Daugybė į viršų iškeltų rankų su išmaniaisiais telefonais, kurie užstoja UNESCO kultūros paveldą, trumpi sustojimai prie neišvaizdžių greitkelių užkandinių, kur eilės pirmiausia nutįsta prie tualetų, po to ilgos, sprandą varginančios kelionės autobusu, kai už nugaros sėdintis taip atlošęs krėslą, kad net sunku kvėpuoti, o pro šalia sėdinčio kaimyno ausines prasiskverbia sunkiojo roko garsai.
Šie turizmo pragaro vaizdai pažįstami tiems, kurie po Europą keliauja autobusais. Lietuviai jų skonį pradėjo justi tik iškovoję nepriklausomybę, tapę Europos Sąjungos nariais, galinčiais keliauti po Šengeno erdvės šalis.
Vokiečiai – tikri profesionalai, taip keliaujantys daugiau nei 50 metų. Masinis turizmas šalyje susikūrė pirmąjį dešimtmetį po Antrojo pasaulinio karo pabaigos.
Šeštojo dešimtmečio viduryje jau 4,5 milijono vokiečių apsilankė Italijoje. 7-ajame dešimtmetyje trečdalis šalies gyventojų nuolat vyko į svečias šalis.
Nuo 1963 metų įsigaliojus įstatymui dėl mažiausiai 18 dienų atostogų, kelionės tapo ekonominį stebuklą patyrusios Vokietijos statuso simboliu.
O štai tolimojoje Kinijoje masinis turizmas – ganėtinai naujas reiškinys. Gal todėl ir kinų noras keliauti toks didelis – per kuo trumpesnį laiką jie bando pamatyti kuo daugiau. Tik ar pamato?
Kelionių kultūros susikūrimas
Mao Zedongo režimo metu, nuo 1943 iki 1976-ųjų, Kinijoje kelionės smerktos ir pašieptos – gyvavo griežta darbo moralė.
Tik 2009-aisiais Kinijos vyriausybė priskyrė turizmo plėtrą prie nacionalinės ekonomikos tikslų. Tai buvo pradinis šalies atsivėrimo pasauliui žingsnis.
Dabar prie vis didėjančio vidurinio visuomenės sluoksnio priklausantys kinai, kuriems bent kiek svarbi jų reputacija, bent kartą gyvenime užsisako grupinę kelionę po Europą.
Turizmas – griežtų skaičiavimų verslas. Ir, turint omenyje, kad socialistinei Kinijos Liaudies Respublikai būdinga itin sparti kapitalizmo plėtra, šalies bendrovės pavertė savo tėvynainių keliones į užsienį paklausia ir gera preke.
Milžiniškas turistų tempas
Fotografas iš Paryžiaus Jeremy Suykeris grupinį kinų turizmą stebėjo iš arti, kai 2015-ųjų balandį leidosi į dešimties dienų kelionę po Europą. Jos kaina – 2 tūkst. eurų vienam asmeniui.
Eiffelio bokštas, „Monos Lizos“ paveikslas, Didysis Benas, Didysis Venecijos kanalas – viskam skirta po valandėlę ir lekia toliau, greitai toliau, nes nėra daug laiko. Tokią kinų kelionės po Europą spartą prisimena fotografas. Vargu ar reikia stebėtis: per metus kinai turi tik dešimties dienų atostogas.
Kone lipdami vienas kitam ant kulnų, kinų turistai skuba nuo vienos turistinės įžymybės prie kitos. Ne tiek jau svarbu jas atidžiai apžiūrėti, kiek apsilankymo akimirką įamžinti išmaniuoju telefonu. Ir grįžus namo tokia nuotrauka pasipuikuoti prieš artimuosius, kolegas darbe ir bičiulius.
Nuotraukoje užfiksuotas prisiminimas tampa kone trofėjumi ir statuso simboliu, o pats pasaulio kultūros paveldas – tik asmenukės fonu.
Popietė, praleista Luvre, tampa ryškiu kelionės į Paryžių atsiminimu, kaip ir „Chanel“ kvepalų flakonas ar šilkinė „Hermes“ skarelė. Apsipirkimas – beveik dar geriau nei fotografavimas.
Nori atsiriekti pyrago
2015 metais po Europą keliavo 12 milijonų kinų, ir tai tik pradžia, nes tik penki procentai Kinijos gyventojų apskritai turi kelionių pasą. Šio dokumento poreikis vis didėja.
Ir tai reiškia milžinišką turizmo plėtros rinką, iš kurios kiekvienas mielai atsiriektų pyrago gabalą: Prancūzija ir Jungtinė Karalystė jau palengvino kinams vizų išdavimą.
O komfortiški tiesioginiai skrydžiai – rimtas palengvinimas kinams, trokštantiems apsipirkti Senajame žemyne. Prancūzijos oro linijos „Air France“ pasitelkia vis didesnius lėktuvus skrydžiams pagrindiniais maršrutais į Kiniją ir iš jos.
