Priešas – klastingesnis nei gaujos
Salvadore net dienos ritmą diktuoja nusikalstamos grupuotės. 2015 m. čia buvo įvykdyta 6600 žmogžudysčių ir ši Centrinės Amerikos valstybė buvo praminta pasaulio žmogžudysčių sostine. Jau nuo 4 val. ryto gatvėse prabunda gyvenimas – vaikai grupelėmis eina į mokyklas, ant prekystalių mirga daržovės ir įvairiausios tortilijos. Bet vos tik nusileidžia saulė, gatvės apmiršta, žmonės, baimindamiesi gaujų, neišeina iš namų.
Vis dėlto cukranendrių darbininkų turi kur kas klastingesnį priešą nei baimę sėjančios gaujos. Tai liga, kuri per paskutinius 10 metų Centrinėje Amerikoje nusinešė 20 tūkst. žmonių gyvybių. Ji vadinama Mezoamerikos nefropatija, tarptautinėje erdvėje trumpinama tiesiog CKD.
Tai lėtinė inkstų liga, kurios tikslios priežastys nežinomos. Mokslininkai šiuo metu tik bando jas išsiaiškinti.
Liga dažniausiai pakerta skurdžiausius ir pažeidžiamiausius žmones, mažai apmokamus žemės ūkio darbininkus. Dažniausiai tai jauni, apie 40 metų cukranendrių plantacijų darbininkai.
Statistika rodo, kad vienas iš keturių plantacijos darbininkų turės arba jau turi rimtų inkstų problemų. Kai CKD diagnozuojamas, būna jau per vėlu sustabdyti ligos progresą.
Už darbo dieną – trys doleriai
Ryte cukranendrių plantacijose tvyro švelnus karamelės, saldumynų ir kartu puvėsių kvapas. Darbininkai sukasi labai greitai, kad aplenktų kylantį karštį ir drėgmę. Jų veidais srūva prakaitas. Vienintelis triukšmas, sudrumsčiantis ryto tylą, tai cukranendrių stiebų šnaresys ir garsas, kai jos nukirstos nukrinta ant žemės. Prieš nukertant cukranendrės apdeginamos.
Ermando de Jesusas Hernandezas, 39 metų trijų vaikų tėvas, galanda mačetę ir po akimirkos sugula dar viena eilė cukranendrių. Dienos pabaigoje jo marškinėliai ir džinsai bus padengti pelenų ir prakaito mišiniu. Hernandezas ir jo kolegos (didžiausia dauguma jų vyrai) už dieną tokio darbo gauna 3–4 dolerius (apie 3 eurus).
Hernandezas pirmą kartą mačetę į rankas paėmė ir išėjo dirbti į plantacijas, kai jam buvo 14 metų, tačiau jo darbo tempas jau daug lėtesnis nei prieš du dešimtmečius. Jis – vienas iš daugelio, kenčiančių nuo lėtinės inkstų ligos.
Periodiškai Hernandezas susitinka su tyrėjais, kurie paima mėginius, sudaro klausimynus, deja, jie ne gydo, o tik bando daugiau išsiaiškinti apie ligą. O Hernandezas puikiai žino, kaip ši liga vystosi. Jo tėvas ir jaunesnis brolis jau mirė nuo Mezoamerikos nefropatijos. Kitas brolis jau kurį laiką ligos prikaustytas prie lovos. Brolį prižiūri motina.
Hernandezas jų negali aplankyti, nes regione, kuriame gyvena brolis ir motina, siaučia gaujos. Vietos policininkai net nesutiko su „Al Jazeeros“ žurnalistų prašymu padėti ir palydėti Hernandezą pas mamą. Pareigūnai pabrėžė, kad regionas išskirtinai pavojingas ir reikėtų ne vienos palydos komandos.
Mokslininkai: ligą sukelia darbas
Nedidelės nevyriausybinės organizacijos „La Isla Foundation“ mokslininkai dirba su ligoniais Salvadore ir Nikaragvoje. Pasak Amerikos sveikatos organizacijos, Nikaragvoje mirčių nuo šios inkstų ligos skaičiai patys didžiausi Centrinėje Amerikoje ir beveik visais atvejais tai žemės ūkio darbininkai cukranendrių plantacijose.
Paskutinius du dešimtmečius mokslininkai spėliojo, kad cukranendrių plantacijų darbininkų sveikatą galėjo paveikti bet kas, pradedant nuo trąšų, bakterinių infekcijų, paskleistų plantacijose gyvenančių žiurkių, nesveiko darbininkų gyvenimo būdo. Taip pat buvo keliama ir genų pakitimų hipotezė.
Tačiau pirmą kartą per ilgą laiką mokslininkai pamažu pritaria nuomonei, kad inkstų ligą sukelia nepakeliamos darbo sąlygos. Ilgas valandas trunkantis alinantis fizinis darbas, beveik nuolatinė 40 laipsnių karščio temperatūra ir labai mažas kiekis geriamojo vandens – tokia darbininkų kasdienybė. Būtent tokios per metus besitęsiančios sąlygos gali sukelti mirtiną lėtinę inkstų ligą.
Mokslininkai teigia, kad per vieną darbo dieną darbininkai išnaudoja tiek pat kalorijų, kiek visą maratoną nubėgęs bėgikas ar karys per kelias dienas trunkančią treniruotę. Tik cukranendrių darbininkai tokį krūvį patiria kasdien.
Samdo tarpininkai
Nevyriausybinė organizacija „La Isla Foundation“ tikrina naujausią ligos priežasties teoriją ir vienoje Salvadoro plantacijoje, glaudžiai dirbdama su jos savininkais, jau pagerino 300 darbininkų sąlygas. Buvo įvestos paprasčiausios reguliarios pertraukėlės, geriamojo vandens atsargos prieinamos šešėlį suteikiančioje palapinėje.
Beje, kadangi plantacijose darbininkus samdo ne patys jos savininkai, o tarpininkai, už darbuotojų sveikatą niekas neprisiima atsakomybės.
Anksčiau atlikus panašų eksperimentą, buvo stebima mažesnė grupė darbuotojų . Ir, labai paprastai pagerinus jų darbo sąlygas, buvo užfiksuota, kad darbininkų inkstų funkcija pagerėjo. Jei hipotezė bus patvirtinta tiriant didesnę 300 darbininkų grupę, kurioje yra ir prieš tai girdėtas Hernandezas, bus manoma, kad CDK paslaptis išaiškinta, o tai, tikimasi, sujudins ne tik cukraus malūnų, plantacijų savininkus, bet ir pilietinių teisių aktyvistus.
Liga pririša prie plantacijų
Salvadoras, Nikaragva, Gvatemala – pagrindinės cukranendrių cukraus eksportuotojos pasaulyje.
Salvadore cukranendrių pramonė išgyveno perversmus, ekonomikos krizes ir pilietinį karą. Šioje pramonės srityje dirba 200 tūkst. darbuotojų.
Salvadore iš viso gyvena apie 6 mln. gyventojų.
Hernandezas kartais negali eiti į darbą, jo kojos ir rankos skausmingai ištinsta taip, kad jis negali pajudėti. Gydytojai jam pataria nebedirbti plantacijoje, bet kitos išeities nėra – išėjus iš plantacijos, susirasti kitą darbą jam nepavyktų ir jo šeima visiškai nuskurstų.
