Sovietinis vaiduoklis
Sovietmečiu Linksmakalnis funkcionavo kaip uždaras karinis miestelis, kuriame veikė itin slaptas KGB radijo žvalgybos centras. Iš šio centro šimtai sovietinių kariškių ir vertėjų pasiklausydavo Europoje veikiančių radijo stočių.
Po Nepriklausomybės, galutinai pasitraukus Sovietų kariuomenei, Linksmakalnis visiškai ištuštėjo, ir iš kelių tūkstančių žmonių čia liko gyventi vos kelios dešimtys. O greta įsikūrusio Išlaužo kaimo gyventojai Linksmakalnį draugiškai pasiūlydavo aplenkti.
Gyvybės įpūtė verslas
Visgi tolesnį Linksmakalnio likimą galima apibūdinti kaip kontrastingą sėkmės istoriją. Miestelis pamažu atsigavo. Atsinaujino švietimo ir bendruomeninės institucijos. Pamažėle kūrėsi verslai. Jau pirmajame Nepriklausomybės dešimtmetyje gausius klientų srautus iš Kauno į Linksmakalnį ėmė vilioti turbinų restauravimo ir sunkiojo transporto remonto įmonė „Šalvis“. Sovietinius daugiabučius vėl užpildė gyventojai.
Didžiausias miestelio darbdavys ir bendruomeninis variklis šiandien yra šviestuvų su šviesos diodais gamykla „Ecolight“, kuriai savo moderniausias LED šviesos technologijas yra patikėjusi Olandijos technologijų gigantė Philips. Šios tarptautinės kompanijos atstovai Linksmakalnyje lankosi vis dažniau.
2009 m. įkurtos gamyklos vadovas Tomas Pukas pasakojo, jog Linksmakalnyje garbingus svečius iš užsienio pasitinka ir ne patys maloniausi vaizdai. Anot jo, kaime aršiai tarpusavyje „konkuruoja“ dvi Lietuvos, dvi realybės: „Nors Linksmakalnis išsikovojo garbingą vietą Europos technologijų žemėlapyje, o į darbo rinką pagal geriausias vakarietiškas tradicijas integruojame žmones su negalia, pro langus, deja, vis dar matome ir kitą Lietuvą – sovietiniame bunkeryje geriančią liaudį, kuri savo landynę su pasimėgavimu vadina darbo birža, nes tikras darbas šiems žmonėms neįdomus“.
Neįgaliųjų integracija
Kauno rajono meras Valerijus Makūnas bendrovę „Ecolight“ šių metų lapkričio mėnesį apdovanojo padėkos raštu už išskirtinį įmonės indėlį mažinant socialinę atskirtį.
Industrinės paskirties LED šviestuvus eksporto rinkoms kurianti gamykla veikia pagal socialinių įmonių įstatymą. Praktikoje tai reiškia, jog daugiau nei trys ketvirčiai iš daugiau nei pusšimčio gamyklos darbuotojų yra žmonės su negalia.
„Esame labai tvirta bendruomenė, ir nei vieno iš mūsų meistrų vienokia ar kitokia negalia nesustabdo nuo profesionalaus ir atsakingo požiūrio į darbą“,- teigė T. Pukas: „Tokie žmonės yra įkvepiantis pavyzdys, ką reiškia noras dirbti, uždirbti ir išsikovoti statusą, neinant lengvuoju pašalpų kelių, kuris provincijoje vis dar yra labai mėgstamas“.
Vertybių kaina
Verslininkas tikisi, jog valdžios parama žmonių su negalia integracijai ilgainiui taps nuoširdesnė. Institucijos į socialines įmones vis dar žiūri su įtarimu, o įstatyminį reguliavimą nuolat griežtina, neva siekdamos išvengti piktnaudžiavimo atvejų. Be kitų reikalavimų, socialinių įmonių įstatymas numato, jog socialinėje įmonėje darbuotojai su negalia privalo sudaryti ne mažiau nei 75 proc. visos įmonės darbo jėgos.
„Šiandien šį griežtą reikalavimą išpildome, tačiau, eksporto pardavimams sparčiai augant, jau kitais metais privalėsime plėstis, o mažo miestelio darbdaviui skubiai surasti dar daugiau aukštos kvalifikacijos darbuotojų su negalia yra be galo sunkus uždavinys“,- iššūkius, su kuriais susiduria socialinės įmonės, komentavo T. Pukas: „Užuot į tai atsižvelgusios, valstybinės institucijos reguliavimą žada dar griežtinti“.
Nors socialinės įmonės statusas bendrovėms numato tam tikras mokestines nuolaidas, „Ecolight“ vadovas atmeta idėją, esą socialine įmone apsimoka tapti iš išskaičiavimo. „Tai daugiau mūsų vertybinis pasirinkimas, žmonių integracija į pilnavertį gyvenimą, kurią mes skatiname ne vien darbo vietų kūrimu, bet ir kelionėmis, laisvalaikio užsiėmimais, mokymais, galimybėmis kelti kvalifikaciją, o tuo pačiu ir atlyginimą“,- pasakojo Tomas Pukas. Pasak pašnekovo, apie socialinės įmonės steigimą mąstantiems verslininkams reikia įsivertinti, jog negalią turintys darbuotojai gerokai dažniau serga, turi specialių poreikių, darbo našumas yra gerokai mažesnis nei sveikų darbuotojų, tad valstybės taikomas mokestines nuolaidas galima traktuoti tik kaip dalinę nuoseklaus ir sistemingo socialinio veikimo kompensaciją.
