Dažniausiai šakočius žmonės perka paisydami ne jų sudėties ar gamintojų, bet kainos. Ne kiekvienas juk ryžtasi už sviestu varvantį „Grafo“ šakotį mokėti maždaug 18-20 eurų. Yra jų ir perpus, ir dar labiau pigesnių.
Tačiau tai – kaip ir duona: kiekvienas kepėjas šakočius kepa skirtingai. Nors, receptūra, atrodytų, yra ta pati: miltai, kiaušiniai, riebalai, cukrus arba medus. Vis dėlto maišant tešlą įmanoma taip parinkti ingredientus, kad sumažėtų ir kepinio savikaina.
Kepykla – vilnos fabrike
Ne, tas Rokiškio rajone, Juodupėje esantis pastatas, kuriame kepami šakočiai, nebėra vaiduoklis. Nors ir priklauso vaiduokliu virtusiam vilnos perdirbimo fabrikui.
Patalpos, kuriame yra įkurta Laimutės Sadauskienės šakočių kepykla, yra atnaujintos taip, kaip pridera. Ir dirba joje kone dvi dešimtys kepėjų.
L.Sadauskienė – viena iš tradicinio tautinio kulinarijos paveldo puoselėtojų, kurios vardą įsidėmėjo net vokiečiai. Mat kasmet sausį į Vokietijoje, Berlyne vykstančią tarptautinę žemės ūkio produktų parodą „Žalioji savaitės“ Laimutė nusigabena šakočių kepimo įrangą. Tad gerą savaitę vokiečiai nepraeina pro Lietuvos stendą, negrybžtelėję šakočio rago.
Nors tos „žaliosios“ parodos ir nepramušė didesnio eksporto lango į Vakarus, bet jos išgarsino kepėjos vardą Lietuvoje.
„Būna, grįžtu iš Vokietijos, ir jau sklando kalbos apie tai, kas ir kada mane televizijos laidoje matė. O tuomet pasipila užsakymai. Tik kažkodėl kiekvienas žmogus, sugalvojęs paruošti dovaną užsienyje gyvenantiems artimiesiems, nori „išskirtinio“ šakočio. Tokių juk nebūna – receptūros juk kiekvienam užsakymui nekeičiame“, – nusijuokė L.Sadauskienė.
Ar Lietuvos tautinio paveldo ženklas suteikia tam tikro pranašumo, konkuruojant su kitais šakočių kepėjais?
„Ką ką, bet atsakomybę jis neišvengiamai padidina. Nevalia nukrypti nuo normos – tenka paisyti receptūros. O tai reiškia ir nemenką savikainą.
Tačiau tas ženklas suteikia ir tam tikrų privilegijų.
Pavyzdžiui, siekdama ES paramos, rašiau keletą verslo projektų. Kadangi produktams buvo suteiktas Lietuvos tautinio paveldo ženklas, buvo skirta ir didesnė ES paramos dalis nei įprastinė“, – užsiminė individualios įmonės savininkė.
Pirmiausia kvepėjo bandelėmis
„Kadangi šakočių nekepame malkomis kūrenamoje krosnyje, bet elektrinėje, turime ne A, bet B kategorijos tautinio paveldo ženklą. Tačiau kepame juos tik iš lietuviškų žaliavų. Tai miltai, kiaušiniai ir sviestas. Nededame jokių priedų“, – sakė L.Sadauskienė.
Ji pati – konditerė, daugybę metų dirbusi „valdiškoje“ kepykloje. Tuo tarpu individuali jos vardo įmonė atsirado prieš 21 metus.
„Cechas, kuriame dirbau, buvo uždaromas. Reikėjo arba pačiai ko nors griebtis, arba apskritai keisti profesiją.
Nepakeičiau. Nusipirkau to cecho seną įrangą. Ir pati ėmiausi kepti mielines bandeles. Pati minkiau tešlą, pati veždavau ir bandeles parduoti. Tačiau atėjo laikas, kai viena visko nebepavežiau. Įdarbinau vieną žmogų, kitą. Ir taip įsibėgėjome.
O šiuo metu įmonėje jau dirba 17 žmonių“, – pasakojo L.Sadauskienė.
