Kauną kaitina peštynės dėl turtingiausio prieškario lietuvio turtų (I)

Kaune jau atvirai kalbama apie tokį savotišką kriminalizuotą verslą – prieškario turtuolių palikuonių medžioklę. Susiranda vaikinai turto valdytojų vaikaičius ar kitus paveldėtojus ir pasiūlo jiems paslaugą – padėti atgauti nuosavybę. Dažniausiai kur nors Kaune, pakaunėje ar pajūryje. Mainais prašoma suteikti jiems įgaliojimo teises, kad galėtų tuo turtu disponuoti.

Tuomet vaikinai eina į Nacionalinę žemės tarnybą (NŽT) ir pradeda nuosavybės atkūrimo, o vėliau jos realizavimo žygius. Ne vienas ir ne dešimtys tokių žygių jiems baigėsi sėkmingai. Tik ne paveldėtojams, kurie dažnai už jūrų marių gyvena ir yra garbaus amžiaus. Juos dažniausiai pasiekdavo informacija apie neva išgriautus namus, bevertes žemes, o geriausiu atveju koks tūkstantėlis litų už Kauno centre parduotą namą ar sklypą.

Panašūs dalykai kone dešimtmetį dėjosi ir su J.Vailokaičio turtais – dalis žemių, dvarai atsidūrė privačiose rankose. Vienas Kauno advokatas su savo bendrais kone dešimtmetį jį parceliavo. Mažai ką benutuokiantiems paveldėtojams, kurie jau ne pirmos jaunystės, jų interesams atstovavęs advokatas atseikėdavo kokį tūkstantį litų.

Daugelis pirkėjų – tarpusavyje susiję asmenys ar jų įmonės. Paaiškinimų įgaliotasis asmuo rasdavo kuo įvairiausių: Lietuvoje esantis turtas bevertis, Kauno viduryje esančios žemės nieko nedomina, viename sklype neva negalima nieko statyti, virš kito skraido lėktuvai, žodžiu, žemė bevertė, todėl vargais negalais tik vieną ar kitą sklypą už centus jam pavykę realizuoti. Teisėti paveldėtojai kurį laiką tuo tikėjo.

Tarkime, 2012 m. birželį 5,04 aro ir 10,52 aro sklypai Svirbygalos gatvėje buvo parduoti atitinkamai po 5000 ir 10,5 tūkst. litų. Iš viso už neįtikėtinai žemą kainą senojo Aleksoto dalyje 2012–2014 m. buvo parduota apie 2 ha, kurių aro kaina apytiksliai buvo ta pati – vos po maždaug 1000 litų už arą.

Keista ir tai, kad vos atkūrus nuosavybės teises per keletą dienų sklypai buvo parduodami už solidžią – 18 tūkst. litų už arą sumą.

Suradę tikruosius giminaičius ir supratę, kad ne vienus metus buvo maustyti, paveldėtojai suskubo išsaugoti ar susigrąžinti tai, kas dar likę. Bet, pasirodo, ratas jau taip įsisukęs, likusios žemės tokios viliojančios, kad rasti teisybės lietuviškose biurokratijos džiunglėse faktiškai neįmanoma.

Bet apie viską iš pradžių.

Jonas Vailokaitis. Šį žmogų žinojo ne tik prieškario Kaunas, bet ir visa Lietuva. Jis buvo turtingiausias Lietuvos žmogus, signataras, pramonininkas, pirmojo banko Kaune (antrojo Lietuvoje) – Ūkio banko steigėjas. Šio banko skyriai veikė ne tik Lietuvoje, bet ir Berlyne, Londone, Niujorke. Vailokaičių šeima įsteigė ar nupirko tokias garsias prieškario bendroves kaip „Palemonas“, „Metalas“, „Maistas“, „Medis“, „Venta“, „Spėka“, „Linas“, „Eksimportas“, „Urmas“. Sakoma, kad iki okupacijos „Palemono“ bei J.Vailokaičio valdytų Garliavos, Kuršėnų ir Panevėžio plytinių plytomis sumūrytas ne tik Kaunas, bet ir Lietuva.

J.Vailokaičio valdytas Ūkio bankas sunkiausiais metais ne kartą padėjo Lietuvos valstybei. Jis padėjo išsaugoti iš Sovietų Sąjungos gautą auksą, litui atsistoti ant kojų, svariai parėmė Klaipėdos sukilimą ir Lietuvos universitetą.

Nesiplečiant belieka pasakyti, kad 1940 metais J.Vailokaitis, žinodamas, kas jo laukia okupuotoje Lietuvoje, su šeima, kurioje augo trys dukros ir sūnus, pasitraukė į Vokietiją. Šeimai iškeliavus į JAV, jis liko Vokietijoje, tikėdamasis grįžti į Lietuvą. Ten jį ir pakirto liga. Priešmirtiniame savo laiške jis ramino artimuosius, kad palieka tiek turto, kad jo visiems pakaks. Turto būta daug

To turto būta išties daug. Tiesa, modernus penkių aukštų namas Vienybės aikštėje, kurį kauniečiai anuomet vadino Vailokaičių dangoraižiu, traukiantis vokiečiams buvo susprogdintas. Tačiau buvo likęs Ūkio banko pastatas Kaune, jo padaliniai įvairiuose Lietuvos pakraščiuose, įmonių pastatai, namas Šančiuose, „Anapilio“ vila Palangoje, Paežerių dvaras ir daug žemės.

Dalis tos žemės dabar ypač vertinga. Mat ji yra pačioje Kauno širdyje, Aleksote. Plotas nekuklus – 10 ha. Būtent su šia žeme dedasi labai keisti dalykai.

