Domėtis mokslu paskatino mama
M. Gudauskui dar nėra dvidešimties, tačiau šį rudenį iš Europos Sąjungos jaunųjų mokslininkų konkurso jis parsivežė specialųjį prizą. Padedamas Vilniaus universiteto mokslininkų, vaikinas iš Šilalės sukūrė bakteriją, gaminančią medžiagas, kurios ateityje galėtų būti naudojamos naujų pluoštų gamybai. Jo darbas buvo pristatytas biologijos kategorijoje ir pranoko daugiau kaip devynias dešimtis kitų jaunųjų mokslininkų projektų iš 38 šalių ir buvo pavadintas „daug žadančiu“.
M. Gudauskas pasakoja, kad nuo pat mažens, kiek save prisimena, nuolat su dviem broliais dalyvaudavo įvairiuose mokslo konkursuose, todėl pripažinimas tarp Europos jaunųjų mokslininkų atrodo kaip logiškas ilgų pasiruošimo metų rezultatas.
„Tam įtakos turėjo tai, kad mūsų mama yra chemijos mokytoja. Nuo pat mažens ji mus ruošė įvairiems konkursams. Tada mums tai buvo „vau“ – kai esi mažas, nuvykti į Vilnių, sudalyvauti konkurse būdavo labai didelis jaudulys, bet man tai labai patikdavo“, – pasakoja M. Gudauskas.
Jis pripažįsta – tada tie darbai atrodė sunkūs, tačiau jie atitiko jo amžių. „Jie nebūdavo tokie sudėtingi, kaip dabar, – vertina M. Gudauskas. – Mano pirmasis darbas su vyresniuoju broliu buvo „Televizija – draugas ar priešas?“ Mes darėme anketas, klausinėjome, kokią įtaką jaunimui daro televizorius ir t. t. Paskui temos peraugo į tokias, kaip bioindikatoriai gamtoje. [...] Šiuo metu dirbame su bakterijomis ir tai yra labai aukšto lygio darbas.“
Anot M. Gudausko, konkurse jis turėjo rimtų varžovų . „Amerikiečiai turėjo pranešimą apie gyvačių smegenų tyrimus, lenkai – apie lustus, kurie dedami į plaučius. Darbai labai konkurencingi ir labai įdomūs. Kai atsiduri tokių žmonių, kurie savo laiką skiria mokslinei veiklai, būryje, iš tikrųjų jauti palaikymą, bet taip pat ir konkurenciją. Įtampa jautėsi, bet draugiškai sugyvenome“, – sako M. Gudauskas.
Pirmosios idėjos patarė atsisakyti
Briuselyje tuometinis Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos ketvirtokas pristatė savo projektą biologijos kategorijoje. Jo darbo objektas – tam tikros šeimos bakterijos, gaminančios natūralios kilmės polimerus – celiuliozę ir poliohidroksibutiratą, greitai suyrančią medžiagą, savo savybėmis panašią į plastiką, gumą ar klijus.
„Ruošiantis šiam konkursui turėjau idėją apie celiuliozę, nes buvau apie ją šiek tiek daugiau paskaitęs ir žinojau, kokios yra galimybės. Bet, nuvykus į Vilniaus universiteto laboratorijas, kuriose dirbau, man profesorius Rolandas Meškys pasakė – Modestai, celiuliozė galėtų būti naujas dalykas Lietuvoje, bet ne pasaulyje. Mokslas nepasibaigia vien Lietuva. Mums tada reikėjo galvoti apie inovatyvų būdą, kuris galėtų būti įdomus ir naujas visam pasauliui“, – teigia M. Gudauskas.
Anot jo, jie nusprendė pradėti ieškoti dar vieno komponento, kuris padėtų užtikrinti patvarų junginį, galintį pakeisti plastiką. „Idėja labai optimistiška. Nesame užtikrinti, ar tikrai tai pavyks. Kol kas pavyko tik sukurti bakteriją, kuri sintetina tuos polimerus. Mums kažkaip reikia išgauti juos iš tos terpės, kad galėtume sukurti plastiką“, – aiškina M. Gudauskas.