Žmonės, užsisakę šios kepėjos šakočių, veža juos lauktuvių į Italiją, Vokietiją, kitas Europos valstybes.
Šiamet balandį, kone porą savaičių šakočių kepėjos darbavosi Italijoje, Milane vykusioje pasaulinėje parodoje „Expo 2016“. Tad šių kepinių prisiragavo kuo įvairiausių tautybių žmonės.
Lenkiški, lietuviški, vokiški. Kuo skiriasi?
Lenkai pergudravo lietuvius. Jie šakočius yra užregistravę kaip saugomos geografinės nuorodos produktą. Lietuviai to laiku nesuskubo padaryti. Ir dabar šaukštai – jau popiet.
„Milane mes pačios kepėme šakočius, o lenkai jų į parodą atsivežė iš namų.
Ragavome vieni kitų gaminius. Lenkiški šakočiai atrodo labai panašiaiį mūsiškius, jų „spygliukai“ kone patys. Tačiau lenkiško šakočio skonis visai kitoks, kaip biskvito, o pats kepinys yra labai trapus.
Ten pat, parodoje, kalbėjomės ir su vokiečiais apie jų „baumkucheną“. Jie pasakojo, kaip pastarasis kepamas.
Pasirodo, ingredientai yra tokie patys kaip mūsiškio šakočio, tik į tešlą dar dedama marcipanų. Be to, kepamas jis be spyglių ir yra apliejamas šokoladu“, – kalbėjo L.Sadauskienė.
Verta perskaityti etiketes
L.Sadauskienės kepykloje per dieną dvi kartu dirbančios kepėjos paprastai iškepa apie penkis vidutinio dydžio šakočius. Tuo tarpu kepant patį didžiausią šakotį jam vienam tenka skirti kone visą pamainos laiką.
Pasak ceche dirbančių kepėjų, šakočių neįmanoma atsivalgyti. Be to, kepant būtina paragauti, ar skonis toks, kaip pridera.
Smalsu, ar įgudusių kepėjų žvilgsnis parduotuvėse užkliūva už kitų kepyklų gaminių? Ar ženklinimo etikečių, kuriuose surašytos sudedamosios dalys?
„Visada. Esame išrankios. Užmetus akį, žinoma, nesužinosi, iš ko jis iškeptas. Bet neįmanoma
neįvertinti, kaip jis „išlietas“. Tuo pačiu galima nujausti ir skonį, jei tik etiketėje rašoma, kad viena sudėtinių dalių yra augaliniai riebalai“, – patikino kepykloje dirbančios moterys.
Tuo tarpu šakočio trapumas priklauso nuo kepimo temperatūros. Vieniems lietuviams jis patinka itin trapus, kitiems – atvirkščiai – minkštas. O tretiems minkštas šakotis – tai lyg „batonas“. Jiems reikia „aukso viduriuko“.
Edukacinės programos
Be įvairių švenčių ir viešnagės pas gimines yra dar vienas būdas šakočiams prisiragauti.
Tai – edukacinė programa, kurią yra parengusi ir L.Sadauskienė. Tai tam tikros pamokos, per kurias sužinoma ne tik apie šakočių „virtuvinę“ kilmę, bet suteikiama galimybė ir patiems jų išsikepti.
„Į tokius užsiėmimus nemažai senjorų atvyksta iš Latvijos. Iš Lietuvos dažniausiai į edukacines programas atvažiuoja mokinių.
Jie ne tik vaišinasi.“Užrišame prijuostes, ir jie patys stoja prie krosnies. O tai, ką išsikepa, ir išsiveža.
Būna ir kitokių „kepėjų“. Ir bernvakariai čia rengiami, ir įmonės prie krosnies sumano „sucementuoti“ savo darbuotojus. Pora valandų, ir jie jau turi išsikepę savo šakotį“, – kalbėjo L.Sadauskienė.
Poros valandų trukmės edukacinė programa visai grupei kainuoja 60 eurų. Ir dabar, kai orai jau rodo savo „ožius“, norinčiųjų sušilti kepykloje ėmė driektis eilės.