Kaunietis Ignas Gražulis, įgaliotas JAV gyvenančios J.Vailokaičio dukters Ramutės Aleksandros Backer bei kitos dukters – Birutės įpėdinio Petrio Villiamo McClaino, Nacionalinei žemės tarnybai įteikė prašymą, kad būtų atkurta J.Vailokaičio ainių teisė į žemės sklypą Kaune, Antakalnio gatvėje. Į žemę, kuri buvo virtusi tikru šabakštynu. Tačiau iš pažiūros teisėtiems reikalavimams atsirado daug kliuvinių.

Lietuvos įstatymai numato, kad valstybės institucijos, spręsdamos nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimo klausimus, privalo vadovautis LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu.

Įstatymas taip pat numato, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant piliečiui natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje.

Žemė, apie kurią čia kalbame, – 10,120 ha. Sovietiniais laikais jos dalį užėmė šiltnamiai, atgavus nepriklausomybę joje veikė valstybinė ilgainiui privatizuota bendrovė „Apželdinimas“. Bet net ir visa tai užėmė itin nedidelį šio ploto lopinėlį, o visa kita kaip stovėjo, taip ir liko brūzgynais apaugę.

Iki 2013 metų visą tą žemę iš valstybės nuomojo „Apželdinimas“. Bendrovė, užsimojusi ten statyti daugiabučius, sugebėjo padaryti tik du dalykus – iš Ūkio banko paimti milžinišką paskolą ir pakloti dviejų daugiabučių pamatus.

Nuomos sutartis buvo nutraukta 2013 metų birželį, kai NŽT po patikrinimo konstatavo, kad 6 ha šios žemės yra apaugusi daugiametėmis žolėmis, nėra šienaujama ar kitaip tvarkoma, išlikę šiltnamių pamatai apaugę žolėmis, todėl nėra naudojama pagal paskirtį, naudojimo būdą ir pobūdį. Joje nevykdoma pagal žemės nuomos sutartį numatyta veikla, nestatomi statiniai.

Tačiau tik prabėgus metams su trupučiu (2015 m. kovą) ta pati NŽT priima labai keistą sprendimą – su l.e.p. vedėja Milda Stankūnaite priešakyje ta žemė vėl buvo išnuomota „Apželdinimui“. Vėliau NŽT vadovaujant skandalų lydimai Daivai Gineikaitei  M. Stankūnaitė dirbo NŽT Teisės departamento direktore. (Šiuo metu ji yra motinystės atostogose ir redakcijai su ja susisiekti nepavyko).  Taigi, nors viskas ten buvo nepakitę – taip ir likę stūksoti šiltnamių likučiai, ant kurių augo medžiai, pasirašoma dosni, net 30 metų laikotarpį siekianti nuomos sutartis. Žemė išnuomota daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių bei komercinės paskirties objektų statyboms.

Teisme atsiradus nuomos nutraukimo bylai, nuomininkė – bendrovė „Apželdinimas“ pati kreipėsi į teismą, taip užkirsdama bet kokią galimybę grąžinti žemes, nes kol vyksta teismai, grąžinti žemės pretendentams neįmanoma.

„Patikėkite, dar negirdėjome, kad kam nors būtų sudarytos tokios auksinės nuomos sąlygos. Numatytas penkerių metų laikotarpis, per kurį leidžiama pradėti statybos darbus. Kaip galima sudaryti tokias sąlygas nuomininkams, kurie 10 metų nieko nevykdė, kurie turi daugybę skolų, tarp kurių – milžiniška paskola jau bankrutavusiam Ūkio bankui?“ – stebėjosi paveldėtojų įgaliotasis asmuo.

Pasak pašnekovo, kyla klausimas, į kurį sunku rasti logišką atsakymą: kaip NŽT, teismuose motyvuodama, kad viskas ten apleista ir blogai ir žemė turi būti grąžinta pretendentams, ir net nutraukusi nuomos sutartį, staiga tą plotą vėl tiems patiems išnuomoja su sąlyga, kad per penketą metų jie gali keisti žemės paskirtį, pradėti statybas?

„Visa tai apsunkins teisėtiems savininkams galimybę susigrąžinti nuosavybę. Suprastume, jei ant tos žemės būtų stovėję normalūs pastatai, būtų vykdoma kokia nors veikla. Stūkso buvusių šiltnamių likučiai, o jie tai traktuoja kaip statinius. Planuose yra nurodyti šiltnamiai, o natūroje nieko nėra. Dalis pastatų net registre matomi kaip sugriauti.

Čia nėra pastatų, kurie būtų tinkami eksploatuoti. Kita vertus, tie griuvėsiai, jeigu net ir būtų geros būklės, užima tik 5 proc. teritorijos ploto. Tam miesto centre tikrai nereikia tiek žemės. Daugiabučiams pakaktų hektaro, dviejų, bet ne 10 ha. Valstybės sąskaita kažkas užsimojo viską užvaldyti, ne kitaip“, – svarstė paveldėtojams atstovaujantis I.Gražulis.

Amerikoje gyvenantiems paveldėtojams išties nesuvokiama, kaip Lietuvos valdžia galėjo leisti sudaryti naują nuomos sutartį. Tačiau, I.Gražulio teigimu, jie gal net sutiktų atsisakyti tos dalies sklypo, kur yra kokie nors pamatai. Tegu grąžina bent tą dalį, kur pievos ir medžiai želia.

„Mums sunku jiems atsakyti į klausimą, kodėl ten, kur jie augo ir bėgiojo vaikystėje, negali atgauti savo žemės, kuri laisva? Atsimušame kaip į sieną, o paveldėtojai niekaip nesupranta, kas vyksta“, – sakė I.Gražulis.

Tęsinį skaitykite rytoj