Pėsčiomis po didžiausią salą Lietuvoje, kurioje gyvena adrenalino fanatikai

Lrytas.lt žurnalistai turėjo išskirtinę progą pavaikštinėti po didžiausią salą Lietuvoje lydint Rusnės seniūnei Daliai Drobnienei.

Į miestelį mažu autobusiuku atvykstame Šilutės – Rusnės keliu. Regint savomis akimis tas lygumas sunku patikėti, kad pavasarį čia viskas patvinsta, o keliukas, kuriuo važiuojame, tiesiog paskęsta.

„Išties, pavasarį čia viskas kiek kitaip. Visos pievos, laukai ir krūmynai virsta didele pelke“, – apie Rusnės vietinių vargus pasakojo mus lydinti Šilutes turizmo informacijos centro direktorė Rasa Kmitienė.

Važiuojant keliuku, pro langą matyti ir specialiai, ant betoninių „kojų“ – aukščiau kilstelėti – elektros stulpai.

„Šios betoninės  „kojos“ saugo, kad per potvynius saloje nedingtų elektra. Besigrūdantys ledai yra tokie pavojingi, kad šluoja viską, kas pasitaiko jų kelyje. Neapsaugotus stulpus jie lengvai išverstų“, – sakė R.Kmitienė.

Pasak moters, ne šiaip sau ir kelias apsodintas daugybe medžių. Jie nekertami, kad sulaikytų ledus. Be to, pakilus vandeniui, jie ženklina ir tą vietą, kur driekiasi kelias.

Atrodo, kad Rusnėje viskas gerai apgalvota, o žmonės prie tokių gyvenimo sąlygų jau kaip reikiant prisitaikę.

Su pačia Rusnės seniūne D. Drobniene mes susitikome pačioje Rusnės širdyje, senamiestyje, prie miestelio žemėlapio. Moteris teigė, kad praleisti ir nesustoti prie miesto žemėlapio – nevalia, nes taip vaikštant po miestelį bus paprasčiau suvokti jo išsidėstymą.

„Šis mažas žemės lopinėlis – 47 kv. km. yra Rusnės sala. Šiandien saloje gyvena 1600 gyventojų. Daugiausiai žmonių gyvena pačiame Rusnės miestelyje, o po to, kuo arčiau marių, tuo daugėja ir įvairiausių upelių, tad ir žmonių ten kiek mažiau“ , – pasakojo seniūnė.

Po trumpo pasakojimo apie salą pajudame toliau. Pirmiausiai, į akis kiek paėjus krenta pakrantėse pastatytos kolonos.

„Tai specialūs ledlaužiai, jie pastatyti apsaugoti miestą nuo Nemuno atnešamų ledų sangrūdų. Tačiau tai dar ne viskas. Aplink mūsų salą, iš visų pusių taip, kaip teka upės, yra pastatyti ir pylimai. Tai yra vienas iš polderių sistemos darinių, kurie padeda mums išvengti tragedijų“, – paaiškino D. Drobnienė.

Jau pradėjus kalbą apie potvynius, tampa sunku ją nukreipti kitu kampu. Potvyniai – vienas pagrindinių rusniškių rūpesčių, tačiau nepaisant viso išgąsčio ir nerimo, tokia stichija turi ir savo privalumų.

„O šiaip pas mus yra žiemos ir vasaros polderiai. Žiemos – tai tokie, kurie yra skirti žmones saugoti nuo stichijos visą parą, o vasaros – pastatyti kiek toliau nuo Rusnės miesto. Ten, kur niekas negyvena. Ten vanduo kartais pralaužia pylimą ir užpila mūsų pievas.

Tai nieko blogo, nes užpylęs vanduo tiesiog patrešia pievas ir tada mes turime labai derlingas žemes. Tarkime, kai Lietuvoje atsiranda pirmosios ankstyvosios bulvės, tai jos tikrai bus iš Rusnės“, – apie tokių potvynių privalumus pasakojo D. Drobnienė.

Pagrindinė potvynių problema – 400 metrų atkarpa salos šone, tada ir apsemiamas kelias Šilutė – Rusnė ir aplink jį esančios pievos.

Moteris sakė, kad dar sovietmečiu, buvo daromas šio kelio pakilimas ir tam buvo išleista net 900 tūkts. rublių, tačiau tada, dar lapkričio mėnesį vykusios statybos buvo niekam tikusios, nes po staiga atėjusio pavasario viskas buvo nuplauta užklupusio potvynio. Mat taip nutiko dėl to, kad naujasis pakilimas dar nebuvo gerai nusistovėjęs ir turėjo vieną pralaidą.

„Nuo tų metų mes kiekvienais metais kankinamės. Juk potvynis gali trukti savaitę, dvi ar net visą mėnesį“, – apie gyvenimo iššūkius Rusnėje pasakojo seniūnė.

Moteris juokaudama visai Lietuvai sako didelį „ačiū“ už visus per Nemuną atsiunčiamus ledus.

„Ačiū už tai, kad kiekvieną pavasarį per Nemuną mums iš visos Lietuvos atiduodate visą ledą ir sniegą. Tikrai dėkui, bet atiduokite po truputį mažiau, nes mes nebespėjame „ryti“. Atmatos upė pilna ledo, Skirvytė pilna ledo, marios pilnos ledo, tai kur vanduo eina? Jis eina ten, kur jam geriau“, – sakė D. Drobnienė.

Vaikštinėdami pakrante ir toliau kalbamės apie potvynių daromą žalą. D. Drobnienė noriai dalinasi mintimis ir sako jau pavargusi kiekvienais metais rinkti gyventojų parašus ir prašyti valdžios pagalbos kovojant su šia padėtimi.

