Negalima urnos su pelenais laikyti ir namie, nebent vietos vyskupas tam suteiktų leidimą „dėl rimtų priežasčių“. Taip pat draudžiama išbarstyti pelenus ore, žemėje ar vandenyje.
Tokia aiškiai apibrėžta instrukcija turbūt yra pirmoji po 1963 m. Vatikano II-ojo Susirinkimo, kuriame mirusiųjų palaikų kremavimas prilygintas laidojimui į žemę. Bet dabartinėje Vatikano instrukcijoje nebuvo aprašytas išėjusiojo Anapilin kremuotų palaikų pelenų naudojimas deimanto gamybai. O ji pasaulyje vyksta jau 15 metų.
Pirmoji tokią galimybę – įamžinti deimante mirusiojo atminimą – pasiūlė JAV kompanija „LifeGem“ 2001 m.
Dabar kompanijos padaliniai jau veikia Kanadoje, bene visose Vakarų Europos šalyse, Australijoje ir Japonijoje, o deimantų sintetinimu iš kremuotų palaikų užsiima ir kitos bendrovės visame pasaulyje.
Tad ne tik Amerikos žemyne galima rasti žmonių, kurie, parodę į savo žiedą ar pakabutį su deimantu, gali pasakyti: „Mano žmona (vyras, duktė, sūnus, mama, tėtis, močiutė, senelis) visada su manimi“.
Ir, pasak deimantų iš pelenų gamintojų, nė vienas tų žmonių nešiojamas brangakmenis neturės analogo, kaip jo neturėjo ir žmogus, iš kurio palaikų pelenų deimantas pagamintas.
Kaip virstama deimantu
Pastaruoju metu per įvairiausias žiniasklaidos priemones mus pasiekia sveikos mitybos specialistų ir gydytojų dietologų raginimas gerti kuo daugiau vandens, nes jis sudaro 70 proc. žmogaus organizmo, taigi yra būtinas, kad sklandžiai vyktų visi regeneracijos ir metabolizmo procesai.
Ir tikrai retas žinome, jog beveik 20 proc. mūsų kūno sudaro cheminis elementas anglis, t. y. būtent tas cheminis elementas, iš kurio gamtoje susidaro natūralūs deimantai.
Šiuolaikinės technologijos leidžia atkartoti gamtoje vykstančius procesus ir padaryti tai daug greičiau – mažiau nei per metus. Tam tereikia kremuotų palaikų pelenų, iš kurių išgauta išgryninta anglis veikiama iki 3000° C temperatūra ir apie 80 000 atmosferų slėgiu tol, kol tampa mineralu.
Tada jis šlifuojamas iki apvalios arba keturkampės formos brangakmenio.
Pasak vienintelį Lietuvos krematoriumą Kėdainiuose valdančios bendrovės „K2 LT“ valdybos pirmininko Vido Andrikio, šių metų tarptautinėje laidojimo paslaugų parodoje „Tanexpo“, vykusioje Bolonijoje, buvo pristatyti ir dar vienos formos – širdutės – deimantai. Sintetinti deimantai savo savybėmis yra visiškai tapatūs esantiems gamtoje.
Beje, deimantai gaminami ir iš kremuotų augintinių pelenų. Taigi, užuot lakstę po Anapusybės medžioklės plotus, jie gali likti pas šeimininkus deimanto pavidalu. Tik tiek, kad kremavus net ir geriausiai maitintą augintinį, iš jo pelenų išgautos anglies vis tiek nepakaks deimantui pagaminti – teks pridėti ir kitokios.
Kokios spalvos buvo jūsų vyro akys?
Tokį klausimą Algimanto Puipos filme „Edeno sodas“ deimantus iš pelenų gaminančios įmonės atstovas užduoda herojei Lindai Norkus. Kiek nustebusi, ji ištaria: „Mėlynos... žydros...“. „Žydros! Tada jums siūlau „Lagoon Blue“ (angl. Žydroji įlanka) deimantą“, – įtaigiai sako pardavėjas.
Gali būti, jog atsiėmusi brangakmenį Linda nusivils, jei jis bus ne žadėto įlankos žydrumo, o blyškiai mėlynas. Priežastis paprasta – deimanto mėlynos spalvos sodrumas priklauso nuo to, kiek mirusiojo organizme buvo cheminio elemento boro. O jis gaunamas su maistu.
Taigi, jei herojės vyras mėgo obuolius, riešutus ar kitus boro turinčius maisto produktus, tikėtina, kad deimantas iš jo pelenų bus tikrai sodriai žydras. Geltonos, žalios, raudonos ir net skaidriai baltos spalvos deimantai gaunami į anglį pridėjus natrio ar kitų cheminių elementų.
Deimantų iš pelenų gamyba nuolat tobulinama – ieškoma daugiau galimų spalvų ir atspalvių, formų, diegiamos technologijos, padedančios trumpinti laiką nuo palaikų kremavimo iki deimanto atidavimo artimiesiems. Lietuvoje tokia paslauga vis dar yra egzotika ir dvelkia ekstavagancija.
Lietuviai dar nelinkę amžintis brangakmeniuose
Per penkerius Kėdainių krematoriumo veiklos metus tebuvo vos viena kita užklausa, kokios galimybės iš kremuotų artimojo palaikų pagaminti deimantą.
„Turime partnerius Šveicarijoje, kurie pasirengę išpildyti mūsų klientų norą tokiu būdu išsaugoti brangaus žmogaus atminimą, bet, kaip matyti, kad ir koks būtų brangus Anapilin iškeliavęs artimasis, kol kas nėra pasiryžusių mokėti už deimantą apie 5000 Šveicarijos frankų, – pastebi V. Andrikis. – Turbūt dar mažiau būtų norinčiųjų deimantu paversti savo mylimo murklio ar ištikimo namų sargo pelenus.“
Anot Kėdainių krematoriumo atstovo, jei Lietuvoje būtų atgaivinta tradicija saugoti mirusiųjų relikvijas, tautiečiai turbūt dažniau rinktųsi joms laikyti nebrangius medalionus, nei amžintų deimantuose: „Lietuvių laidojimo papročiai per šimtmečius kito tik forma, bet išlaikė tradicinį santūrumą ir sakralią pagarbą šiam virsmui – mirčiai, gal todėl ir Helovinas nesulaukė didelio populiarumo – dėmesys išliko mirusiųjų paminėjimui ir jų kapų lankymui.“
V. Andrikis sako, jog tokias išvadas dėl medalionų leido padaryti žmonių susidomėjimas prieš metus krematoriume atidaryta vilnietės menininkės Irenos Žukauskytės juvelyrikos paroda. Joje dominavo specialiai šios erdvės temai sukurti pakabukai-medalionai, kuriuose, po stiklu, galima rėminti Anapilin išėjusiojo relikviją.
„Susimąsčiau, kad turbūt ne veltui žmonės senovėje nešiodavo medalionus su jiems brangių žmonių relikvijomis: plaukų garbana ar kremuotų palaikų pelenų žiupsneliu, turėjo ir šventųjų relikvijų garbinimo papročius. Pabandžiau savo kūryboje atgaivinti šią primirštą tradiciją. Kas žino, gal ji ras vietą ir mūsų amžiuje?“, – tąkart, atidarydama parodą, sakė menininkė.
Taigi, laikas parodys, ar norėsime po mirties virsti deimantais, perduodamais iš kartos į kartą, ar kad artimieji nešotų žiupsnelį mūsų pelenų, ar kad tiesiog prisimintų mintyse ir maldose.