Prabangiuose Prancūzijos prekybos centruose netgi įrengti atskiri įėjimai Kinijos turistų grupėms. Šie keliauninkai norėtų, kad jiems būtų pataikaujama. Ir taip elgiamasi Šveicarijos Alpėse: fotografas J.Suykeris Interlakene esančiame kinų restorano rūsyje aptiko dovanų parduotuvę, kurioje prekiaujama garsių prekės ženklų aliuminio lagaminais.
Nieko nuostabaus: per keliones niekas neišleidžia tiek daug pinigų pirkiniams kaip kinai.
Turistai – pasiturintys žmonės. Tik tie kinai, kurie turi labai daug pinigų ir juos laiko sąskaitoje Kinijos banke, gali išvykti iš šalies.
Savaitę trunkančios kelionės po Europą metu kinai pirkiniams vidutiniškai išleidžia 1,8 tūkstančio eurų.
Iš savo kelionės po Senąjį žemyną kinai, be asmenukių, parsiveža ir prabangos prekių.
Džiaugiasi dėl smulkmenų
Po dienos, kurios pagrindinė dienotvarkė – asmenukės kalnų fone ar apsipirkimas, kelioninis autobusas vakare savo pavargusį „krovinį“ atgabena į pigius Europos miestų pakraščių viešbučius. Svarbiausia – mažos kainos.
Per kelionę su kinų turistais Paryžiaus fotografas J.Suykeris įamžino ir daug vaizdų, persmelktų ramybės ir linksmumo.
Prie pigaus viešbučio įvažiavimo, šalia pakrypusios statybvietės tvoros, vyresnio amžiaus kinas daro taiči gimnastiką.
Tarnautojo nuotrauka Venecijos kinų restorane galėtų atrodyti idealaus nusiminimo ir sielvarto liudijimu.
Tačiau turistų grupei bent kiek žinomas maistas daro priešingą poveikį: svečiame krašte tampa paguoda.
Po jūrų gėrybių, picų ar triušio kepenų ragavimo čia užsukę kinai būna labai dėkingi savo kelionių gidams.
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti veikiau juokingai, kai džiaugsmu trykštantys žmonės fotografuoja vienas kitą greitkelio kelkraštyje.
Lieka tik stebėtis gera šių keliauninkų nuotaika. Ar iš tikrųjų tai tik gera nuotaika? O gal tai kelionės džiaugsmas?
Džiaugsmas dėl to, kad yra pirmoji Kinijos gyventojų karta, kuri gali traukti į svečias šalis. Ir jei staiga galima vykti į tolimus kraštus, tuomet privalu patirti kuo daugiau.
Ir kodėl reikia šaipytis iš turistų būrių džiaugsmo? Ir kodėl vakaro šviesoje greitkelio degalinė turėtų atrodyti negražiai?
Galbūt žvelgdamas į šią degalinę svečias iš Kinijos jaučia tokį pat estetinį pasitenkinimą kaip Vakarų pasaulio turistas, apžiūrinėdamas ramų, jaukų Pekino senamiestį, kurio gatves močiutėms kas rytą tenka plauti nuo šalto vandens sustirusiomis rankomis.
Ten, kur nuo šiuolaikinio tempo pavargęs vakarietis panyra į nostalgiją, kylančios vidurinės klasės kinas trokšta pažangos ir gerovės, kurią junta neriboto greičio šalyje. Nieko jau čia nepadarysi: kiekvienas žmogus – savos ideologijos belaisvis.
Kita turizmo banga netrukus taps individualios kinų kelionės. Ar sodyboje Toskanoje jis atrodys ne toks juokingas kaip su turistų būriu keliaujantis tėvynainis, nuolat įsiamžinantis asmenukėse?
Bet kokiu atveju naujajam Kinijos turistui tai visiškai nesvarbu: jis alkanas kelionių ir naujų įspūdžių.
Kinų turisto atostogos
Pirmoji diena – Londonas. Kinų turistų grupė išvakarėse nusileido Hitrou oro uoste. Pirmosios dienos maršrutas: Bakingamo rūmai, Vestminsteris ir Britų muziejus.
Antroji – Vinzdoras. 1 val. 15 min. laiko Vinzdoro tvirtovei ir jos sargybiniams. Po to Oksfordas, apsipirkimas ir pasivaikščiojimas po senamiestį.
Trečioji diena – kelionė greituoju traukiniu „Eurostar“ į Paryžių. Dienotvarkė: kelionė laivu Senos upe, Eiffelio bokštas ir Versalis.
Ketvirtoji – apsipirkimas prabangiose parduotuvėse, galerijoje „Lafayette“. Užsienyje kinai išleidžia daugiau nei kiti turistai. Paryžius – vienas mėgstamiausių Kinijos keliautojų miestų.
Penktoji ir šeštoji dienos – varginanti kelionė autobusu į kitą kelionės tašką.
Septintoji diena – atvykimas į Titlisą. 30 minučių skirta įkvėpti kalnų oro Šveicarijoje. Daugelis čia pirmą kartą pamato tikrą sniegą.
Aštuntoji diena – Venecijoje. Tos kinų poros, kurioms tai – povestuvinė kelionė, nepraleidžia romantiško pasiplaukiojimo gondolomis.
Devintoji ir paskutinė kelionių diena – Roma. Trys valandos lieka Romos grožybėms, iš jų 40 min. – Vatikanui.