Jo teigimu, vienas iš trūkumų, kodėl negalima užtikrinti bioplastiko gamybos tokiu būdu, – bakterijos pagamina mažai polimerų. „Išgavimo būdas šiuo metu labai brangus, bet, žinant, kaip sparčiai tobulėjame, šis metodas tikrai galėtų būti pritaikytas. Plastikas, kuris būtų gaminamas iš mano siūlomų polimerų, jei tai įmanoma, būtų savaime suyrantis arba suskaidomas kitų bakterijų „, – aiškina M. Gudauskas.
Tinkamų bakterijų ieškojo sultyse ir vyne
Vilniaus universitete, vadovaujamas dr. Rūtos Stanislauskienės, M. Gudauskas vyne ir vaisių sultyse užaugintas bakterijas, gaminančias celiuliozę, genų inžinerijos būdu pakeitė taip, kad jos gamintų minėtą polimerą, kuris galėtų pakeisti dirbtinius pluoštus, išgaunamus iš naftos.
„Iš literatūros žinojome, kur tos bakterijos auga. Ieškojome acetobacter šeimos bakterijų, kurios sintetina celiuliozę. Jos fermentacijos metu auga vynuose, sultyse. Pagaminome mėginius, kurie laikomi keletą savaičių, kad bakterijos galėtų daugintis. Vėliau jie „išsėjami“ ant specialių terpių, kurios pritaikytos bakterijų augimui“, – nurodo M. Gudauskas.
Pašnekovas pasakojaJo teigimu, po kelių dienų minėtoje terpėje užauga bakterijos ir matomi šiokie tokie terpės pakitimai. „Kad pagamintume bakteriją, kuri gamintų polimerus, mums reikia polihidroksibuterato genus įterpti į bakteriją, kuri gamina celiuliozę. Čia prasideda genų inžinerija. Tai labai sudėtingas procesas, nes plika akimi nieko nematai, matai tik galutinį rezultatą – pavyko ar ne“, – akcentuoja M. Gudauskas.
Tokiu būdu jaunuoliui pavyko sukurti bakteriją, sintetinančią abu polimerus.
Rezultatas tikrinamas naudojant specialius dažų metodus. „Kai bakterija sintetina celiuliozę, „Blankophor“ dažas jungiasi su celiulioze. Ultravioletinėje šviesoje ta celiuliozė švyti. Matome, kurioje vietoje yra celiuliozės ir kad tos bakterijos sintetina būtent celiuliozę. Su polihidroksibutiratu lygiai taip pat. „Nile Red“ dažas jungiasi su polihidroksibutiratu“, – paaiškinana M. Gudauskas.
Prizas – kelionė į tyrimų laboratorijas
Nors kalbantis akivaizdu, kad mokslinius terminus studentas beria lengvai kaip žirnius, jis taip pat užsimena, kad maždaug metus trukę eksperimentai Vilniaus universiteto laboratorijose gerokai išsekino. M. Gudauskas žino, kad nuo jo išradimo iki pramoninės bioskaidžios žaliavos gamybos dar toli, tačiau medicinos studijų programos pirmakursis svajoja, kad kada nors jo sukurtos bakterijos padės išgauti bioplastiką, kuris galės būti naudojamas medicinoje, gaminant suyrančius švirkštus ir tvarsčius.
Europos Sąjungos jaunųjų mokslininkų konkurso prizas – kelionė į tyrimų laboratorijas Belgijoje ir Prancūzijoje. M. Gudauskas tikisi šių išvykų metu užmegzti kontaktų ir pasisemti naudingų idėjų, kaip savo išradimą toliau tobulinti.
„Vykstant į konkursą jautėsi jaudulys, nes nežinojau, kokie bus žmonės. Gąsdino tai, kad gali labai kritiškai vertinti mano darbą, akcentuoti tik neigiamą pusę, tai jog labai maža tikimybė visa tai padaryti. Iš tikrųjų buvo visai kitaip. Komisijos nariams kilo įvairiausių idėjų ir pasiūlymų, kas galėtų man padėti. Kalbėjome apie kitus geruosius pavyzdžius, kam pavyko iš polimerų kažką pagaminti. Tai nuteikė judėti į priekį. Gavau daug pasiūlymų“, – sako M. Gudauskas.
