išvežamos į išparduotuvių centrus, kurių vienas tenka maždaug penkiolikai tradicinių mados centrų.
Vakarų Europos šalyse istoriškai parduotuvės veikia pagrindinėse gatvėse, o Vidurio Europos rinkos didžiąją dalį atsiriekė didieji pirkėjų traukos objektai.
Tai būdinga mažesnės perkamosios galios kraštams – norint didesnės apyvartos, reikia užsitikrinti pirkėjų srautus.
Lyginant drabužių kainas Lietuvoje ir kitur, reikia turėti galvoje ir pardavimo kiekį. Kita vertus, vidutinis kvadratinio metro produktyvumas mūsų prekybos centruose sudaro vos pusę ES vidurkio. Pirkėjai nori pigesnių prekių, bet nuomos kainos dėl ploto deficito auga. Visa tai nesuteikia daug optimizmo.
Pagal plotą – vieni Europos lyderių
„Ober-Haus“ ir kompanijos „C & W“ duomenimis, pagal prekybos centrų plotą, tenkantį 1000 gyventojų, Lietuva dar 2015 metais pateko į lyderių dešimtuką.
Skaičiuojant tik tradicinius prekybos centrus, kurių naudingas prekybos plotas yra per 5 tūkst. kvadratinių metrų, o juose veikia ne mažiau kaip 10 skirtingų nuomininkų, Lietuvoje šis rodiklis tuomet siekė daugiau kaip 360 kv. metrų prekybos ploto 1000 šalies gyventojų.
Didžiausias rodiklis užfiksuotas Norvegijoje (898,1 kv. m), toliau rikiavosi Estija (703,8 kv. m), Liuksemburgas (539,27 kv. m), Švedija (416,9 kv. m), Suomija (398,5 kv. m), Slovėnija (379,7 kv. m), Latvija (371,2 kv. m), Olandija (361,1 kv. m), Lietuva (361 kv. m) ir Airija (352,4 kv. m).