„Kaip bebūtų, mes tikimės, kad kažkada valdžia atkreips į mus dėmesį ir padės mums. Taip pat yra dar viena viltis, dėl Šilutės – Rusnės kelio, nes jis šiuo metu jau yra prastos kokybės, o mes vasarą sulaukiame daug svečių, kurie nori važiuoti ir dviračiais, todėl dar turime sumanymą tvarkyti ir visą kelią“, – teigė Rusnės seniūnė.

Nors mums, atvykusiems miesto svečiams viskas skamba labai įdomiai, galime tik įsivaizduoti ką tenka patirti čia gyvenantiems ir kasmet kovojantiems su tokia gamtos stichija.

„Kai mes laukiame potvynio, visi vaikštome po miestelį, po pylimus ir stebime vandenį. Matome, kaip jis kyla tiesiog akyse ir tada visi vienas kitam skambiname ir informuojame vieni kitus, kur vanduo dar prateka, kur ledai jau užsigrūdo. Tada atsiranda neapsakomas bendrystės jausmas ir kaip mes juokaujame, lengvas vidurių sukimas, nes niekada nežinai kada tai prasidės“, – pasakojo D. Drobnienė.

Štai Šyšos kaimo dešiniajame krante gyvenanti Monika Dobrovolskytė sakė, kad prie tokio įdomaus gyvenimo čia, ji jau yra įpratusi ir su nekantrumu laukia kiekvienos žiemos ir kiekvieno pavasario.

„Aš manau, kad ir gyvenu čia dėl tokių užliejimų. Tai yra mūsų kasdienybė, tai yra tokios ekstremalios situacijos, kurios paįvairina mūsų gyvenimą“, – sakė užliejamuose teritorijose gyvenanti M. Dobrovolskytė.

Mergina pasakojo prisimenanti ir nutikimą, kai susidarius ekstremaliai situacijai teko skubėti į spektaklį.

„Kartą turėjome nusipirkę bilietus į spektaklį Klaipėdoje. Pamenu, kaip visa pasipuošusi spektakliui, bet apsiavusi guminius batus sėdėjau valtyje ir yriausi per dar neužšalusią Šyšos upę. Vienoje rankoje aukštai iškėlusi laikiau dailius batelius, o kitoje – spektaklio bilietus. Nuvykusi į spektaklį greitai persiaviau, o po spektaklio šokau atgal į guminius batus. Tai smagu, suteikia gyvenimui žavesio“, – atsiminusi įdomią istoriją pasakojo M. Dobrovolskytė.

Toliau vaikštinėdami po miestelį kitapus upės matome ir savo krantuose bežvejojančius Rusijos piliečius.

Galime sakyti, kad Rusnės miestelis ribojasi su Rusijos pasieniu. Vos už keliolikos metrų – kitapus Skirvytės upės – jau Rusijos teritorija.

D. Drobnienė juokauja, kad žvejams pamojavus ar pašaukus su jais galima ir vienu kitu žodžiu persimesti.

„Šiame pasienyje yra pastatytos ir 9 kameros, kurios mums ir pasieniečiams padeda stebėti teritoriją. Šiuo metu kontrabanda negabenama, tačiau anksčiau visko būdavo. Tiesa, dažniausiai tai būdavo Rusijos piliečiai, kad gabentų lietuvis dar niekada neteko matyti ar girdėti.

Rusijos įstatymuose yra kažkokia spraga, kuri už kontrabandos gabenimą, plukdymą numato labai nedidelę baudą ir tada galima lengvai išsisukti“, – apie situaciją su kontrabandininkais pasakojo Rusnės seniūnė.

Moteris teigė, kad paprastai pasieniečiai yra draugiški, tačiau jei sugalvotumėte pavaikštinėti kita Skirvytės upės puse – jie, žinoma, paprašytų jūsų dokumentų.

„O naktį čia vyksta visai kitokie dalykai. Naktį reikia miegoti“, – juokaudama sakė D. Drobnienė.

Eidami link miestelio bibliotekos sutinkame keletą parke sėdinčių jaunuolių, kurie jau iš tolo mojuoja ir sveikinasi su miestelio seniūne.

„Čia mūsų vietos jaunimas“, – šypsodamasi sakė D. Drobnienė.

Rusnės miestelis turi ir savo lauko biblioteką. „Mintis ta, kad kiekvienas gali pasiimti knygas skaityti namuose, o paskui jas grąžinti ir atnešti savų, jau pačio perskaitytų“, – apie gražią iniciatyvą pasakojo miestelio seniūnė.

Pasak moters, po bibliotekos pastatymo čia ateinantys vaikų tėvai pradėjo skųstis, kad jų vaikams, kol jie skaito knygas, čia trūksta vaikų žaidimų aikštelės. Kaip sakė seniūnė, pagal pageidavimą vėliau buvo pastatyta ir ji.

Dar vėliau, kaip pasakojo moteris, tie patys tėvai pradėjo baimintis, kad vaikai neišbėgtų į gatvę, todėl aikštelę dar reikėjo aptverti ir tvorele.

„Išties, pastačius vieną, reikėjo statyti ir kitką, bet mūsų biblioteka yra labai populiari. Kai knygos nebetelpa, aš jas surenku ir nešu į seniūniją. Taip pat išnešame ir žiemai, kad dėl drėgmės nepradėtų pelyti“, – apie miestelio biblioteką pasakojo D. Drobnienė.

Po trumpo vizito Rusnėje, mums vis kirba mintis čia atvykti žiemą ar ankstyvą pavasarį ir savo kailiu patirti potvynio ir besigrūdančių ledų stichiją. Padėkoję už trumpą, bet gražią ekskursiją po šį miestelį sulipame atgal į savo autobusiuką vis įsivaizduodami, kaip čia viskas atrodo žiemą.